Akstinas – didelė šventė
„Kokių tik kiškių neturime: pintų, megztų, metalinių, drožtų, siūtų, pagamintų iš samanų, šakelių, vaikystės žaislų ir suvenyrų, turėjome net triušienos konservus, bet tuos suvalgėme“, – vardijo Rokiškio rajone, Kamajų seniūnijoje, Duokiškio kultūros namuose įkurdinto kiškių muziejaus, arba kiškių ūlyčios, sumanytoja Giedrė Dagienė.
Ši idėja gimė švenčiant Lietuvos 100-metį. Šia proga vieni pasiryžo nužygiuoti 100 žingsnių, kiti – surinkti 100 varpelių, o duokiškiečiai sumąstė sujungti valstybės šventę su kaimo pavadinimu ir paskelbė akciją „Duok 100 kiškių!“
Vietos ir aplinkinių kaimų gyventojai ėmė iš spintų, palėpių traukti jau pamirštus žaislus ir netgi patys juos gaminti.
G.Dagienė prisipažino dažnai sulaukianti klausimo, kuris iš kiškių pats brangiausias? Moteris šypsojosi, kad neįmanoma tokio išrinkti.
O ir kokiais kriterijais reikėtų remtis: skaičiuojant pinigais, vaikystės prisiminimais, o galbūt įdėtu darbu?
Tuo labiau kad savo ilgaausius dovanojo akcijos dalyviai nuo 3 iki 79 metų. Mažiausieji – tai Kamajų darželinukai, Obelių globos namų auklėtiniai, o vyriausia – duokiškietė Elena Brigita Vigėlienė.
Damos – su zuikių ausimis
Šie metai pagal kinų kalendorių – Juodojo vandens triušio metai. Duokiškiečiai renka kiškius, bet jie gi, kaip bežiūrėtum, beveik pusbroliai. G.Dagienė džiaugėsi, kad dėl to muziejus sulaukia ypatingo dėmesio.
Labiausiai kiškučiais džiaugiasi vaikai.
„Jau seniai įsidėmėjau, kad laukdama jauniausiųjų svečių turiu turėti po ranka saldainių. Pasitaiko, kad vaikams labai patinka kažkuris iš kiškių, bet mes juk negalime padovanoti muziejaus eksponato. Tuomet saldainiais atsiperku, kad ašarų išvengtume“, – aiškino G.Dagienė.
Buvo nutikimas, kai vaikai aptiko kiškės mamos viduje kelis mažylius.
„Vaikai juos traukia lauk ir rėkia: „Kiškis gimė!“ O aš jiems sakau: „Dėkite kiškius atgal“, – kvatojosi pašnekovė.
Dar vienas itin smagus ir malonus prisiminimas – kaip autobusu atidundėjo Bajorų vidurdienio damos. Režisierės, lėlininkės Nijolės Čirūnienės vadovaujamos linksmuolės atvyko su dovanomis ir pasipuošusios zuikių ausimis.
Kiškis gerokai „peraugęs“
Gausindamas eksponatus labai prisideda vokietis Herbertas Miuleris. Vasarą apsilankęs kiškių ūlyčioje, jis nuolat atsiunčia naujų eksponatų.
Skemų pensiono gyventojai apsilankė irgi ne tuščiomis – su savo rankų darbo kiškiais.
G.Dagienė pasakojo sulaukianti įvairių skambučių su klausimu, ar priimtų jų kiškius. Pavyzdžiui, policininkai teiraujasi, ar kas nors iš duokiškiečių užeitų į komisariatą paimti trumpauodegių.
Kartą vietos gyventoja sakė dovanosianti „kiškutį“, tik jis esantis nemažas, tiksliau, didelis, reikia atvažiuoti mašina. G.Dagienė išsiuntė šios misijos atlikti savo vyrą. Tas grįžta juokdamasis, kad zuikį iki muziejaus reikės abiem kartu nešti. Mat kiškis gerokai „peraugęs“, vos ne sulig suaugusio žmogaus ūgiu.
Užtat mažieji kiškiai sudėti ne į lentynas, o į spintą, už stiklinių durų.
„Dabar iš viso turime apie 350 kiškių. Bet vieni būna trumpalaikiai – iš molio ar šakų. Jie sutrupa, sudūla. Kiti, medžiaginiai, renka dulkes, tuos reikia plauti, prižiūrėti. O kai jau visai nebeapsikenčiu, mažuosius sudedu į dėžę, kad neišsibarstytų, ir tik po kurio laiko nuvalau, grąžinu į vietą“, – rūpesčiais dalijosi duokiškietė.
Tarp pastarųjų – sidabrinis Kanados doleris, antpirščiai, magnetukai, žiedas, kišeninis laikrodis.
„Pamačiusi laikrodį nustebau, kad jis dar ir veikiantis! Deja, apsigavau, tiesiog sutapo realus laikas ir sustojusi laikrodžio rodyklė“, – juokėsi.
Beausiui prisiuvo ausis
Būta ir daugiau komiškų atsitikimų. Į muziejų atkeliavo kiškis. Visi apžiūrinėja, ar tikrai tai kiškis, nes be ausų, labai jau panašus į bebrą.
G.Dagienė prašo moteris prisiūti jam kokias nors ausis. Tos prisiuva. O po kurio laiko ateina laiškas, paaiškinantis, kad tai Zuikis Beausis – vokiečių filmo talismanas.
Teko ausytes vėl nuardyti.
Vieni kiškučiai įsimylėję – apsikabinę tvirtai, tarsi būtų vienas. Kitas supykęs – atsukęs trumpą baltą pūkuotą uodegytę. Yra kiškis, pagamintas kaip šviestuvas, kitas skirtas vežti butelį. Jeigu viena ausis styro į vieną pusę, kita – į priešingą, kaip paaiškina G.Dagienė, vadinasi, taip ir turi būti.
„Kartais ateina siuntinys, bet neturiu laiko išpakuoti. Kolegoms po kurio laiko sakau, kad gavome dar zuikių. „Duok!“ – tie nekantrauja ir puola tikrinti“, – juokėsi pašnekovė.
Bijo grįšiančių peliukų
Juodo zuikio tarp eksponatų nematyti. Užtat toks kabo nupieštas ant sienos.
Aktorius Ferdinandas Jakšys, dovanodamas paveikslą, kuriame vaizduojama virtuvė ir valgį ruošiančios moterys, užrašė: „Duok kiškį!“
Kraštietis tai padarė primindamas kaimo pavadinimo legendą.
Pasakojama, kad baudžiavos laikais šioje vietoje gyveno žiaurus ponas, savo baudžiauninkus rykštėmis nuplakdavęs ligi mirties. Kartą vienas žmogelis sumedžiojo laukuose kiškį, bet kraugerys ponas jį nučiupo. Vargšas žmogus susimedžiotą zuikį buvo paslėpęs krūmuose.
Ponas įsakė baudžiauninką nuplakti, o pats be paliovos tuo laiku rėkė: „Atiduok kiškį! Duok kiškį! Duok kiškį!“
Žmogelis išleido paskutinę dvasią, o žiaurusis ponas neteko balso.
Iš liūdnesnių istorijų G.Dagienė papasakojo apie dalies kiškių tragišką žūtį. Vyko remontas, ir niekas nepastebėjo, kaip pelės iš minkštų kiškių susisuko guolį.
„Bijau, kad kada nors peliukai sugrįš man padėkoti“, – kvatojosi duokiškietė.
Važiuojančiuosius į Duokiškį iš Kamajų pusės irgi pasitinka kiškis. Tai – Daivos ir Henriko Mickūnų darbas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Duokiškio svečius pasitinka ši originali, kaimo pavadinimą atspindinti nuoroda.
2. Kokių tik zuikių nėra lentynose – pinti, siūti, nerti, drožti, siūti, piešti, pagaminti iš popieriaus, samanų...
3. Kartkartėmis G.Dagienei kiškius tenka nuvalyti, išplauti, sutvarkyti, kad jie džiugintų lankytojų akis.
4. Bene labiausiai kiškiais džiaugiasi vaikai, jiems smagu muziejuje ir žaisti, ir knygas pavartyti.
A.Švelnos ir kiškių muziejaus nuotraukos
