Kai kurie paveikslai namų sienoms per sunkūs
Lauko verandoje ant šimtamečių medinių durų, kuriose likusi ir kalvio kaldinta rankena, ir surūdijusi kabinamoji spyna, nutapytas praeities vaizdas: smėlėtu lauko keliu, palei koplytstulpius, tolyn nurieda arkliu kinkytas vežimas su vadeliotoju.
Tas duris, išimtas iš kelioms kartoms tarnavusio namo, šio kūrinio autoriui padovanojo vienas rokiškietis.
Ne mažiau sunkus paveikslas kabo ir ant išorinės namo sienos: dvi masyvios medinės langinės paverstos vaizdu į sodą, kuriame žydi piliarožės ir vasarinės chrizantemos.
Verandą puošia masyvus medinis stalas, kurio vienas galas užsibaigia išsižiojusio senio galva, greta stovi žmogui iki pusės siekiantis medinis ąsotis su virvine rankena.
Kad pamatytume šitą nepaprastą verandą, turėjome įsiprašyti Biržuose į svečius pas menininką Kęstutį Preidį.
Duona iš mados neišeina
Biržietis yra žinomas tautodailininkas. Jis – tapytojas, bet kartais prisimena ir kaltus medžiui skaptuoti.
Tautinių peizažų ir natiurmortų meistras rodo naujausias, bebaigiančias džiūti drobes. Vienoje jų – raudonšoniai obuoliai šalia avilių, kitoje – molinis ąsotis su peržydėjusiom pienėm.
Tautodailininko firminiu ženklu jau seniai yra tapę ant senų lentų, durų ar atitarnavusių langinių išpiešti prariekti duonos kepalai, puodynėmis apmaustytos tvoros, lino rankšluosčiuos įsukti sūriai ir kitokie lietuviško kaimo gardumynai.
Dažnam vyresniam žiūrovui tokie natiurmortai primena vaikystę, močiučių valgius, tad kelia graudų ilgesį.
„Duona niekad iš mados neišeina“, – šypsosi kūrėjas.
Vaizdas geltoname lauke neišgalvotas
Žvalgomės po svetainę. Visos sienos gausiai nukabinėtos šeimininko kūryba. Virš sofos pakabintas paveikslas su Širvėnos ežeru ir Biržų pilimi. Rėmai – antikvariniai.
„Pirkau iš vieno žmogaus dar sovietmečiu, mokėjau 70 rublių, praktiškai tai buvo mėnesio alga“, – paaiškina.
Apžiūrinėdamas pirkinį tapytojas suprato, kad jis rankų darbo, kiekviena detalė skrupulingai išdrožta. Aptiko ir įrėžtą datą: 1896 metai.
Išlūžusias dalis bandė restauruoti, bet galiausiai tą triūsą metė, senieną tik perdažė tokiu pat stiliumi, kaip buvę.
Ant kitos sienos, po geltonų džiovintų gėlių puokšte, kabo drobė su ryškiai geltonu žydinčių rapsų lauku ir tolumoje pro medžius vos matoma medine koplyčia.
Tautodailininkas aiškina, kad serija medinių Biržų krašto koplyčių irgi nauja, ji kurta dvejus metus – pernai ir užpernai. Šioji medinukė geltonuojančiame lauke yra matoma važiuojant keliu link Vabalninko.
Rodo dar vieną tos pačios serijos vaizdą – Suosto koplyčią. Ji stovi netoli Nemunėlio Radviliškio, Latvijos pasienyje.
Tapė tai, ko akyse niekada neregėjęs
Sumanęs tapyti medines Biržų krašto koplyčias ir bažnyčias, biržietis išvažinėjo gausybę vietovių, darė statinių eskizus, juos fotografavo.
Kai kur aptiko tik pastatų pamatus, tada ieškojo istorinių nuotraukų ir pagal jas atkūrė vaizdus.
Anot menininko, buvę savotiškai įdomu tapyti tai, ko pats nebuvo akyse regėjęs, kas gyva tik senų žmonių atminty, jų pasakojimuose.
Viena tokia drobė, kur tik pagal nuotraukas tautodailininkas nutapė Biržų kapinėse kadaise stovėjusią koplytėlę, iškeliavo į Biržų muziejų „Sėla“ – kaip pradingusios istorijos liudijimas.
Kita nutapyta medinė koplyčia, buvusi netoli Šukionių kaimo, iš kurios šiandien likę tik pamatai, dabar kabo bendruomenės įkurtame kaimo muziejuje.
Dailininkas pamini ir keisčiausią užsakymą, kai pageidaujamą tėviškės vaizdą tapyti teko vien iš užsakovo pasakojimo. Tą kartą abu nuvyko į vietą, kur kadaise stovėjo to žmogaus senelių namai. Jų nebebuvo nė žymės, jokio kadaise gyvavusios sodybos ženklo.
Vyras tiesiog pasakojo, ką atsimena iš vaikystės, neturėjo nė nuotraukų.
„Tuo laikmečiu daugelis mūsų krašto trobų buvo panašios: su dviem galais, nedidele veranda per vidurį. Žmogus prisiminė, kokie medžiai augo šalia namo, kaip atrodė vietovė. Pagal jo žodžius ir tapiau, o namą sudėliojau iš to laikmečio panašių statinių nuotraukų“, – sako liaudies meistras.
Imsis visos sėlių teritorijos
„Likimas atsiuntė šimtamečių lentų“, – džiaugiasi naujausia sėkme pašnekovas.
Prieš kurį laiką vėjas nuvertė jo vaikystės draugo kluoną. Pastatas buvęs senutėlis, daugiau nei šimto metų, nebeatlaikė įsisiautėjusios stichijos ir gulė ant šono.
Tos griuvenos sveikesnes lentas draugas jam atidavė – gal pravers tapymui. „Žinoma, kad pravers, turiu gausybę sumanymų“, – tikina pašnekovas.
Vyras prasitaria ir apie naują, didesnės apimties nei pernykštis, tapybos darbų ciklą.
„Svajoju imtis visos buvusios sėlių teritorijos žvalgytuvių. Jai priklausė ir nemenka dalis Rokiškio krašto, dalis Latvijos, gabaliukas Pasvalio. Norėčiau nupiešti viso to arealo medines bažnyčias ir koplyčias“, – atskleidė mintyse bedėliojantį grandiozinį užmojį.
Ekspoziciją apie Biržų krašto medinius maldos namus jis pirmiausia parodė Vilniuje, Stiklių gatvėje esančioje tautodailės galerijoje.
Vėliau paroda keliavo per įvairių miestų ir miestelių bibliotekas bei kultūros centrus.
Ten pat K.Preidžius pernai surengė net kelias personalines parodas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kai netapo, K.Preidžius rankas pamiklina prie medžio darbų, jais papuošė namų lauko terasą.
2–4. Sumanęs tapyti Biržų krašto medines koplyčias, K.Preidžius išvažinėjo miestelius, kaimus ir atokiausių vietovių kapinaites.
5. Senoviniams rėmams K.Preidžius pritaikė vaizdą su Širvėnos ežeru ir tolumoje dunksančia pilimi.
6. K.Preidžiaus tapyti natiurmortai priderinti prie gyvų gėlių puokščių.
7. Natiurmortas su prie avilių pabirusiais obuoliais yra pats naujausias tautodailininko kūrinys.
8–10. Tapymas ant senų lentų, durų, langinių ar išlikusių senojo kaimo rakandų yra tarsi biržiečio vizitinė kortelė.
11. Užsakovai meistro dažnai prašo natiurmortų su molinėmis puodynėmis ir medumi.
12. Tautodailininko K.Preidžiaus namus puošia jo paties tapyti natiurmortai ir peizažai bei kolegų dovanotos meniškos interjero detalės.
A.Švelnos nuotraukos
