Archyvą prisimena, kai parūpsta palikimas
Valstybinio archyvo Panevėžio filialas įsikūręs ramioje M.Valančiaus gatvėje. Pastatas neseniai rekonstruotas, išplėstas, nes pastaraisiais dešimtmečiais buvo gerokai perpildytas, saugomų dokumentų rietuvės rėmė lubas, net pavojingai lietėsi prie šviestuvų, dalį fondų teko išvežti priglausti pas kolegas į Šiaulius.
Po remonto trijų aukštų pastatas virto keturaukščiu, padaugėjo archyvavimo patalpų, įrengti modernūs mobilieji stelažai.
„Pro archyvą praeina daug žmonių, bet mažai kas užeina. Nėra reikalo“, – sako jo vadovas Leonas Kaziukonis.
Anot jo, šią įstaigą gyventojai prisimena tuomet, kai tvarkant paveldėjimo reikalus apsižiūri, jog pamestas testamentas, kai rūpinantis pensija tenka įrodinėti apie darbo stažą.
Dažnas archyvo klientas – policija. Iš jos nuolat plaukia užklausimai apie senas teismų nutartis, kai reikia išsiaiškinti kokio nors nusikaltėlio praeitį.
Klausia, kurią valandą gimė
Pastaruoju metu archyvą atakuoja horoskopais įtikėję regiono gyventojai. Jie prašo duomenų apie tikslią savo gimimo datą. Negana gimimo dienos, užklausėjai reikalauja dokumento, kuriame būtų užfiksuota gimimo valanda minučių tikslumu.
„Archyvas tokių duomenų neturi, paklausėjus nukreipiam į ligonines, kur gimė. Ten vietiniuose archyvuose medicininiai dokumentai saugomi 50 metų, vėliau gali būti ir sunaikinti“, – paaiškina archyvaras.
Vienas naujausių ir įdomesnių atvejų, kai rugpjūčio pradžioje į Panevėžio archyvą kreipėsi vilnietė, atliekanti istorinį mokslinį tyrimą. Ji ieškojo žinių, kur dingo iš Vilniaus filharmonijos išvežti vargonai.
Sovietų valdžia vargonus tiesiog supūdė
Dingusieji vargonai iš pradžių priklausė pranciškonų vienuoliams, jie instrumentą atidavė filharmonijai, o ši esą vargonus išsiuntė į Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje ketinta steigti vargonų koncertų salę.
Švč. Trejybės bažnyčia veikė iki 1949 metų. Ją uždariusi sovietų valdžia Dievo namus buvo pavertusi šokių sale.
Po dešimtmečio buvo nuspręsta bažnyčioje įrengti vargonų muzikos koncertų salę, tam tikslui iš sostinės ir buvo atgabenti vargonai.
Pervertusi gausybę rankraštinių bylų vilnietė 1960–1964 metų laikotarpio dokumentuose aptiko raštą, kad Panevėžio kultūros skyrius iš filharmonijos tikrai gavo senus vargonus. Moteris dar atsekė, kad vargonai trumpam buvo išvežti į Pasvalį.
Kol anuometinės valdžios galvose sklandė sumanymas apie vargonų koncertų salę, bažnyčią dar spėta paversti sandėliu. Kai jau ketinta imtis darbų, paaiškėjo, jog vargonai nuo blogo sandėliavimo yra labai prastos būklės, tad kurti koncertų salę nebėra prasmės.
Tuomet Švč. Trejybės bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota ir paversta parodų rūmais, jie duris atvėrė 1971 metais.
Taip pradingusių vargonų kelias Panevėžyje pasibaigė, jie išardyti ir panaudoti kaip detalės kitiems vargonams taisyti.
Stelažus stumdo sukamosiomis rankenomis
„Esu biurozauras, archyve dirbu jau 27 metus“, – šmaikštauja vadovas.
Jis veda į ekskursiją po archyvus. Kad suprastume, kokia gausybė paslapčių čia saugoma, iliustruoja skaičiais: prieš remontą lentynų ilgis sudarė 3,5 kilometro, o dabar jų išklotinė sudaro net 7,5 kilometro.
Pirmame aukšte saugomi Panevėžio dokumentai, kituose – rajonų: Pasvalio, Biržų, Kupiškio ir Rokiškio.
Archyvus nuo bendro naudojimo patalpų skiria sunkios metalinės durys.
Vadovas pasakoja, kad Klaipėdos archyvas buvo įkeltas į buvusio banko patalpas, dokumentų saugyklos įkurdintos buvusiose banko saugyklose už šarvuotųjų durų su sudėtingais užraktais.
„Kaip ten buvo, bet iš pradžių darbuotojai neturėjo tų durų raktų, tad jas nuolat laikė atviras ir labai bijojo, kad neužsitrenktų“, – pasakoja, kad kolegos kurį laiką gyveno stresuodami.
Mūsų archyvo dokumentų saugyklos patalpa erdvi, į abi puses nuo durų rikiuojasi ilgos eilės modernių slankiųjų stelažų, jie valdomi sukamosiomis, į vairus panašiomis rankenomis.
Kiekvieno skyriaus lentynose šimtai sunumeruotų kartoninių dėželių su trumpomis nuorodomis, kas jose sudėta.
Maža dalis dokumentų dar laikoma senoviškai, ryšuliuose, nes pritrūko dėželių.
Kai reikia ką surasti, visą ryšulį tenka dėti ant specialaus stalo su rateliais, atraišioti mazgus ir paskleisti ant stalviršio visą turinį.
Pažymėta, ką ekstremaliu atveju paslėpti
Ant kai kurių mobiliųjų stelažų matyti keisti mėlyni ženklai, primenantys atominės elektrinės žymėjimą.
Pasak L.Kaziukonio, tai ypatingos svarbos dokumentų skyriai. Ženklas nurodo, kad šių lentynų turtas skirtas evakuacijai.
Esant ekstremaliai situacijai šiuos dokumentus, sudėjus į cinkuotas dėžes su užrašais „kultūros vertybės“, skubos tvarka tektų gabenti į specialią saugyklą.
„Toji saugykla yra mūsų rūsyje. Čia atkeliautų dokumentai ir iš kitur“, – paaiškina pašnekovas.
Svarbieji dokumentai – tai pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo metų liudijimai, tarybų ir valdybų posėdžių dokumentai, iš jų matyti, kas ir kaip buvo sprendžiama, kas daroma. Visi jie yra nuskenuoti, turi kopijas, tačiau originalus tektų gabenti į saugyklą.
„Dokumentų vežiojimas nėra gerai, vežiojant būna, kad kai kas pražūva“, – sako archyvaras.
Pravardžiavo „kolchoznikais“
„Saugome absoliučiai visų rajonuose buvusių kolūkių dokumentus. Vilniečiai mus net pravardžiuodavo „kolchoznikais“, – juokiasi vadovas.
Sovietų valdžia apskrities valstybinį archyvą Panevėžyje įsteigė 1941 metais. Jo administracinės patalpos buvo A.Domaševičiaus gatvėje 30 (dabar A.Smetonos g.), o saugyklos įkeltos į uždaryto Marijonų vienuolyno koplyčią P.Rotomskio (dabar Marijonų) gatvėje.
Dabartinėje vietoje archyvas kartu su saugykla pradėjo veikti 1980 metais.
„Valstybiniame archyve sutalpinti absoliučiai visų veikusių įstaigų dokumentus neįmanoma, tad ką saugoti atrenkama pagal svarbą, mažiau svarbūs dokumentai atsiduria savivaldybių archyvuose. Buvo sudaryti sąrašai, ką perduoti į valstybės archyvą“, – aiškina pašnekovas.
Tarpukario įmonių dokumentai saugomi Vilniaus valstybiniame archyve, o Panevėžiui patikėta laikyti prieškario, karo, pokario ir sovietmečio liudijimus.
Keista, kad į tuos sąrašus buvo įrašyti visi iki vieno kolūkiai, tačiau dabar tai daug kam tapo išsigelbėjimu.
„Ilgus metus pagrindiniais mūsų klientais buvo kolūkiečiai – ieškojo dokumentų, patvirtinančių jų darbo stažą, kai artėjo pensija“, – sako archyvaras.
Pajėgūs sukaupti tik reikšmingiausius
Pasak pašnekovo, šiemet baigti komplektuoti sovietinio laikotarpio Juozo Balčikonio, 2-osios ir 3-iosios vidurinių mokyklų dokumentų fondai. Žinant mokyklų dokumentų išliekamąją reikšmę ir poreikį tyrinėjimams, jų dokumentus planuojama suskaitmeninti ir įkelti į jau pradėtą kurti Elektroninio archyvo informacinės sistemos skaitmeninę skaityklą. Viešajai prieigai pateiktus dokumentus galės skaityti visi, kas norės.
Nemažai sukaupta Panevėžyje sovietmečiu veikusių gamyklų dokumentų.
Į archyvo lentynas sugulė „Ekrano“, „Lietkabelio“, Tiksliosios mechanikos bei spirito gamyklų, Mėsos kombinato, „Metalisto“, Autokompresorių gamyklos, Stiklo ir Muilo fabrikų, Rokiškio mašinų fabriko „Plūgas“, Juodupės „Nemuno“, „Biržų alaus“ dokumentų aplankai.
Iš sovietmečio yra sukaupti didžiuliai Panevėžio miesto liaudies teismo ir Panevėžio miesto notarinės kontoros dokumentų fondai. Jų reikšmė yra daugiau praktinė nei istorinė.
Iš sovietmečio laikotarpio archyve saugomų Panevėžio įstaigų dokumentų svarbiausias ir didžiausias yra Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto fondas, jame saugomos net 3962 bylos.
Archyvui išsiplėtus čia imti kaupti jau ir dabartinių laikų dokumentai. Patys naujausi – dokumentai iš policijos komisariatų.
Kitoje skundo pusėje – pražuvęs malūnas
„Būna, kad mūsų archyvas net mane patį nustebina“, – prisipažįsta L.Kaziukonis.
Vienas jo kabineto stalas nuolat apkrautas bylomis, archyvaras mėgsta savo malonumui paskaitinėti senus dokumentus.
Kartą vartydamas vykdomojo komiteto dokumentų bylą jis aptiko Kranto gatvėje tarpukariu stovėjusio penkiaaukščio Lietūkio malūno atvaizdą – vieno piliečio skundas buvo parašytas ant miltų etiketės, kurioje puikavosi visas malūno pastatas! Traukdamiesi vokiečiai tą malūną susprogdino, neišliko jokia jo fotografija.
„Pokariu trūko popieriaus, raštams dažnai buvo naudojami visokie blankai. Skundas dėl kito malūno tvoros buvo surašytas ant kitos etiketės pusės“, – paaiškina L.Kaziukonis.
Tokia etiketė jam į rankas buvo papuolusi beveik prieš tris dešimtmečius. Tada L.Kaziukonis dirbo Kraštotyros muziejuje ir rengė ekspoziciją apie senuosius Panevėžio malūnus. Miltų etiketę tada jam atnešė vienas senas malūnininkas.
„Dabar archyvų metai, išleidom lankstinuką ir atvirukus, viename jų – ir šis netikėtas radinys“, – aiškina, kur panaudojo senąją miltų etiketę.
Galėjom turėti istorinį parką
Skaitinėjant senąsias bylas archyvaro akis užkliuvo ir už liudijimo, kad panevėžiečiai, atkūrus Nepriklausomybę, vieni pirmųjų nuvertė Lenino paminklą. Dešimčia dienų juos aplenkė tik Kaunas.
Pagrindinis sovietų simbolis mūsų mieste buvo demontuotas 1990 metų rugpjūčio 17 dieną.
Dokumentai rodo, kad tą žingsnį reikėjo derinti su vyriausybe.
Prašant leidimo iš dabartinės Laisvės aikštės išgabenti Leniną tuo pačiu buvo įsipareigota išardžius skulptūrą jos nesunaikinti, o išsaugoti.
Pasirodo, „Grūto“ parko idėja – ne originali mintis, o nukopijuota iš panevėžiečių.
„Tik nuvertus Leniną buvo sumanyta Panevėžyje steigti sovietinių simbolių parką, jam ir vieta jau buvo parinkta vakariniame miesto pakraštyje: tarp Klaipėdos gatvės, Nevėžio upės ir miesto apvažiavimo. Planuota ten įrengti motelius, tikintis pritraukti turistų. Bet valdžia neleido, tuo laiku panevėžiečiai atrodė lyg išsišokėliai, tokia drąsi mintis buvo per ankstyva“, – L.Kaziukonis pasakoja, ką liudija dokumentai.
Anot jo, „Grūto“ parkas įsteigtas tik po gero dešimtmečio, ir tai sunkiai skynėsi kelią, iš pradžių sulaukė pasmerkimo. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad į skaudžios okupacijos reliktus imtume žiūrėti tik kaip į istoriją.
Partizanų vadas diplomą gavo mūsų mieste
Vadovas rodo seniausią jų archyvuose esantį dokumentą: 1908 metų Biržų pradžios mokyklos dienynus ir administracines knygas.
Prieš paliekant archyvą dar žvilgtelime į ekspozicijų salę. Joje paroda iš savų fondų.
Eksponuojamos nuotraukos su užrašais: Panevėžio pedagoginis institutas. Vinjetė su dėstytojų ir studentų nuotraukomis, gatvės vaizdas, ano meto jaunimas.
Nedaug kam žinoma, kad mūsų mieste trumpai veikė mokytojus ruošusi aukštoji mokykla.
Pedagoginis institutas Panevėžyje atidarytas 1939 metų gegužę, kai vokiečiai užėmė Klaipėdą. Tada mokslo įstaiga iš uostamiesčio perkelta į Aukštaitiją.
Institutas buvo įkurdintas dabartinės pradinės mokyklos pastate Ukmergės gatvėje.
„Panevėžio pedagoginį institutą baigė ir partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“, – primena archyvaras.
Kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, pedagoginis institutas iškeltas į Vilnių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Po rekonstrukcijos padidėjo Panevėžio archyvo patalpos, dokumentams saugoti įrengti modernūs mobilieji stelažai. A.Švelnos nuotr.
2. Vokiečių susprogdintas malūno Kranto gatvėje pastatas išliko tik ant miltų etiketės. Ji į archyvą pateko su vykdomojo komiteto dokumentais. Panevėžio archyvo nuotr.
3. Renovuojant archyvo pastatą M.Valančiaus gatvėje jis gerokai „ūgtelėjo“ – iš triaukščio virto keturaukščiu. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 09 01
