Į kelionę – su savo lėlėmis
Rokiškietė tautodailininkė Nijolė Adamonienė, daug metų kurianti floristines kompozicijas ir lino apdarų kolekcijas, kelerius metus viešumoje nesirodė.
Pernai Ukrainoje prasidėjęs karas užkabino jautriausias menininkės širdies stygas ir kaip reakcija į ukrainiečių tautą ištikusią nelaimę prasiveržė nauja kūrybine banga.
Tautodailininkė į gyvenimą paleido unikalią angelų kolekciją.
Neseniai angelai ir lino lėlės žavėjo visus parodoje Panevėžio dailės galerijoje, paskui keliavo į Salų dvarą, o dabar ekspozicija išvežta į Latviją, pabuvusi pasienio miesteliuose keliaus į Daugpilį.
N.Adamonienės angelai – lyg gamtos vaikai, padaryti išskirtinai tik iš gamtinių medžiagų: natūralaus ir visokiais pavidalais apdirbto lino, vandens augalų, pievų bei darželių gėlių.
Dalis lino lėlių ir angelų ką tik iškeliavo į Vokietiją, Austriją ir Italiją. Moteris su vyru Leonu buvo išvykusi į netrumpą kelionę, aplankė užsienyje gyvenančius draugus, jiems ir vežė lietuviškų dovanų.
Štai kodėl nebuvo laiko
Susitikti N.Adamonienė pakviečia į savo namus Kavoliškyje. Sodyba su 40-čia arų žemės įspūdinga: gausybė visžalių augalų, gėlynų, apgalvotai įkomponuoti vaismedžiai bei vaiskrūmiai, vandens lelijų pilnas tvenkinys, akmeniniai takeliai ir kitokios grožybės. Matyti, kad šeimininkai įdėjo daug kūrybiškumo ir triūso.
Didžiąją dalį gėlių ir augalų sodinukų iš Vokietijos parvežė dažnai ten vykdavęs sutuoktinis.
Didžiausia augalijos keistenybė – prie įvažos į kiemą augančios 4 kaukazinės slyvos, iškarpytos kupolais.
„Štai kodėl nebuvo laiko parodoms“, – juokdamasi mosteli į augalų karalystę.
Dar priduria, kad daug kūrybinės energijos atiduoda ir vaikams. Moteris keturis dešimtmečius dirbo vaikų darželio vadovo pavaduotoja ir tuo pačiu mažiesiems vedė meninės kūrybos užsiėmimus.
Išėjusi į pensiją darželio ji nepaliko, dirba neformaliojo ugdymo mokytoja, darželinukus toliau moko kūrybos.
N.Adamonienė yra išleidusi kelias knygas, skirtas darželių auklėtojoms, pradinukų mokytojoms bei meninius gabumus vaikuose norintiems ugdyti tėvams.
Sesuo išplaukia į pievas, brolis skrenda į dangų
Klausimo, iš kur tokie gabumai, užduoti nė nereikia.
Svetainėje stovi didesnė nei įprasta senovinė siuvimo mašina, o ant pakojo sudėti augaliniais raštais ištapyti mediniai kurpaliai.
„Tėtis buvo batsiuvys menininkas, pats kūrė modelius, odoje išdegindavo raštus. Kai atėjo medinių klumpių mada, jas darė visiems Rokiškio chirurgams. Dar iš veltinio siuvo labai gražius oda siuvinėtus ilgaaulius“, – paaiškina.
Kurpaliai naudoti tėčio, o juos išgražino jau ji.
Mama taip pat buvo meniškos sielos, labai gražiai piešė, siuvo, nuostabiai siuvinėjo. Duktė tebeturi išsaugojusi lovatieses ir staltieses, jose siuvinėtos našlaitės lyg gyvos.
„Su broliu Rimantu augom vienkiemyje, jis irgi gamtos vaikas, jaunystėje klajojo po taigas. Dabar jam jau 70 metų, o vis dar tebeskraido paties valdomu parasparniu“, – pasakoja apie Alytuje gyvenantį brolį.
Pati ji nuolat „išplaukdavo“ į pievas, prisirinkdavo glėbius augalų, kurdavo keisčiausias, niekur nematytas kompozicijas, jomis išpuošdavo vaikų darželį. Į kūrybos procesą įtraukė ir bendradarbes.
Kasmet vyko į floristikos pa-rodas sostinėje. Nieko nekopijavo, tik sėmėsi idėjų, jas realizuodavo savaip.
Gabalą kiemo užsėjo linais
N.Adamonienės sukurtos gyvų ar sausų gėlių puokštės vertė iš koto – taip smarkiai buvo kitoniškos.
Toms kompozicijoms ji nenaudojo jokių pirktinių medžiagų, ėmė tik tai, ką galima rasti gamtoje, naudojo daug lininių siūlų, pačių linų.
Originaliųjų rokiškietės puokščių paroda buvo surengta Vilniuje, pedagogų švietimo centre. Tuoj po to ji parašė ir išleido knygą „Grožį kuriame patys“, ją pristatė Rokiškio krašto muziejuje.
Kad nuolat turėtų po ranka reikiamos žaliavos, namuose vieną arą užsėjo linais, pati juos rovė ir apdirbo.
Kai į madą atėjo alternatyvios mados konkursai, toks buvo suorganizuotas ir darželyje. Tada dienos šviesą išvydo pirmoji rokiškietės drabužių kolekcija „Lino simfonija“.
Čia jau neišsivertė be talkos – drabužius pagal nupaišytus eskizus padėjo siūti siuvėja, o visą jų dekorą kūrė N.Adamonienė.
Apdarų modeliai – vėlgi kurti su begaline fantazija: lininių suknelių apačios išpūstos lyg balionai, ažūrinės. Tokiam efektui išgauti tautodailininkė sumanė savą technologiją: lininį siūlą vyniojo ant milžiniškų balionų ar kamuolių, specialia mase jį sutvirtino, o tada balioną belikdavo susprogdinti. Tokius ažūrinius rutulius naudojo ir puokštėms.
Ir netgi iš nuodingų augalų
Iš „Lino simfonijos“ taip pat išsirutuliojo knyga. Prie jos leidybos prisidėjo duktė Martyna Adamonytė – profesionali grafikos dizainerė. Būtent ji leidinį apipavidalino.
Knyga išskirtinė, nes kieti jos viršeliai kukliais lino žiedeliais išsiuvinėti ranka. Vartau knygą, žavi apdarus demonstruojantys darželinukai. Akys užkliūva už suknelės, kurios apačia lyg žvaigždėtas dangus apvaliame skliaute. Aiškiai matyti, kad toks efektas sukurtas iš kažkokių augalų, tik jų neatpažįstu.
„Čia sudžiovinti ir sidabriniais dažais nupurkšti Sasnovskio barščiai“, – atskleidžia pašnekovė.
Nuodingą ir deginantį augalą prie apleistų fermų tautodailininkė važiavo rinkti tada, kai jis jau buvo nužydėjęs, išbarstęs sėklas ir nebepavojingas. Žiedynus panaudojo apdarų puošybai, o stiebus supjaustė riekelėmis, iš jų vėliau dėliojo paveikslus.
Pasak N.Adamonienės, kuo daugiau kuri, tuo daugiau idėjų į galvą atplaukia. Rodo avolono technika pagamintus šalius. Tai toks būdas, kai siūlų raizginį dedi ant specialios tirpios plėvelės, jį susiuvi, o tada rankdarbį išplauni. Sutvirtinti siūlai lieka, o plėvelė ištirpsta.
Tautodailininkė tokiu principu dukterėčios vestuvėms sukūrė baltą, veltomis rožėmis išpuoštą šalį.
Ornamentus įmuša akmeniu
Sukam prie angelų. Juos menininkė kuria ne pirmą kartą. Tik ankstesni buvo visai kitokie, padaryti inkliuzijų technika, su sparnais iš supjaustytų natūralių jūrų kempinių ir šviečiantys.
Prieš mus meistrė rikiuoja visą kolekciją ir pasakoja gamybos technologijas. Imama paprasčiausia servetėlė, ant jos iš rūdijančios vielos išraizgomi ornamentai, viskas sutepama klijais, ant viršaus dedama kita servetėlė ir paliekama džiūti.
Kol viskas galutinai nesukietėjo, išlankstoma norima angelo forma. Šviečia į vidų įkištos šviesų girliandos.
„Angelų ciklui gausybė minčių galvoje sukasi“, – šypsosi pašnekovė.
Ir rodo būsimus naujų kūrinių rūbus: balto lininio audinio atraižas, išmargintas subtiliausiais augalų raštais. Čia pat paaiškina, kaip tai padaryta. Ir darželinukus išmokiusi taip audinį marginti.
Tereikia apeiti daržą ar pievas, prisiskinti kuo sultingesnių spalvotų lapų bei žiedų. Augalai išdėliojami ant medžiagos ir, ant viršaus užklojus kita medžiaga, tiesiog daužomi patogiu paimti akmeniu. Audinyje įsispaudžia ir lapo ar žiedlapio konkūrai, ir spalva. Kad ornamentas nenubluktų, audinį reikia pamerkti į sūrų vandenį.
Moteris ruošiasi daryti angelus ir iš švendrių. Šį vandens augalą jau naudojo puošybai, o dabar lanksto iš jo ornamentus, kuriuos vėliau sujungs į vientisą audinį.
„Galiu pasigirti lakia fantazija“, – atsako į klausimą, kaip visko prisigalvoja.
Ir paaiškina, kad darželinukus mokant kūrybiškumo tenka nuolat ieškoti technikų, kurios penkiamečiams būtų lengvos ir greitai atliekamos. „Šiuolaikiniai vaikai nemėgsta ilgėliau užtrunkančio darbo, jiems reikia čia ir dabar“, – apibūdina dabartinę kartą.
Skrybėlėti ir su kabrioletu prasuka per miestą
Tautodailininkė jau ruošiasi ir „Lino mūkai“, Panemunėlyje kasmet vykstančiai šventei, kur visokiais būdais primenamas lino kelias nuo sėklos kritimo į žemę iki dėvimų apdarų.
„Šiemet pridarysiu papuošalų iš asiūklio. Darželio muzikos vadovei jau sukūriau segę ir diržą. Asiūklis ir nuskintas išlieka lankstus bei žalias, jo nareliai labai puošnūs“, – atskleidžia, kuo nustebins.
Kurį laiką tautodailininkė užsiėmė vėlimu iš vilnos, jos kurtų šalių paroda buvo Rokiškio krašto muziejuje.
„Vieną šalį padovanojau viešniai iš Turkijos, o ji man įteikė skrybėlaitę“, – atskleidžia dar vieną pomėgį.
Moteris yra skrybėlaičių gerbėja, jų turi kelias dešimtis. Pati puošiasi, draugėms vakarėliams skolina.
Tam tikromis progomis dėvėti skrybėlę sutinka ir jos vyras Leonas. Šią egzotiškai apsirėdžiusią porą rokiškėnai yra įsidėmėję, mat į miesto renginius Adamoniai dažnai atriedėdavo senoviniu ryškiai geltonu kabrioletu, apsirengę pagal savo jaunystės laikų madą. Ir skrybėlėti.
Moteris veria garažo duris ir rodo, kad dabar vietoj geltonojo turi tamsiai mėlyną kabrioletą.
Įrenginėja savą studiją, vaikų lauks ir namuose
Pašnekovė atskleidžia ir ateities planus. Ji darželyje tedirbs metus, o tada jau eis ilsėtis.
Name dabar jau įrenginėjamos kūrybinės dirbtuvės, nes iki šiol ji neturėjo specialios erdvės, kur galėtų laikyti šūsnis žolių, siūlų ir visokių mažmožių.
Seną malkinę sklypo gale darbštuolis sutuoktinis perdarys į muziejų ir erdvę edukacijoms.
„Per Jonines galės atvažiuoti darželio vaikai, čia vainikus pinti, pasėdėti prie laužo“, – žada, kad su kolektyvu nenutrauks ryšių.
Pirmieji eksponatai muziejui jau yra: vyro senelių vežimas, kuriuo riedėdavo į turgų, dar iš kaimo parsivežti visokie buities rakandai, jo mamos dviratis, kuriuo šioji važinėjo iki 90 metų.
Visokio etnografinio gėrio moteris yra surinkusi ir iš savo giminės. Tebeturi išsaugojusi ir mamos siuvimo mašiną, jos jau nebenaudoja.
Jaunystėje mama ją mokė siūti, bet tas amatas nelipo ir gana.
„Dabar vis dažniau pagalvoju, kad gerai būtų mokėti siūti, kai jau nebedirbsiu, ko gero, to pasimokysiu“, – žada energingoji tautodailininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. ir 2. Šie lininiai angelai dabar eksponuojami pas kaimynus latvius.
3. N.Adamonienė džiaugiasi, kad jos menines idėjas visada palaiko mylimas
4. Sodybos gale šeimininkai turi išsikasę tvenkinį ir jame įveisę gausybę vandens lelijų.
5. N.Adamonienė yra skrybėlaičių mėgėja, jų, dažnai dėvimų, turi porą dešimčių.
6. Namuose tebėra batsiuvio siuvimo mašina ir N.Adamonienės išgražinti mediniai kurpaliai.
7. 8. ir 9. Išradingoji tautodailininkė, kurdama kolekcijas vaikams, naudoja visokius augalus, net ir Svarovskio barščius.
10. Surūdijusios vielos ornamentais dekoruoti šviečiantys angelai visiems juos pamačiusiems padaro įspūdį.
11. Naujausia menininkės kūryba – angelai iš vandens augalų.
12. Namų interjerui pritinka ir tėvams ilgus metus tarnavusi kėdė.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos