Nekilo ranka svetimą grožį perkelti ant drobės
Tapytojas ir medžio skulptorius, Pasvalio menininkų grupės „Rats“ narys Pranas Janulevičius net du dešimtmečius gyveno ir dirbo Norvegijoje, į gimtuosius Pumpėnus grįždavo tik atostogauti.
Kad ir kokia graži jam buvo kalnuota ir fiordais išraižyta svetima žemė, kad ir turėjo visas kūrybai reikalingas priemones, paveikslų su tenykšte gamta jis taip ir nenutapė. Sako, nekilo ranka. Jei piešė ką, tai iš atminties tik lietuviškus peizažus.
Turėjo galimybių likti gyventi Norvegijoje, net ir žmonai buvo pasiūlytas darbas Oslo vaikų darželyje, bet jis nesusigundė.
„Viskas ten gražu, sąlygos geros, santykiai su darbdaviais malonūs, bet mano toks dvasinis „durnumas“ – noriu gyventi tik gimtinėje, ir viskas. Tėviškė man gerąja pras-me – tarsi akmuo prie kojos“, – linksmai prisipažįsta.
Dabar vanduo kažkaip išgaravo
Dar neseniai P.Janulevičius rengėsi savo 70-mečio proga jubiliejinei parodai Pasvalio muziejuje.
Tapė su dideliu džiaugsmu, nes ilgi darbo metai svetur kūrybą buvo gerokai pristabdę.
„Čia mano dūšios spalvos“, – rodo tik baigusius džiūti ryškia-spalvius paveikslus.
Juose daug oranžinės, prigesintos raudonos, violetinės spalvų, potėpiai platūs, gruboki, formos atpažįstamos, tačiau nerealistinės.
Kad ir moderni tapymo maniera, nereikia spėlioti, kas naujausiame paveiksle – ogi rudens spalvų žaismas gatvės medžiuose.
„Mėgstu ryškias spalvas, o kai jos atsibosta, persimetu į žalią gamtą – ten potėpiai plonėja ir švelnėja. Kol „nukeliauju“ iki žiemos, apsižiūriu, kad jau tapau pačiais ploniausiais teptukais, artėju prie realizmo. Anksčiau tapydavau daug vandens, dabar vanduo išgaravo“, – aiškina apie kūrybinę virtuvę.
Dar sako, kad anksčiau natiurmortus piešdavo iš natūros, pievose būdavę gražiausių lauko gėlių. Kol metai bėgo darbuojantis svečioje šalyje, nebeliko žydinčių lietuviškų pievų, tad dabar natiurmortus tapo iš atminties.
Vertina tik tai, ką gali pats pamatyti ir sulyginti
Gyvendamas Norvegijoje P.Janule-vičius daugiausia dirbo su medžiu, vietiniams keisdavo būstų interjerus. Turėjo įvairiausių užsakovų, pabuvojo daugelyje norvegiškų namų, tad susidarė šiokią tokią nuomonę apie tenykščių gyventojų meninį skonį.
Ne vienas norvegas lietuvį ragino imti tapyti paveikslus pardavimui, bet tokiu pasiūlymu tik vienintelį kartą susigundė.
„Jei užsako paveikslą, tai nori, kad nupieščiau konkrečią vietą, miesto pastatą ar jų vienkiemį. Kūrinio apie nežinia ką jiems nereikia. Aš mėgstu tapyti laisvai, todėl užsakymais neužsiėmiau“, – sako pašnekovas.
Praėjusią vasarą Lietuvoje viešėjęs norvegų būrelis buvo užsukęs ir pas P.Janulevičių į namus, norėjo pamatyti jo kūrybą. Žiūrinėdami drobes vis klausė, kur jose pavaizduota vieta yra, ar galėtų ją pamatyti, kad sulygintų su kūriniu.
Buvo įsibrovusi niekučių mada
Lietuvis susidarė vaizdą, jog iš menų norvegai labiausiai vertina grafiką, nes tokie paveikslai kabo beveik kiekvienuose namuose. Nė karto nematė originalo, tik tiražuotus, tradiciškai įrėmintus atspaudus.
Jei pas ką kabo tapybos darbas, tai mažiausiai šimto metų senumo ir būtinai prabangiuose rėmuose.
Pasak pašnekovo, norvegų būstuose meniškų dirbinių mažai, nėra mados puošti interjerus keramikos ar stiklo kūriniais, parsivežtais suvenyrais. Kambarių sienos dažniausiai plikos, o erdvės į antrą būsto aukštą atiduotos šeimos fotografijoms.
Vienu metu buvo suvešėjusi mada virtuvinių spintelių viršų nukrauti kiniškais žalvario indais, vazelėmis, sausų gėlių puokštėmis.
„Gryna dulkių kaupykla. Ir lietuviai tą madą buvo pasigavę“, – šypsosi.
Norvegiškas stilius ir jį paveikė. Vyras rodo nusivedęs į virtuvę: senutėles medines spinteles atnaujino parsivežtiniais dažais – žalsvai pilkais.
Avių su sparnais juk nebūna
Vietinių gyventojų požiūris į meną P.Janulevičių kartais stebindavo. Ne vienus metus vyras dirbo pas turtingus brolius ūkininkus, turėjusius per tūkstantį avių ir ne vieną namą, jų interjerus atnaujino.
Visur, kur lietuvis dirbo, darbo santykiai su darbdaviais dažnai pereidavo į nuoširdžias draugystes. Tad po atostogų gimtinėje vėl vykdamas į Norvegiją jis avių augintojus sumanė pradžiuginti meniškomis šamotinėmis skulptūrėlėmis: nupirko galerijoje du baltus avinukus, vieną su sparneliais.
Gavę dovanas broliai jas pavartė, apžiūrėjo, šiek tiek nusivylė, jog daikteliai neturi jokios praktinės paskirties, o vienas brolis avinuką ėmė krapštyti nagu.
„Klausiu, kas negerai? Jis rodo į sparnus ir sako, kad čia kažkas ne taip, avys juk sparnų neturi.“
Toks pragmatiškumas tiesiog užmušantis.
Kito boso reakcija jį pradžiugino. Dirbo pas itin turtingą vyrą, kelių įmonių savininką ir garsių firmų akcininką, kuriam, regis, nieko netrūko. O, būdavo, išgeria žmogus taurelę ir medžio meistrui ima dejuoti, koks nepatenkintas gyvenimu yra, nepatiria laimės šeimoje, nes yra pririštas ir užspeistas, pagautas lyg paukštis.
Tų dejonių prisiklausęs kartą P.Janulevičius ėmė ir išdrožė skulptūrą – stilizuotame narve tupintį paukštį – ir padovanojo ją bosui.
Tas kūrinys ir parodytas dėmesys norvegą sujaudino iki ašarų ir kartu pradžiugino.
Balta mada išsilaikė neilgai
Du dešimtmečius norvegų būstuose daręs remontus pumpėniškis susidarė nuomonę ir apie tenykščio interjero dizaino vėjus.
Kai tik nuvažiavo, matė, kad beveik visų patalpų vidus išmuštas natūralios spalvos medžiu. Mediena nelakuota, nedažyta, savaime tamsėjanti nuo laiko. Medžiu išmuštos sienos, grindys ir lubos.
Anuomet medžiu apkalti namai buvo dažomi tik iš išorės, o viduje žmonės turėjo sveiką ir kvėpuojančią apdailą – tik labai kokybiškai nuobliuotą medį.
Bet po 2010-ųjų į Norvegiją plūstelėjo baltumo mada. Lietuvį meistrą ėmė graibstyti, kad viską viduje perdažytų baltai: sienas, lubas, grindis. Senus ir tvirtus medžio spalvos baldus norvegai masiškai ėmė keisti baltais, surenkamais iš plokščių, dažniausiai „Ikea“ produktais.
Baltoji mada pasilaikė vos penkmetį.
Natūrali medžio spalva į interjerus nebegrįžo, norvegai ir toliau pageidavo viską perdažyti, tik dabar šiek tiek spalvotai: pilkais, smėliniais, žalsvais atspalviais.
Užsakovė plušėjo su meistru
Viena Osle gyvenanti ir aukštą valstybės tarnautojos postą užimanti moteris pageidavo, kad viskas kambariuose, įskaitant ir baldus, būtų grynai pilka. To paties stiliaus laikėsi ir suaugusių jos vaikų šeimos. Tik viena duktė parodė šiek tiek individualumo – vonios kambaryje pilkumą pakeitė smėline.
„Turėjau išardyti visus senus baldus, ji supirko naujus, iš „Ikea“, virtuvinių stalų plokštės po 6 metrus ilgio, kitus gamino pagal užsakymą, turėjau viską surinkti“, – pasakoja.
Menininkas prisipažįsta, kad svetimoje šalyje teko daryti tai, ko nė neįsivaizdavo mokąs.
Prieš keičiant baldus šeimininkė paprašė virtuvėje sudėti šildomas grindis. To niekad nebuvo daręs, taip ir pasakė užsakovei. Moteriškė tik gūžtelėjo pečiais, esą visad būna pirmas kartas, suorganizavo šildomų grindų dėjimo instrukcijas, ir abu kartu skaitydami bei pasitardami tas grindis sudėjo.
„Prieš jungiant į elektros tinklą dar suabejojau, ar teisingai padarėm, ar mūsų nenutrenks? Bet šeimininkė nebesuko galvos“, – pasakodamas šypsosi pumpėnietis.
Kuo santūriau, tuo geriau
P.Janulevičius mena, kad pirmas užsakymas nuvykus į šalį – dideliame gyvenamajame name padaryti medinius laiptus. Užsakovas nenurodė stilistikos, tad lietuvis laiptų turėklus padarė gerokai pagražintus, su ažūriniais išpjaustymais.
Šeimininkas darbu liko patenkintas, bet laiptų pagražinimų, prie kurių meistras sugaišo dukart daugiau laiko, nepagyrė, jų tarsi nepastebėjo.
„Vėliau supratau, kad jiems tokių grožybių visiškai nereikia, pas juos viskas daug santūriau, be jokių sudėtingesnių detalių“, – sako.
Su tuo užsakovu P.Janulevičius bendravo visą gyvenimo Norvegijoje laiką, periodiškai jam vis ką nors meistraudavo.
„Jo namą vienkiemyje irgi „nusiaubė“ mados. Kai nuvažiavau, visur buvo natūralios spalvos lentutės, paskui paprašė viską dažyti baltai, dar vėliau liepė lentutes plėšti lauk ir sienas iškalti gipskartoniu, kitaip sakant, daryti euroremontą“, – pasakoja.
Nuo sienų ir lubų lupti itin kokybišką medį buvę gaila. Namo konstrukcijoms, kurių nesimato, norvegai naudoja pigesnę atvežtinę medieną iš Baltijos šalių ir Rusijos, o vidaus apdailai ima tik norvegišką medį. Toks, užaugęs ant akmenų, turi labai tankias rieves, būna gerokai kietesnis nei mediena iš mūsų kraštų.
Per pusmetį susibangavo
P.Janulevičiui darbo nereikėjo ieškoti, patikimą meistrą norvegai graibstė pagal ankstesnių užsakovų rekomendacijas.
Būdavo, įduoda jam namų raktus ir prašo ateiti kada galės.
„Nepatikėsit, bet pirmąkart gyvenime teko mūryti namą iš akmenų“, – prisiminė dar vieną išbandymą.
Turtingi užsakovai turėjo senovinį namą kalnuose. Jį stačiusios ankstesnės kartos planavo čia laikyti avis, bet gyvulių į tą buveinę taip niekad ir nenuginė.
Dabartinis šeimininkas sumanė betoninį statinį paversti stilingu namu, pirmame aukšte įrengti gamybos cechą, o antrame kambarius darbininkams.
Šalia buvo didžiulių nuošliaužų, gulėjo natūraliai suskaldyti akmenys. Ekskavatorius atveža su kaušu, o meistrui belieka imti tinkamus ir mūryti.
Kruopščiai pritaikydamas kiek-vieną riedulį, P.Janulevičius sudėliojo 50 metrų ilgio fasadinę sieną bei po 30 metrų pločio dvi šonines. Sienos, kuri rėmėsi į kalną, akmenimis mūryti nereikėjo.
Tada iš akmenų sukonstravo durų ir langų arkas.
Iki kalnų namo dar nebuvo atvestas vanduo ir elektra, bet užsakovas liepė antrame aukšte įrengti šildomas grindis, o joms kloti atvežė sausutėlio, net skambančio ąžuolo lentų.
Lietuvis paaiškino, kad tokių kloti nešildomoje patalpoje negalima, nuo temperatūros permainų jos išbrinks ir išsiklaipys. Šeimininkas neklausė, liepė kloti, ir viskas. Visiems kitiems būstams įrengti suvežė aukščiausios kokybės medieną.
„Padariau kaip lieptas. Atvažiavau po pusės metų – visos grindys išbrinkusios, bangom išėjusios. Tiek darbo ir gerų medžiagų sukišta, o name taip niekas ir neapsigyveno“, – apgailestavo.
Prašvilpė per centimetrą nuo uolos
Kitas darbdavys pasitaikė ekstremalių pojūčių mėgėjas. Lietuviui jis davė neįprastą užsakymą: senovinį žvejybinį katerį paversti poilsiniu.
Norvegas mėgo žvejoti, tad dažnai kartu pasivadindavo ir meistrą, su juo išmaišė gausybę fiordų, turėjo progos parodyti šalį iš vandens.
Po vienos išvykos P.Janulevičius į boso vairuojamą laivą daugiau nebesėdo.
„Sako, skumbrės gerai kimba, plaukim į atvirą jūrą. Pasirinko trumpiausią kelią. Žiūriu, lekiam į dvi uolas, tarp kurių tik siaurutis plyšys. Sumažinęs greitį akimirką pasvarstė, pralįsim ar ne, ir dėjo gazo. Nuo vienos uolos praplaukėm centimetro atstumu, o kita akmeninė siena nubraukė laivui šoną“, – prisimena stresinę akimirką.
Iš žygio aplink pasaulį – šnipštas
Tas ekstremalas buvo sugalvojęs buriniu laivu apiplaukti pasaulį. Būrlaivį, kainavusį 7 milijonus eurų, jam specialiai gamino Prancūzijoje.
Kelionė aplink pasaulį taip ir neįvyko. Į Prancūziją nuskraidinta komanda, kuri iš laivų statyklos turėjo kartu parplaukti į Bergeną Norvegijoje, visą kelią be perstojo vėmė, atplaukė visi pasliki gulėdami ant denio.
Norvegas visgi į žygį leidosi, tik kelionė baigėsi prie Argentinos krantų. Dabar toji jachta ten palikta ir plūduriuoja.
„Užtat žmogus dabar turi naują žmoną – argentinietę“, – karčiai šypteli pašnekovas.
Vyras sako, kad stebėti to turtuolio skyrybas jam buvę nejauku. Kartą jis nusprendė, kad nebenori atsibodusios žmonos ir 4 vaikų, todėl tiesiog ėmė ir išmetė į gatvę.
„Atvažiavau į darbą, žiūriu, moteris su vaikais ir keliais lagaminais blaškosi po kiemą verkdama. Įstatymai vyro pusėje, kadangi namą paveldėjo iš tėvo, šeimos nariams niekas nepriklauso, savininkui liepus, jie turi išsikraustyti per 24 valandas“, – prisimena, kad svetimo gyvenimo griūtis atrodė sukrečiančiai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Liovęsis važinėti į Norvegiją P.Janulevičius vėl atsidavė išsiilgtai tapybai, jo paveiksluose – daugiausia peizažai. A.Švelnos nuotr.
2. Norvegijoje mažų miestelių gyventojos į bažnyčią tebeina apsirėdžiusios tautiniais drabužiais.
3. Darbdavio kalnų vienkiemyje teko keisti namo stogą, perdažyti visus kambarius, keisti kai kuriuos baldus.
4. Pirmuosius laiptus užsakovui norvegui lietuvis padarė su išmone.
Vaizdingos svetimos šalies vietovės glostė akį, bet širdin nekrito, P.Janulevičius visam laikui ten nenorėjo likti.
5. Šiam užmiesčio namui P.Janulevičius padarė lauko terasą, o vėliau atnaujino ir vidaus interjerą.
6 7. Šiuos medžio drožinius P.Janulevičius sukūrė Norvegijoje ir padovanojo bosui.
8. 9. 10. 11. 12. Naujausi, jubiliejinei parodai pasvaliečio menininko P.Janulevičiaus tapyti kūriniai yra apie gimtinę, apie mylimas, nuo mažumės matytas vietas.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
