Akvarelių autorė – ir lakūnė
Su 56 metų biržiete šeimos gydytoja Edita Brazdžiuviene susipažįstu per jos pomėgį lieti akvareles.
Medikės kūrybą pamačiau Biržų pilyje, muziejaus „Sėla“ ekspozicijų salėje. Tarp gausybės liaudies meistrų kūrinių tos akvarelės išsiskyrė subtilumu ir lengvumu, o tai sufleravo, jog piešta žmogaus, jau ne naujoko meno pasaulyje.
Pasidomėjus apie akvarelių autorę paaiškėjo, jog ji dar ir lakūnė bei aviatorių medikė, buvusi Biržų aeroklubo prezidentė.
Abejonę, ar gausybe veiklų užsiimanti medikė ras laiko pašnekesiui, išsklaidė jau pirmas pokalbis telefonu. Komunikabili ir dalykiška pašnekovė iš karto nurodė laisvesnę popietę ir pakvietė į svečius.
Turi net nuosavą žaltį
Važiuojame į ramią paupio gatvelę, prie išskirtinio balto medinio namo.
Jaunatviška ilgaplaukė šeimininkė mus pasitinka kieme, tad pirmiausia teritorijoje ir pasidairome.
Kiemą nuo gatvės skiria aukštos tankios tujos. Tarp jų ir namo įrengtas ypatingas kampelis: japonišku stiliumi iš akmenų sudėliotas kalnelis su žemaūge obelaite viršuje, o greta nedidelis tvenkinukas, kurio paviršiuje nardo ryškiai raudonos žuvelės. Tokios paprastai plaukioja pietų šalių dekoratyviniuose baseinuose.
„O pas mus jos kuo puikiausiai peržiemoja“, – nustebina moteris.
Tada rodo į akmenį po pušimi – ten gulįs jų nuosavas žaltys. Dairausi gyvo šliužo, o pašnekovė kvatoja ir baksteli pirštu, kur žiūrėti: per visą pailgą akmenį eina stora iškilusi šaknies gysla, išsirangiusi lyg žaltys.
Nuodingas gražuolis jau ir žiedus parodė
Saulėtą dieną maloniausia šnekėtis įstiklintoje terasoje tarp gausybės augalų. Čia moteris ir piešia – ant stalo tebeguli popierius, dažai ir teptukai.
Augalai – dar vienas medikės pomėgis.
„Čia viskas arba dovanota, arba parsivežta iš svečių šalių“, – paaiškina.
Įprastų kambarinių gėlių mažai. Tas aukštas, žmogų jau praaugęs didžialapis medis – avokadas, pačios iš sėklos užaugintas, kartą jau parodė ir gražius baltus žiedus. Visos šio augalo dalys nuodingos, bet, anot gydytojos, kadangi mažų vaikų nėra, nėra ir pavojaus.
Figmedžio sodinukas parsigabentas iš Italijos sostinės Romos, jį padovanojo mūsų šalies ambasadoriaus žmona. Lauro lapų krūmelis irgi atvyko iš Romos – ūglį biržietė nusiskynė nuo gatvėje augusios laurų gyvatvorės.
Lovelyje palei pat langą – apsipylę mažais žiedeliais aukštyn lipa pernykščiai kalniniai pomidorai.
„Daržų neturiu, tad salotų lysvę įsitaisiau čia“, – rodo į laiptuotą vazonėlį su valgoma žaluma.
Įsikalė į galvą, kad dirbs su gintaru
„Apie lėktuvus ir skraidymą galiu kalbėti be perstojo, o apie piešimą net nežinau ką pasakyti“, – šypsosi pašnekovė.
Piešti jai nuo mažų dienų įprasta ir savaime suprantama. Gal dėl to, kad tėvas buvo architektas.
Iš jo mano paveldėjusi gebėjimą komponuoti namų erdves. Moteris pasakoja, kad šį namą, seną rąstinį statinį, ji su vyru nusipirko prieš 6 metus. Kaip renovuoti ir atnaujinti sugalvojo pati, taip pat pati pakeitė ir vidaus išplanavimą, antrame aukšte įsirengė didžiulį vonios kambarį, šalia dušo savo rankomis iš akmenų išklojo masažinį taką.
Atidžiau studijuodama namo pirkimo dokumentus patyrė atradimo džiaugsmą – paaiškėjo, kad jį buvo projektavęs jos tėvas Romualdas Kukys.
„Esu gryna biržietė, o ištekėjusi už biržiečio po studijų vėl į Biržus parsikrausčiau“, – sako.
Tik jos motina kilusi iš Panevėžio.
„Piniavoje, kur dabar J.Katino parduotuvė, buvo mano senelių žemė ir sodyba, ten daug laiko praleidau“, – mena.
Baigdama mokyklą ji į galvą buvo įsimušusi mintį, kad po 8 klasių važiuos į Telšių dailės technikumą mokytis gintaro apdirbimo paslapčių. Dabar net negali paaiškinti, kodėl būtent to geidė.
Kelionių troškulys nuginė į mediciną
Pašnekovė juokiasi, kad nežinia kuo būtų tapusi, jei vieną vasarą, kai mokiniams buvo privaloma važiuoti į kolūkį ravėti daržų, nebūtų susirgusi hepatitu ir dėl ligos nebūtų buvusi atleista nuo sunkaus fizinio triūso. Vietoj praktikos kaime ji buvo nusiųsta pagelbėti ligoninės operacinėje.
„Pamačiau, kad nebijau kraujo, ir susidomėjau medicina“, – pasakoja ji.
Jau anksčiau svajojo tapti laivo gydytoja, kad galėtų pakeliauti ir pamatyti pasaulio. Kelionių troškulys buvo toks stiprus, kad neatbaidė net dvi nesėkmės stojant studijuoti medicinos. Bet buvo užsispyrusi – įstojo iš trečio karto.
Užsispyrėlė sėkmingai įveikė mokslus, bet į vandenynus taip ir neišplaukė. Tada Lietuva išsivadavo iš sovietų gniaužtų ir durys į pasaulį plačiai atsivėrė visiems, keliauti galėjai kur tik panorėjęs.
Pašnekovė su šypsena pasakoja, kodėl pasirinko būti šeimos gydytoja, o ne chirurge.
„Yra toks anekdotinis klausimas: kas bendro tarp moters ir jūrų kiaulytės? Ogi tai, kad nei viena, nei kita nieko bendro neturi su jūra. Taip moteris chirurgė nieko bendra neturi su moteriška moterimi“, – kvatojasi.
Dar pažeria keletą anekdotų medicinos tema. E.Brazdžiuvienė juos kolekcionuoja, žino tūkstančius. Medicininius anekdotus rinkti ji pradėjo studijų laikais, kai bendramoksliai gimtadienio proga padovanojo knygelę „666 anekdotai apie daktarus“.
Pasikasė, kur niežti
Grįžtam prie temos apie menus. Šeimininkė mus vedasi į svetainę, kur kampe, šalia pianino, stovi dėžės su jos akvarelėmis. Prie muzikos instrumento prisėda retai, vis laiko trūksta, tad jis uždengtas megztu mėlynų spalvų užtiesalu. Svetainės sofos irgi mėlynos.
„O kaip kitaip? Juk mėlyna, dangaus spalva, mano mylimiausia“, – paaiškina.
Akvarelių, įrėmintų ir neįrėmintų – gausybė. Tematika įvairi – nuo urbanistinių Biržų ir kitų miestų peizažų iki lietuviškų ir japoniškų gamtos motyvų.
„Kai tik ruduo, spalvų gausybė, vis norisi piešti, bet nėra laiko, o per karantiną pasikasiau, kur niežti – liejau akvareles vieną po kitos“, – sako ir traukia iš dėžių darbus.
E.Brazdžiuvienė ne tik akvareles lieja, ji piešia akrilu, guašu, pieštukais, kartais tapo ir aliejiniais dažais, išbandė piešimą tušu ant ryžių popieriaus. Jo parsivežė iš Tekančios saulės šalies.
„Japonijoje buvau du kartus, labai patiko, nusižiūrėjau visokių dalykų“, – atskleidžia, kodėl kieme atsirado į japonišką sodą panašus kampelis.
Ji prieš langą išskleidžia ant ryžių popieriaus pieštą peizažą, išskirtinį tuo, jog vaizdą galima žiūrėti iš abiejų pusių. Piešimas ant ryžių popieriaus turi savo specifiką, linijas vedžioti reikia labi tiksliai, nes jų jau nepataisysi, kitu potėpiu neužpieši.
Su papūga uždainuoja itališkai
Svetainės kampe stovi narvas su kalbančia papūga Sole. Kol šeimininkė mums rodo akvareles, paukštis visokiais garsais stengiasi atkreipti žmonių dėmesį. Tai atkartoja frazes, tai caksi, o galiausiai ima miaukti katino balsu.
Šeimininkė pasakoja, kad papūgą jų šeima laiko jau dešimtmetį. Pamėgdžioti katiną ir šunį paukštis išmoko iš sūnų augintinių. Kaune gyvenantys vaikinai savaitgaliais atvažiuoja pas tėvus ir atsiveža savus naminius gyvūnus.
Papūga ne visad sėdi narve, jai leidžiama palakioti po kambarius. Jei tuomet vieši katinas, jam būna riesta, nes papūga jaučiasi viršesnė, šeimininkė, tad katiną persekioja ir skriaudžia.
Papūga dar ir dainuoja. Itališkai. Išmoko iš šeimininkės. Būna, kad abi traukia „O sole mio…“
Išvydusi erelį nualpo
Vieną kartą vyras į namus atsinešė erelio iškamšą, papūga ją pamačiusi iš išgąsčio apalpo, tiesiog blinktelėjo žemėn kaip negyva. Kai atsigavo, atrodė, kad viskas gerai, bet stresas paukščiui taip paprastai nepraėjo – nusipešė visas plunksnas.
Svetainėje gyvena dar vienas gyvis: narvelyje po laiptais įkurdinta šinšila.
Moteris pasakoja jos atsiradimo istoriją. Nuėjo kartą pas siuvėją, o toji klausia, gal žino gerą žmogų, kuris galėtų paimti nusenusią šinšilą, esą ilgai negyvens, gal kokius 3 metus.
„Pagailėjau gyvūno, paėmiau. Tada vyresnis sūnus buvo pirmokas, o mažėlis penkiametis. Dabar jam jau 25-eri, o šinšila kaip gyveno taip ir gyvena, ir mirti nesiruošia“, – juokiasi šeimininkė.
Net auskarai lėktuvų formos
Pašnekovė ištraukia kelias akvareles su lėktuvais.
„Per varžybas vienas draugas įkėlė į feisbuką nuotrauką, kur sėdi po sklandytuvu. Neilgai trukus aš šast ir įkeliu tokį pat piešinį“, – rodo iš nuotraukos perpieštą vaizdą.
Sukam prie gydytojai mieliausios temos – skraidymo.
Ji net papuošalus dėvi dangaus tema – ausyse segi miniatiūrinius auksinius lėktuvėlius.
Moteris pasakoja, jog kelias į padanges nusitiesė per mediciną.
Vyro draugas sklandytojas Gintaras Drevinskas ieškojo mediko, galinčio tikrinti lakūnų sveikatą, paklausė, gal ji galėtų talkinti.
Aviacijos gydytojų specializacijos anuomet Lietuvoje nebuvo, reikėjo baigti specialius kursus. Biržietė važiavo į Taliną, ten pasimokė ir gavo aviamedikės kvalifikacijos pažymėjimą.
„Kvalifikaciją kasmet reikėjo atnaujinti, teko vykti į kongresus, jie būdavo įvairiose šalyse. Kaip aviacijos medikė pusę pasaulio apkeliavau“, – dabar gali džiaugtis tuo ir pati.
Gydytoja skersai išilgai išmaišė Europą, pasižvalgė Afrikoje, tobulintis vyko į Australiją, Naująją Zelandiją, Singapūrą, Meksiką, Japoniją, Vietnamą.
Tenka pačiai išsitraukti lėktuvą iš angaro
„Kai pradėjau tikrinti lakūnų sveikatą, jie juokaudami ėmė sakyti, jog privalau savo kailiu patirti, kuo lakūnas skiriasi nuo vairuotojo, tad vis įsisodindavo į lėktuvą…“ – prisimena dangaus pažinimo pradžios akimirkas.
Kartą pilotų instruktorius Gediminas Venckus jaunosios daktarės paklausė, ar sklandytuvu jos niekas nepaskraidino.
„Sklandytuvu dar nebuvau bandžiusi, tad uždėjo parašiutą ir skridom. Parodė akrobatiką. 2000-aisiais pirmą kartą savarankiškai skridau sklandytuvu, o po 5 metų jau skridau ir lėktuvu“, – pasakoja, kaip dėl skraidymo pametė galvą.
Pasak pašnekovės, gauti piloto licenciją nebuvę paprasta, reikėję daug mokytis, laikyti 20 teorijos ir tiek pat praktikos egzaminų.
Medikė suskaičiuoja, kad danguje ji sklando jau 23 metus.
„Per metus privaloma ore išbūti 20 valandų. Sklandymą šiek tiek apleidau, nes kai dirbu po 12 valandų, nėra kada skraidyti“, – apgailestauja.
Moteriai būti chirurge pernelyg vyriška, o moteriai valdyti lėktuvą?
Pašnekovė pripažįsta – išties, lakūnė lygiai su kolegomis vyrais privalo mokėti prižiūrėti savo padangių žirgą: parskridus jį nuplauti, reikalui esant tepalus pakeisti, išmanyti mechaniką, prieš skrydį pati turi apeiti lėktuvą ir apžiūrėti kiekvieną jo dalį.
„Ne koks mechanikas, o boeingo pirmas pilotas prieš skrydį apeina lėktuvą ir patikrina visą korpusą bei kiekvieną sparną“, – sako.
E.Brazdžiuvienė 4 metus buvo aeroklubo prezidente, dabar yra valdybos narė.
Blogas oras – kai lėktuvai klimpsta
Pašnekovė siūlo artimiausiu metu ir mane paskraidinti.
„Su manimi niekam nebaisu skristi, esu atidi ir nenutrūktagalvė“, – įkalbinėja.
Sūnus ir vyrą ji ne kartą paskraidino, bet vyrija aviacija nesusižavėjo.
Biržuose ji ne vienintelė moteris lakūnė.
„Manto Kvedaravičiaus sesuo skraidė. Dabar ji įstojusi į avia-cijos institutą, kai parvažiuoja pas tėvus, čia paskraido“, – pasakoja.
Pasak pašnekovės, skraidyti tinka ir žiema, ir vasara. Netinka tik lietingas oras, nes lėktuvas pakilimo take užklimpsta. Didžiausi entuziastai sklandytuvus ir žiemą išsitempia, apskrenda ratelį kitą savo malonumui.
„Teko ir per žaibus, lietų skristi“, – mena.
Įdomiausi biržietei yra lėktuvų raliai, juose dalyvauja 10–12 lėktuvų. Ji dalyvavo jau 4 kartus, vieną kartą tapo nugalėtoja.
„Susirenka komanda, susėda į lėktuvus. Nežinai starto taško, viską turi pasiskaičiuoti. Gauni voką, jį atplėšęs randi žemėlapį, sekundžių tikslumu turi kirsti nurodytą starto tašką. Dar kiekvienas pilotas gauna po 25 nuotraukas, pagal kurias skrendant turi surasti vaizdą ir pažymėti“, – lakoniškai paaiškina.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Brazdžiuvienė džiaugiasi, kad gyvenimą susiejo su aviacija, per tai skersai išilgai išmaišė pasaulį.
2. E.Brazdžiuvienė ne tik skraido, ji puikiai išmano lėktuvo mechaniką, pati moka ir tepalus pakeisti.
3. E.Brazdžiuvienė kieme įrengė japonišką kalnelį ir tvenkinį, jame apgyvendino raudonus dekoratyvinius karosus.
4. Gydytoja parodė per karantiną lietas akvareles, jų susikaupė net kelios dėžės.
5. Su vyru nusipirkusi seną medinį namą E.Brazdžiuvienė jį renovavo ir padailino pagal savo skonį.
6. Gandras piešiniuose ne atsitiktinis, jis juk irgi skrydžių asas.
7, 8, 9, 10. Medikės piešiniuose vis išlenda meilė padangei ir lėktuvams, nors netrūksta ir gimtojo miesto peizažų, ir svečių šalių vaizdų.
Asmeninio albumo ir A.Švelnos nuotraukos
