Su vėjeliu – į Kaukazą
Užsidedu šalmą, užvedu motociklą ir spaudžiu greičio akseleratorių – dulkėtais vieškeliais pasileidžiu į tikrove alsuojančią kelionę Kaukazo link.
Kelionės motociklu įspūdį dar labiau sustiprino plaukus kedenantis ir veidą gairinantis vėjas. Prieš akis veriasi laukų platybės ir stūksantys kalnai. Vos per kelias minutes nurūkstu net į už 8 tūkstančių kilometrų esantį Tbilisį...
Ši mano kelionė vyksta Pasvalio krašto muziejuje. Jei netikite, patys nueikite ten ir pasiprašykite išleisti pakeliauti.
Muziejuje stovi identiškos markės motociklas „IŽ Jupiter“ su lopšiu – būtent tokiu transportu prieš 50 metų garsusis keliautojas Antanas Poška su bendraminčiais Birute ir Gediminu Ilgūnais keliavo į Šiaurės Kaukazą.
Būtent atsisėdus ant šio motociklo, įsijungus visoms šiuolaikinėms technologijoms, ir prasideda netikra-tikra kelionė.
Tokią puikią atrakciją pralėkti kraštiečio keliautojo Antano Poškos nuvažiuotais keliais lankytojams sugalvojo muziejaus darbuotojai.
Smagiausia, kad ekspozicija nėra saugoma po devyniais užraktais, į kelionę gali pasinerti kiekvienas muziejaus lankytojas.
Atvirlaiškis – iš muziejaus
Muziejuje jūsų laukia daug įdomybių.
Galima prisėsti prie A.Poškai priklausiusio rašomojo stalo, perversti knygas, kurias skaitė keliautojas.
Ir šie leidiniai lentynose surikiuoti ne šiaip sau – jie slepia paslaptį.
Patraukus vieną knygą, ant stalo pastatytame kompiuterio ekrane įsižiebia tekstas – skaitome garsaus kraštiečio biografiją, patraukus kitą – gali žiūrėti nuotraukas ar skaityti prisiminimus.
Prisėdęs prie A.Poškos rašomojo stalo, gali artimiesiems elektroniniu paštu išsiųsti atvirlaiškį su linkėjimais iš muziejaus. Adresatą pasiekia ne tik atvirlaiškis su keliautojo atvaizdu, bet ir senovinė nuotrauka. Joje – ant motociklo sėdintis ir su bendraminčiais įsiamžinęs A.Poška.
Pikantiškos paslapties neatskleidė
Galima panaršyti ir po stalo stalčius, pasižiūrėti, kokius daiktus mokslininkas juose laikė. Tik viršutinis stalčius užrakintas.
Muziejininkė Branislava Lapinskaitė paaiškina, kad jame guli didžiausia paslaptis.
„Šis stalčius skirtas tik suaugusiems muziejaus lankytojams. Raktas yra paslėptas, o norint jį surasti, smalsuoliai privalo teisingai išspręsti kryžiažodį su užuominomis.
Ir tik labai sumaniems laimingiesiems pavyksta surasti raktą ir žvilgtelėti į slaptą kampelį. O ten guli kai kas labai pikantiško“, – juokdamasi pasakojo muziejininkė, skaitytojams palikdama paslapties intrigą.
Sutempė dvi tonas akmenų
Pasvalio muziejaus darbuotojams teko nemažai paplušėti, kol rado identišką motociklą, kokiu į didžiąją kelionę leidosi lietuviai. Iš Vilniaus pargabentą transporto priemonę antram gyvenimui prikėlė Pasvalio krašto meistrai.
Muziejaus dailininkas Paulius Ramanauskas pasakojo, kad, nors lankytojui atsisėdus užkuriamas motociklas nepajuda iš vietos, jie stengėsi kiek įmanoma tiksliau atkurti grindinį, kokiu teko dardėti keliautojams.
„Skaldytus riedulius pirkome iš Pakruojo rajono. Kadangi ekspozicija yra antrame muziejaus aukšte, tai reikėjo tiksliai suskaičiuoti, kokį svorį gali atlaikyti lubos. Į vidų sutempėme per dvi tonas akmenų“, – lankytojų gausa džiaugėsi P.Ramanauskas.
A.Poškai skirta erdvė – tai bene lankomiausias muziejaus kampelis. Baltijos kelio magistrale važiuojantys motociklų bei A.Poškos gerbėjai nepraleidžia progos užsukti į muziejų.
Stalą vos galėjo pajudinti
Muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė pasakojo, kad prieš keletą metų pati vyko į prie Vilniaus esančią sodų bendriją parsivežti A.Poškos daiktų. Ten kraštietis keliautojas turėjo vasarnamį, o vasarnamyje buvusius jo daiktus muziejui padovanojo paveldėtojai.
„Parsivežę keliautojo palikimą supratome, jog jis mėgo kaupti daiktus. Stalo stalčiai buvo prikimšti įvairiausių varžtelių, sraigtelių bei kitokių mažmožių. Nuo sukauptų turtų stalą buvo net sunku pajudinti“, – prisiminė muziejaus vadovė.
Sveikinimo ant tošies neišsiuntė
Kelionių entuziastas A.Poška gimė Saločių pašonėje esančiame Gripkelių kaime.
Nors jis niekada nesimokė Saločių mokykloje, tačiau kraštiečiai, norėdami įamžinti jų kraštą garsinusį keliautoją, mokslininką, antropologą, esperantininką bei žurnalistą, miestelio pagrindinę mokyklą pavadino Antano Poškos vardu.
Pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejuje yra keliautojui skirta ekspozicija, tik tokiais eksponatais, kokius turi Krašto muziejus, salotiškiai pasigirti negali.
Istorijos mokytoja Jurgita Sereikienė tik patvirtina muziejaus direktorės žodžius, kad keliautojas net stiklo šukėje įžvelgdavo grožį.
„Mūsų muziejuje yra stendas, ant kurio A.Poška priklijavo įvairiausių tame pačiame kolektyviniame sode rastų daiktų. Jis meną kūrė iš žemėje gulėjusių senų šakučių, varžtelių ar keramikos šukių. Brangiausias ir labiausiai saugomas muziejaus eksponatas yra ant beržo tošies prieš 75 metus parašytas, bet taip ir neišsiųstas adresatei sveikinimas Moters dienos proga“, – pasakojo istorijos mokytoja.
Sudomino esperanto kalba
Muziejų puošia dailininko Balio Tuskėno tapytas A.Poškos portretas. Dailininkas jį nutapė šimtosioms kraštiečio gimimo metinėms.
Dar vienas to paties dailininko paveikslas yra skirtas Kiemėnų mokyklai – būtent joje mokėsi A.Poška. Šioje nedidelėje kaimo mokykloje keliautojas ir išmoko dar mažai šiuose kraštuose žinotos esperanto kalbos ir tapo vienu pirmųjų lietuvių esperantininkų.
Imlaus kraštiečio padrąsinti, palatvio kaimelių jaunuoliai mokėsi naujosios kalbos. Saločiuose buvo rengiami net esperantininkų suvažiavimai.
Bet laikai keitėsi. Dabar Saločiuose kalbančių šia kalba nebeliko.
Keliautojo biografiją žino visi
J.Sereikienė tikino, kad apie 200 mokinių turinčioje mokykloje nerastume nė vieno mokinio, kuris nežinotų A.Poškos pavardės ir jo nuopelnų šaliai.
Pedagogė mokinius moko ir geografijos. Ji pamokose vaikams perteikia ne sausus faktus, o su mokiniais neakivaizdžiai keliauja A.Poškos keliais.
Mokytoja juokdamasi perspėja, kad rašant apie A.Pošką negalima suklysti nė kruopelytės. Nes kiekvieną išleistą straipsnį apie kraštietį atidžiai patikrina bene geriausiai jo biografiją žinantys mokyklos Poškiečių kraštotyros būrelio nariai.
Buvusi pedagogė Roma Jakubonienė iki praėjusių mokslo metų vadovavo šiam būreliui. Nors mokytoja jau nebedirba mokykloje, tačiau mokiniai yra dažni svečiai jos namuose.
„Su poškiečiais ruošdavome A.Poškos gimimo bei mirties metinių paminėjimus. Jau tapo tradicija per kiekvienas Antanines pakabinti ąžuolų vainiką ant jo gimtinėje pastatyto koplytstulpio. Baigiantis mokslo metams visa mokykla traukia į Gripkelius ir ten rengia viktoriną. Kadangi keliautojas buvo universalus žmogus, mokėjo daug profesijų, tai kiekviena klasė gauna vis skirtingą užduotį“, – apie mokyklos tradicijas pasakojo R.Jakubonienė.
Kaip Paškevičius tapo Poška
Gripkelių kaime belikusi vienintelė ūkininkų Marytės ir Jono Steponavičių sodyba. A.Poška buvo tolimas ūkininkų giminaitis, tad jie rūpinosi giminaičio vardo įamžinimu.
Šalia savo sodybos ūkininkai įkūrė etnografinį muziejų ir jame rengia edukacinius užsiėmimus.
Jaunimo kaime jau seniai nebėra. Paskutiniai Gripkelių kaimo vaikai Saločių mokyklą baigė beveik prieš 20 metų.
R.Jakubonienė priminė, kad A.Poška iki 26 metų buvo Paškevičius. Ir tik išvykęs studijuoti į Kauną pasikeitė pavardę – sulietuvino.
„Jam buvo labai svarbi lietuvybė ir meilė gimtajam kraštui. Jo tėvas buvo malūnininkas ir spaudos draudimo laikų knygnešys Jonas Paškevičius. Slaptą spaudą gabenantys vyrai knygas slėpdavo J.Paškevičiaus malūne ar aviliuose. Todėl knygos būdavo miltuotos ar kvepėdavo medumi. A.Poška pavardę sutrumpino bei sulietuvino“, – teigė kraštiečio biografija besidominti salotiškė.
Nuo Lietuvos iki Indijos
Keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų Antanas Poška gimė 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose, Pasvalio valsčiuje.
Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, tam liko ištikimas visą gyvenimą. 22 metų A.Poška su dviem draugais (Č.Kaunu-Kudreikiu ir A.Bučniu) dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą, pavadintą „Be kelnių aplink Lietuvą“.
25 metų su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Ruošdamasis kelionei į Indiją, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi.
Azijoje jis ilgam įstrigo, sirgo maliarija, tik po trejų metų pasiekė Bombėjų. Apie šią kelionę parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.
Kai keliavo po kitas Azijos šalis, buvo sulaikytas, manant jį buvus britų šnipu.
Sovietams jis irgi tapo priešu – išsiuntė į Komijos lagerius.
Prieš kelerius metus žurnalistas Rimas Bružas ir keliautojas Aurimas Mockus vienu motociklu su priekaba atkartojo autentišką 1929 m. A.Poškos maršrutą nuo Lietuvos iki Indijos.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pasak P.Ramanausko, įvairiapusei asmenybei A.Poškai skirta erdvė – lankomiausias muziejaus kampelis.
2. Už keliautojo įamžinimą ir jo vardo garsinimą mokytoja R.Jakubonienė A.Poškos 110-ųjų gimimo metinių proga buvo apdovanota medaliu.
3. Muziejininkė B.Lapinskaitė sakė, kad knygų lentyna – su staigmenomis: leidiniai slepia paslaptis.
4. Per kiekvienas Antanines mokytoja R.Jakubonienė su mokiniais gimtinėje A.Poškai skirtą koplystulpį papuošia ąžuolų vainiku.
5. Prie kelio, vedančio į A.Poškos gimtinę, kraštiečiai pastatė rodyklę. Joje nurodytas ne šiuolaikinis, o senovinis Gripkelių kaimo pavadinimas – Grybkeliai.
6. Ant beržo tošies parašyto sveikinimo A.Poška neišsiuntė.
7. Gripkelių kaime gyvenantys ūkininkai Marytė ir Jonas Steponavičiai šiame name įrengė muziejų.
8. Mokytojas B.Tuskėnas nutapė Kiemėnų mokyklą, kurioje A.Poška mokėsi ir išmoko esperanto kalbos. V.Savickienės nuotraukos
9. Antanas Poška.
