Kad teptuku nebrūkštelėtų mokytojui per šoną
Panevėžio bendruomenių rūmuose pluša dailininkas Girmantas Rudokas. Jam reikia ant sienų sukabinti savo vadovaujamos dailės studijos „Spalvų ratas“ narių darbus – tradiciškai metų pradžioje atsiskaityti, ką visi kartu nuveikė.
Baigęs kabinti parodą G.Rudokas skuba pas mokines. Studija įsikūrusi patalpoje su dideliu vitrininiu langu.
Antradienio vakarą tapytojų joje tiršta, o per visą patalpos ilgį trimis eilėmis rikiuojasi molbertai ir staleliai teptukams bei dažams pasidėti. Piešiančiosioms reikia labai pasistengti, kad neužkliudytų kolegės ar kad dažuotu teptuku nebrūkštelėtų mokytojui per šoną.
Norinčių piešti vyrų neatsiranda, užtat čia karaliauja moterys. Realizuoti savo vaikystės svajones, atsipalaiduoti, išlieti jausmus čia gali visi – kaina tik simbolinė – 5 eurai už nario mokestį per mėnesį.
Užsispyrė – nupieš ir tą gėlę
Stanislava Juozapaitytė teptuku vedžioja pirmąjį išsiskleidusio žiedo sluoksnį. Gėlių piešti ji visai nemėgsta, žmonių portretai irgi ne jos arkliukas, o štai ėmus tapyti gamtos vaizdus teptukas drobe slysta net pasišokčiodomas.
Tai kodėl dabar palinkusi virš nemėgstamos gėlės? Moteris kvatoja, kad šiemet užsispyrė išmokti tapyti žiedus. Galima tuos savo mažus nemėgimo slenksčius ir perlipti, svarbu didelį malonumą teikiantis pats tapymo procesas.
S.Juozapaitytė prisipažįsta, kad niekada nesvajojo imtis dažų.
„Aš konditerė, puošiu tortus“, – paaiškina.
Pasimokyti tapybos ją pakvietė draugė. Manė, prie grupės trumpam prisijungs, o pabandžiusi jau nebegalėjo atsitraukti ir štai jau keliolika metų dukart per savaitę lanko studiją, dar fotografijų pa-rodų yra surengusi.
Klausė, ar ne per sena mokytis
Birutė Račinskienė prisistato esanti vyriausia piešėja, jau atšventė 80-ąjį gimtadienį. Čia ji naujokė, „Spalvų rate“ dar tik metai, bet tapymo stažas – trys dešimtmečiai.
Menų studijoms daug metų jai koją kišo labai prastas regėjimas. Pagrindinės jos darbovietės buvo „Ekranas“ ir Aklųjų kombinatas.
„O taip norėjau paišyti, taip norėjau… Prikaupusi drąsos nuėjau prašytis pas garsųjį Kazimierą Naruševičių į jo studiją. Gėdindamasi sakau: man jau 50 metų, gal per vėlu, gal per sena esu pradėti? Jis tik ranka numojo į metus ir nebepaleido. Dailininko seniai nebėra, o aš piešiu“, – su dėkingumu kalba moteris.
K.Naruševičiui mirus B.Račinskienė tapybos nemetė, susirado kito žinomo panevėžiečio menininko Vladislovo Vaišvilos studiją ir net 20 metų ją lankė.
Antrajam mokytojui irgi iškeliavus Anapilin, tapybos aistruolė dar kartą ieškojo, kur prisiglausti.
„Girmanto Rudoko studija buvo perpildyta, bet įsiprašiau“, – šypsosi.
Jai nėra neįdomių temų, tapo viską, ko širdis užsigeidžia.
„Gyvenimas man visad mielas, nelaukiu mirties, dar visko noriu. Aš dar ir šoku senjorų grupėje“, – patikina.
Tėvas sužinojo po 20 metų
Daina Bučiūnienė ant gruoblėto kartono lakšto klijuoja keistas figūras.
„Auginu paveikslą kaip vaiką. Gali prireikti ir viso mėnesio“, – sako ji.
Pasakoja labai pamėgusi techniką, kuria sukuriami reljefiniai vaizdai.
Profesionalūs menininkai tą daro su pirktinėmis tekstūrinėmis pastomis, o ji ekologijos sumetimais iškilimus klijuoja iš atliekų.
„Teptukas rankoje nuo to laiko, kai išmokau rašyti“, – pasidžiaugia.
Kai buvo maža, privačiai mokėsi lieti akvareles, tačiau į Dailės mokyklą tėvai neleido, nematė reikalo. Kad įstotų į Stepo Žuko dailės technikumą, pritrūko pusės balo. Tai pradžiugino tik tėvus, dukterį kreipusius link pragmatiškesnės specialybės. Taip atsidūrė prekyboje.
„Ten nebuvo mano stichija, ilgėjausi menų. Slapta nuo šeimos įstojau į Maskvos taikomosios dailės instituto neakivaizdinį skyrių, tėtis tai sužinojo tik po 20 metų“, – pasakoja apie savo kelius.
Baigė 3 kursus, studijos nutrūko, nes keitėsi santvarkos, subyrėjo Sovietų Sąjunga.
Gyvenimas dėliojosi taip, kad teko padirbėti ir Anglijoje. Būtent ten suprato, kad be kūrybos toliau – niekaip.
„Ėjome su dukra per muziejus ir parodas. Po kiekvieno apsilankymo vis labiau rankos niežėjo“, – pasakoja, kaip labai troško vėl laikyti teptuką.
Prie piešimo sugrįžo po 30-ies metų pertraukos.
„Dabar jausmas lyg išsilaisvinus. Čia kaip su dviračiu važiuoti – ir po daug metų nebūsi pamiršęs to“, – tikina.
Turi asmeninį kritiką – sūnų
Asta Leliungienė drobę margina drąsiais storais oranžiniais potėpiais. Ryškėja saulės blyksnių pilnas vanduo, pakrantės ruožas.
„Aš senbuvė, čia esu nuo studijos gyvavimo pradžios“, – prisistato.
Anuomet ji dirbo skalbykloje „Gulbė“, mokytis piešti atėjo trys bendradarbės: buhalterė, direktorė ir ji. Visos piešia iki dabar, o „Gulbės“ patalpos nukabinėtos jų paveikslais.
„Yra ir asmeninis kritikas. Vyriausias sūnus turi meninį pojūtį, jei kas ne taip, tuoj komentuoja, ko trūksta – nėra gylio ar spalvų derinį reikia tobulinti“, – pasidžiaugia.
Adelė Bielskienė tapo merginą išsidraikiusiais banguotais plaukais. Pataikėme ant jos eksperimento, iki šiol niekada portretų nepiešė.
Tapymo stažas – 14 metų. Yra baigusi Dailės mokyklą, anksčiau dirbo siuvinėtoja „Tulpėje“, yra surengusi kelias personalines tapybos parodas.
Jautėsi laimės paukštę pagavusi
„Aš dabar studijoje tik viešnia“, – sako draudimo brokerė Jūra Butkevičiūtė.
Kadaise vienoje parodoje susipažino su G.Rudoku.
„Nežinojau, kad suaugusiesiems įmanoma mokytis tapybos. To visad norėjau, bet mokykliniais metais tėvai nė svajoti neleido apie dailės mokyklą, gyvenome Rožyne, aš buvau maža ir smulkutė, šeimai atrodė, kad nesaugu išleisti važinėti į centrą. Tad tik po 40 metų mano svajonė išsipildė, jaučiausi lyg laimės paukštę pagavusi“, – patikina ir neslepia, kad jau kelinti metai yra Tautodailininkų sąjungos narė, rengia savo tapybos parodas.
Lažybas su sutuoktiniu laimėjo
Violeta Galiauskienė baltoje drobėje vedžioja būsimo personažo kontūrus. Mokytojas jai padeda: pats sustingsta jai priešais profiliu, kad piešėja matytų, kaip iš šono atrodo žmogaus akies vokas.
Profesinėje veikloje ji gan arti menų, dirba dizainere maketuotoja.
„Vyras yra baigęs Dailės mokyklą, kartą jis tapė paveikslą, o aš priėjusi tariau, kad galėčiau nupiešti geriau“, – prisimena anekdotinę situaciją.
Su sutuoktiniu tada net susilažino. Jis sakė, jog niekad teptuko rankoje nelaikiusiai nepavyks jam prilygti. Žmona užsispyrė, stojo prie drobės ir viens prie vieno nupaišė vyro kūrinio kopiją.
Įdomiausia, kad užėjusi kaimynė užsimanė pirkti šviežutėlį paveikslą ir išsirinko ne originalą. Sutuoktinis pripažino pralaimėjęs lažybas ir paskatino žmoną nebepadėti teptuko.
„Kelionės ir kalnai yra mano aistra, dažnai juos piešiu. Dažniausiai tapau interjeruose pritaikomas abstrakcijas, jos mano sielos vaizdai“, – neslepia.
Ką yra sumaniusi – dar paslaptis
„Aš naujokė, piešti pradėjau, kai išėjau į pensiją. Noras tapyti didžiulis“, – sako Nijolė Klingienė.
Nedidelio formato drobėje matyti ryškiai mėlynos ir oranžinės spalvų derinys, ką piešėja sumaniusi – dar paslaptis.
Greta sėdinti Violeta Talkevičienė pasisako esanti muzikos mokytoja. Augo itin meniškuose namuose, nebuvo tuščių sienų, visur kabojo paveikslai. Giminėje buvo net keletas tapytojų – piešė brolis ir pusbrolis, su tapyba draugauja ir duktė.
„Niekada ir niekam į galvą nešovė, kad ir aš galėčiau piešti, o ir aš pati nė negalvojau apie dailę“, – šypsosi pašnekovė.
Kūrybiška natūra muzikę pirmiausia nuvedė į keramikų būrelį, ten pasiūlė pabandyti dar ir piešti.
„Dabar nepraleidžiu nė vieno užsiėmimo, piešiu ir dovanoju draugams“, – sako moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Net trijų dešimčių metų tapymo stažą turinti B.Račinskienė mėgstamų temų neišskiria, piešia viską, ko tik širdis geidžia.
2. Studijos senbuvė A.Leliungienė tapė brėkštančio ryto saulės nutviekstus vandenis.
3. V.Galiauskienė labiausiai mėgsta tapyti interjerams tinkančias abstrakcijas.
4. Šis paveikslas yra pirmasis A.Bielskienės nutapytas portretas.
5. Puošdama tortus S.Juozapaitytė sočiai gėlių pridaro, tad piešti jų nemėgsta.
6. Muzikė V.Talkevičienė nutapytus paveikslus dažnai dovanoja draugams ir artimiesiems.
7. Drąsiomis spalvomis tapanti N.Klingienė yra studijos naujokė.
8. D.Bučiūnienę prisiminti piešimo įgūdžius paskatino gausybė Anglijoje aplankytų parodų.
9–15. Įdomiausi studijos narių nutapyti darbai šiuo metu eksponuojami Kultūros centro fojė šalia mažosios salės.
A.Švelnos nuotraukos
