Pats ėmė ir parašė knygą
Net 17 priverstinės tremties metų praleidęs Nemunėlio Radviliškyje, Biržų rajone, kardinolas Vincentas Sladkevičius čia nepamirštamas net ir tų, kurie, garbiojo dvasininko nebuvo nė matę.
Pernai rugpjūtį, kai buvo minimos kardinolo gimimo 100-osios metinės, Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojas 27 metų Evaldas Timukas iš spaustuvės parsivežė šviežutėlę knygą. „Savas tarp savų“ – taip jis pavadino savo knygą apie kardinolą.
Leidinio bendraautorė yra filologė ir nepriklausomybės akto signatarė anykštėnė Irena Andrukaitienė. Knyga išleista rėmėjų ir paties E.Timuko lėšomis.
Išdažė ir tokia liko
Prieš susėsdami pokalbio, kartu su jaunuoju bibliotekininku E.Timuku paėjėjame miestelio gatve, užsukame į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, užlipame siauručiais laipteliais iki balkono, kuriame stovi nedideli vargonai, o durys veda į tamsų varpinės kambarėlį. Jame V.Sladkevičiaus laikais vienuolė slapta ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, toje belangėje patalpėlėje susigrūdusiems mažiukams ji projektoriumi rodė religinio turinio filmukus.
„Būsimasis kardinolas netgi nugriuvo nuo šitų laiptų, sako, susilaužė koją“, – rodydamas į stačią konstrukciją pašnekovas pasakoja, ką girdėjęs iš tikinčiųjų.
Dar pasigrožime bažnyčios vidumi: ornamentais išdažytu lubų skliautu, puošybiniais lipdiniais ir stacijomis – kryžiaus kelio paveikslais.
Anot E.Timuko, visos dekoracijos likusios tokios, kokios ir buvo V.Sladkevičiaus laikais – atvykęs į tremtį jis bažnyčią suremontavo, nuo to karto jos niekas netgi nebeperdažė.
Mūsų palydovas mosteli į pievoje priešais bažnyčią stūksantį koplytstulpį. Miestelėnai savo lėšomis ir niekieno neraginami jį pastatė buvusios klebonijos vietoje kardinolui atminti.
Apžvalgą baigiam vaizdingiausiame kampelyje: Nemunėlio ir Apaščios santakoje.
Stovime aukštumoje, žemai slėnyje pavasarinius vandenis plukdo dvi upės, iki jų veda gausybė medinių laiptų pakopų, o kitame Nemunėlio krante jau Latvija.
„Sausringomis vasaromis į kitą pusę galima su kaliošais pas latvius perbristi“, – šypsosi bibliotekininkas.
Sujaudino užmarštis
Dabar jau laikas pavartyti knygą. Joje – gausybė faktų apie iškiliojo dvasininko tremties metus.
„Nebuvau gimęs, kai kardinolas, anuomet buvęs vyskupu, čia gyveno, bet, galima sakyti, aš su juo augau. Ne tiesiogiai, o per močiutės Birutės Timukienės pasakojimus“, – patikslina.
V.Sladkevičiui čia kunigaujant B.Timukienė giedojo bažnyčios chore, ir su dvasininku nemažai bendravo.
„Knyga visgi gimė ne iš močiutės pasakojimų, ją greičiau inspiravo užmarštis“, – dargi patikslina pašnekovas.
O atsitiko taip, kad artėjant kardinolo 100-osioms gimimo metinėms nebuvo justi jokio judėjimo, niekas tos datos garsiai net nepriminė.
O tuo metu bibliotekininkas gavo paprastą darbinę užduotį kitiems metams parengti medžiagą apie iškilių Biržų krašto žmonių datas ir sukaktis. Tada jam akys ir užkliuvo už 2020 metų rugpjūčio – kardinolo šimtmečio.
„Biržams tai – neeilinė asmenybė, maniau, kad būtina parengti publikaciją ir sukviesti konferenciją su pranešėjais. Ėmiau ta tema rinkti medžiagą, pamažu viskas peraugo į knygą“, – pasakoja bibliotekininkas.
Pasakotojų atsirado gausybė
Kur renginiui apie kardinolą ieškoti medžiagos?
Galima pasirausti archyvuose.
E.Timukas nuėjo sudėtingesniu keliu – sumanė pakalbinti Nemunėlio Radviliškio gyventojus, su kardinolu bendravusius gyvai ir jį dar menančius.
Kadangi bibliotekininkas ir pats gyvena Nemunėlio Radviliškyje, čia gimęs ir augęs, močiūtės padedamas tuoj atsirinko, kas galėtų jam suteikti informacijos.
Kai pradėjo eiti pakiemiais, manė, kad, geriausiu atveju, ras 5 ar 6 pašnekovus, užrašys jų pasakojimus, panaudos straipsniui, o vėliau tą medžiagą atiduos bibliotekos kraštotyros skyriui.
Realybė pranoko visus lūkesčius.
E.Timukui duris atvėrė ir mielai į prisiminimus leidosi net 66 vietiniai gyventojai. Prasidėjus karantinui, su žmonėmis jis ėmė bendrauti elektroniniu paštu. Per tuos žygius ir surinko gausybę įvairiausios medžiagos. Vieni atidavė ano meto fotografijas su kardinolu, kiti buvo išsaugoję dvasininko ranka rašytų dokumentų, kvitų.
„Į jokį straipsnį tiek atsiminimų nesutalpinsi, o padėti aplanką į archyvą gaila“, – paaiškina.
Knygą su bendraautore jis parengė per 10 mėnesių. Skaitytojams ją pristatė pernai rugpjūtį, per kardinolo gimtadienį.
„Laimė, kad suskubau žmonių prisiminimus užrašyti. Šiandien jau nebėra gyvų net 6 mano pašnekovų“, – sako jis.
Norėjo paminėti kaip pridera
Kad šie metai paskelbti kardinolo V.Sladkevičiaus metais – irgi E.Timuko nuopelnas.
Ėmęs rinkti medžiagą apie Biržų krašte tremtinio teisėmis dirbusį kuklumu ir paprastumu garsėjusį ganytoją jis pamatė, kad nuo šios iškilios asmenybės neskuba nupūsti laiko dulkių ne tik kultūrininkai, bet ir dvasininkija. Jam atrodė, jog nedaromi jokie žingsniai, kad kardinolo jubiliejus būtų paminėtas kaip pridera.
„Žiūriu, buvo popiežiaus Jono Pauliaus II metai, buvo žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės metai, o V.Sladkevičiaus metai nenumatyti. Juk jei ne jis, ir tokios Sąjūdžio bangos nebūtų buvę, ir popiežius Lietuvos nebūtų aplankęs. Jis buvo toks dvasinis autoritetas, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ krikštatėvis, apie čionykštę jo veiklą kalbėjo Vatikano radijas, transliavo „Amerikos balsas“, o dabar še tau, kad nori – užmirštas“, – pasakoja ką galvojęs.
Tada E.Timukas kreipėsi į Seimą dėl 2020 metų paskelbimo V.Sladkevičiaus metais, ir gavo atsakymą, jog pavėlavo. O jau 2021 metai buvo skirti kardinolui V.Sladkevičiui paminėti.
Žmonių pasakojimai apie kardinolą (Ištraukos iš knygos „Savas tarp savų“)
„Nebuvau nei labai religinga, nei tikinti, bet į bažnyčią eiti norėjau... Labiausiai įstrigo būsimo kardinolo šypsena, tokia šilta, tokia raminanti, su ja jis visus sutikdavo. Ir tuos, kurie ateidavo ne su pačiom geriausiom mintim. Mišias pradėdavo ne taip, kaip kiti kunigai: visada atsisukdavo į susirinkusius, ištiesdavo rankas ir su šypsena visus pasveikindavo ir palaimindavo.“
Diana Grabauskienė
„Jis gyveno sename dviejų galų name su sena motina. Tik atvykęs jis nieko neturėjo. Nuvežėm malkų, įdėjom maisto lauknešėlį, jiedu su mama labai džiaugėsi ir dėkojo. Gyveno labai kukliai. Teko pas jį lankytis dėl giminaičių vaikų komunijos. Daugeliui tais laikais bažnyčioje teko lankytis slaptai. V.Sladkevičius sutuokė mūsų sūnų. Paprastą darbo dieną. Po metų pakrikštijo anūką.“
Malvina Samulienė
“Aš dirbau apylinkės pirmininku. Vyskupėlis ruošdavo vaikus komunijai, mokė poterių, visi šitą žinojom. Rajono valdžia pas vyskupėlį siuntė inspektorius, skyrė pinigines baudas. Jo tikrinti atvažiuodavo dažnai. Nežiūrėdavo paros laiko, atvažiuodavo ir naktį. Jis buvo tikrai suvaržytas.“
Valentinas Karosas
„Tais gūdžiais tarybiniais laikais labai rūpėjo pasiklausyti per radiją „Amerikos balso“, o galimybės neturėjau. Vyskupėlis su šeimininke parėmė didžiąja dalimi sumos, mama nupirko VEF radiją. Nors trukdžiai buvo dideli, bet kai ką išgirsti buvo galima.“
Jonas Strunskis
„V.Sladkevičiui sovietų valdžia buvo uždraudusi eiti Vatikano suteiktas vyskupo pareigas, bet jis jaunuoliams suteikdavo ir Sutvirtinimo sakramentą, nes parapijiečiai jį pripažino kaip vyskupą. Jo pamokslai buvo įspūdingi, spinduliavo meilę aplinkiniams, mokė nuolankumo, drąsos, susitvardymo ir kantrybės... Iš savo bibliotekos duodavo paskaityti knygų, galėjau susipažinti su filosofų raštais. Užkliuvo įdomi detalė, buvo matyti, kad tarpukariu datuotos knygos ne originalai, o kopijos. Matyt, pogrindyje buvo spausdinama ne tik „Katalikų bažnyčios kronika“, bet ir dauginamos tarpukario Lietuvos knygos.“
Bronius Medinis
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Timukas knygą išleido kardinolo šimtojo jubiliejaus proga.
2. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios vidus šiandien tebėra lygiai toks, kaip jį pirmaisiais tremties metais suremontavo būsimasis kardinolas V.Sladkevičius.
3. E.Timukas atveda iki Nemunėlio ir Apaščios santakos, gražiausios miestelio vietos, ja kadaise grožėjosi ir garsusis dvasininkas.
4. Šie vargonėliai likę iš V.Sladkevičiaus kunigavimo laiko, jais seniai niekas nebegroja, saugomi kaip relikvija.
"Panevėžio kraštas", 2021 05 19
