– Marija, esate Keistuolių teatro ir „Atviro rato“ aktorė, gimusi ir užaugusi Rokiškyje. Čia režisieriumi ir kultūros centro direktoriumi dirbęs Jūsų šviesaus atminimo tėvas buvo didžiulis autoritetas, kokių pastaruoju metu labai trūksta. Kaip jis sugebėdavo žmones taip suvienyti, palenkti į save?
– Negaliu kalbėti už kitus žmones, bet man iš vaikystės likęs ryškus tėčio paveikslas: ilgi juodi plaukai, barzda, tarp pirštų – cigaretė, užkrečiantis juokas. Jis buvo tarsi viesulas, cunamis, kaip jam atsilaikysi?
Tėtis buvo idėjų generatorius, sugebėdavęs įtraukti ne tik šeimos ratą, bet ir kitus žmones. Repeticijos, spektakliai, premjeros, profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje tarptautinis festivalis „Interrampa“ – teatrinis gyvenimas Rokiškyje tikrai kunkuliavo. Tėtis visuomet degė naujomis idėjomis.
16 metų jis puoselėjo ir globojo festivalį „Vaidiname žemdirbiams“, per tą laiką buvo visko – kėsintasi keisti pavadinimą, esmines tradicijas, net uždaryti. Bet, pavyzdžiui, negavus finansavimo, Šiaulių, Panevėžio, o paskui ir kiti teatrai, išreikšdami solidarumą su ilgiausius metus skaičiuojančiu festivaliu ir rokiškėnais, pareiškė, kad prireikus atvažiuos ir be atlygio.
Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre dirbdamas direktoriaus pavaduotoju, tėtis irgi užkūrė reiškinį, kuris tęsiasi iki šiol – nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“.
– Vaikai dažniausiai yra tėvų atspindys. Ar paveldėjote šias tėvo savybes?
– Kai kas sako, kad esu panaši į tėtį, kiti – kad esu mamos vaikas. Atpažįstu juos abu savyje. Labai ryški mūsų su tėčiu linija – pats teatras. Jis buvo ne tik spektaklių, bet ir kitų drąsių idėjų režisierius.
Kaip sugebėdavo kitus uždegti ir įtikinti savo idėja, rodo tas pavyzdys, kad sumanė kultūros centrą pervadinti Teatro rūmais. Ir pervadino. Tai buvo vieninteliai Teatro rūmai Lietuvoje.
Man tai neatrodė netikėta, nes teatro gyvybės ratas tuo metu sukosi itin intensyviai. Tėtis statė spektaklius, su trupe keliavo po Europą, aktyviai veikė vaikų ir jaunimo teatro studijos, vyko ne vienas teatro festivalis.
– Į savo profesiją iki paskutinio siūlo pasinėrę žmonės, ypač kūrėjai, paprastai vaikams nepataria rinktis jų kelio. Kaipgi nutiko, kad vis dėlto tapote aktore?
– Iš tiesų nuo vaikystės sukausi teatro pasaulyje. Vaikystėje lankiau teatro studiją, bet vėliau tapau žiūrove. Festivalis suteikė ir man galimybę kiekvienais metais pamatyti daugybę profesionalių teatrų spektaklių. Žavėjausi tuo pasauliu, bet nesvajojau tapti aktore. Šią mintį man netikėtai pamėtėjo mama, kai dėliojau pasirenkamų studijų sąrašą. Pirmiausia įrašiau žurnalistiką, choreografiją, politologiją, filologiją.
O mama staiga ištarė: „Gal tu, Marija, stok į aktorinį?“ Mat ji žinojo, kad kursą renka Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis.
Nors ne iš karto tą mintį priėmiau, bet ta idėja tarsi mažytė sėkla po truputį leido šaknis ir sužadino nedrąsų, bet karštą norą bent pabandyti.
Tėtis irgi nuolat ne tik drąsindavo, bet stumdavo į iššūkius. Jis taip pat pritarė.
– Mūsų, vyresniajai, kartai Giniotis, o ypač Bagdonas – kone dievybės. Ar iš tiesų jie tokie nuostabūs kasdieniame gyvenime kaip ir scenoje?
– Jie abu ypatingi! Apie abu mokytojus galėčiau kalbėti daug! Skirtingo būdo, nepaprastai talentingi ir įdomūs žmonės. Bagdonas mūsų kursui buvo tarsi tėvas – švelnus, globojantis. Ir koks kontrastas, kai jį matydavome vaidinantį Otelą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje – tokia sprogdinanti jėga!
O Keistuolių teatrą, kurio įkūrėjas, režisierius ir aktorius yra Giniotis, visuomet labai mėgau, nekantriai laukdavau jų spektaklių.
Pamenu ypatingą įspūdį, stebint jų koncertą. Tuomet mokiausi dvyliktoje klasėje. Jie vilkėjo baltus drabužius, juokavo, dainavo, pasakojo istorijas, o žiūrovai juokėsi ir graudinosi, lyg pamojus stebuklinga lazdele.
Žiūrėjau į juos scenoje ir galvojau, kad tokių laimingų žmonių dar nebuvau mačiusi.
– Aktorystės mokėtės stebėdama tėvą dirbantį – su aktoriais ir scenoje. O kokių svarbių gyvenimo dalykų jis jus išmokė?
– Visada jutau tėčio meilę, bet būtent jo netekus mane persmelkė suvokimas, kad gyvenime esu apdovanota neįkainojama dovana ir niekas iš manęs negali jos atimti. Tai jausmas, atsineštas nuo pat vaikystės, kad esu besąlygiškai mylimas vaikas. Tas vidinis saugumas man padeda priimti sprendimus, pasitikėti savimi ir kitais, justi dėkingumą ir mylėti gyvenimą.
Tėtis sakydavo, kad viskas yra įmanoma, tik reikia valios ir pastangų, judėti link tikslo žingsnis po žingsnio.
Mama mums su broliu skaitydavo daugybę nuostabių knygų, o tėtis tais retais vakarais, kai būdavo namuose, atversdavo tik vieną iš dviejų: „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ arba „Ronja plėšiko duktė“.
Daugiau su niekuo nesu taip karštai ginčijusis kaip su tėčiu. Ir su niekuo kitu susitaikymai nebūdavo tokie saldūs. Visai kaip pastarosios knygos veikėjai – Ronja ir Matisas. Tėtis manimi labai didžiuodavosi, kai užsispirdavau ir savo užsibrėžtą tikslą pasiekdavau. Sakydavo: „Tikra plėšiko duktė!“
– Tėvo netekote prieš dvejus metus, visai prieš Kalėdas. Kokios dabar jūsų šeimos šventės?
– Labai jautru apie tai kalbėti. Aš, mama ir brolis esame tvirta šeima, tai padeda eiti susitaikymo ir gijimo keliu.
Susapnuoju – ir kartais suspaudžia iki širdies gelmių. Suprantu, kaip smarkiai pasiilgau jo fizinio artumo, jo apkabinimų, juoko, tų pačių ginčų.
Tačiau vietoj liūdesio, kad jo nebėra, aš vis dėlto stengiuosi rinktis dėkingumą ir džiaugsmą, kad jis buvo. Meilė niekad nesibaigia.
Tėtis visada sakydavo, kad norėtų švęsti ne gimtadienį, o Jonines, bet vis nespėdavo per darbus. Dabar mes jas švenčiame. Minime ir gimtadienį.
Visaip būna. Prisiminę sunkiausius periodus vis dar pravirkstame su mama. Bet dažnai visi ir nusijuokiame, prisiminę kokį tėčio posakį ar juokingą nutikimą.
– Gedėdami dažniausiai gailimės savęs, kad patiems labai trūks pokalbių ir susitikimų, kurie siedavo su jau išėjusiais.
– Baisiausias lūžis buvo pats susidūrimas su liga, kai stiprus, gražus tavo tėtis ima silpti ir keistis tiesiog akyse. Griuvo visos mano vidinės tvirtovės.
Pirmiausia karštligiškai ieškojau bet kokios informacijos, vilties, kad dar galima kažką padaryti, sustabdyti. Kai supratau, kad tai neįmanoma, siaubingai pykau: kodėl?.. Norėjosi išstaugti tokią neteisybę visam pasauliui, bet labai džiaugiuosi, kad galiausiai atėjo pasidavimo momentas. Supratau, kad viskas, ką galiu daryti šitoje situacijoje, – tai tik mylėti ir, kiek įmanoma, padėti. Ir tik tada, kai nukreipiau dėmesį nuo savo emocijų į patį tėtį, man pasidarė leng-viau susitaikyti su tuo, kas vyksta.
Mano mama, jau tėčiui sergant, suprato, kad dar yra laiko pakalbinti jį patį apie kūrybinį laiką Rokiškyje, kartu peržiūrėti nuotraukas, prisiminti svarbius įvykius, sprendimus, ypatingus žmones ir užrašyti. Netekties skausmą ji transformavo į tėčio įamžinimą, parašė knygą „Teatro gyvybės ratas“. Dabar ji pati stebisi, iš kur tiek stiprybės sėmėsi.
Kai ji Rokiškyje pristatė knygą, tėtį pažinojusieji kalbėjo apie jo charizmą ir neatremiamą ryžtą, tikėjimą, jam buvo neįmanoma atsispirti: „Jonas, rodos, dar tik pradeda pasakoti apie savo sumanymą, o tu save pagauni, kad jau esi pačiame įvykių sūkuryje, ir kitaip būti negali. “
– Ir tėvas, ir mama Ramunė – abu žemaičiai. Kaip jiedu pateko į Rokiškį? Ir kodėl vėliau persikėlė gyventi į Vilnių?
– Kai jiedu baigė studijas, mama gavo darbo paskyrimą Vilniuje, o tėtis – Rokiškyje. Tėtis kažkaip sugebėjo atsivilioti mamą. Jis buvo tikras vizionierius, žiūrėjo į priekį. Rokiškyje pamatė dideles galimybes – aktorių trupę, festivalį, erdves savo veiklai.
Vėliau dirbti į Rokiškio dailės mokyklą atsikėlė ir mamos brolis dailininkas Arūnas Augutis. Tėtis jį įtraukė į daugelį savo teatrinių sumanymų – Arūnas kūrė puikius kostiumus ir scenografiją ne vienam jo spektakliui, sukūrė įspūdingas Teatro rūmų raides ant pastato.
Kai tėtis buvo išrinktas Seimo nariu, nuo to laiko viena koja gyveno Vilniuje, kita Rokiškyje. Netrukus į sostinę persikėlė mano brolis Andrius, po to aš išvykau studijuoti.
Mama labai greitai apsisprendė taip pat važiuoti į Vilnių pas mus, nors jai buvo sunku palikti įprastą gyvenimą ir pradinę mokyklą „Varpelis“, kuriai vadovavo.
– Pasakojote, kiek daug dirbo Jūsų tėvas, o ir pačios kūrybinis darbas – juk nesiliaujantis, tenka daug ką paaukoti. Mintys apie vaidmenis, spektaklius, naujus sumanymus neplūsta kaip lavina?
– Į savo profesiją nežiūriu egzaltuotai. Išbandymų, sunkumų patiriama bet kuriame kitame darbe. Tik premjeros – tai tarsi sprogimas. Kaupi kaupi viską savyje – ir turi paleisti vienu momentu.
Yra buvę tokių periodų, kai lėkiau strimgalviais be pauzių – tai viena, tai kita premjera, filmavimai. Šioje profesijoje tikrai kartais sunku išlaikyti pusiausvyrą. Pačiu intensyviausiu momentu supratau, kad gyvenimas susitraukė į įdomų, prasmingą, spalvingą, nuostabų, bet vieną tašką.
Turėjau įdomią ir intensyvią kūrybinę veiklą, bet atsitokėjau, kad nebeturiu laiko pasveikinti brolį su gimtadieniu, pabūti su artimais žmonėmis, pasirūpinti sveikata, pailsėti, domėtis kitais dalykais, kurie anksčiau man teikdavo didžiulį džiaugsmą.
Todėl išmokau labiau rūpintis savimi, stengtis išsaugoti pusiausvyrą tarp teatro, šeimos, kitų veiklų ir poilsio. Pastebėjau, kad kūrybinio džiaugsmo, stengiantis taip gyventi, yra kur kas daugiau.
Mano laimės planeta – šeima. Turiu du viso mano švelnumo ir dėmesio reikalaujančius nuostabius vaikus – 7 metų dukrą Oną Kotryną ir 4 metų sūnų Bartą.
– Dirbate dviejuose teatruose, abu žiūrovų labai mėgstami. Ar Jums pačiai kuris nors iš jų brangesnis?
– „Atviras ratas“ – tai mūsų kurso kūrybinė laboratorija, pradėta nuo nulio. Pirmuosiuose spektakliuose būdavo po 10 žiūrovų, o gal net ir mažiau.
Sunku net patikėti, kad nuo tų laikų, kai džiūgavome užsidirbę pinigų pirmam prožektoriui, autobusiukui, į kurį vos tilpdavome aktoriai ir kėdės, teatras išaugo iki teatrinio reiškinio, kurio nesustabdė net koronaviruso pandemija.
Šį rudenį šventėme 15 metų veiklos sukaktį.
Maitiname vieni kitus savo idėjomis. Pavyzdžiui, spektaklis „Lietaus žemė“ sukurtas pagal aktorių užrašytas jų senelių gyvenimo istorijas, kaip jie išgyveno pokarį ir tremtį. Sėdime ratu, vienas pasakoja, o kiti jam padeda įsitraukdami į spektaklį. Priemonės, iš pirmo žvilgsnio, atrodo paprastos, bet teatrinis stebuklas įvyksta.
Kolega Justas Tertelis, prasidėjus pasaulinei pandemijai, pasiūlė dokumentuoti pirmąjį karantiną. Mes pakvietėme „Atviro rato“ žiūrovus rašyti savo dienoraštį, kaip jaučiasi, ko baiminasi, dėl ko džiaugiasi. Nuolat rašė apie 50 žmonių. Nepaprastas jausmas skaityti visas tas istorijas.
Kiekvienas aktorius rinkosi labiausiai jį sujaudinusį dienoraštį ir su režisieriumi Giniočiu perkėlė kai kurias istorijas į sceną. Taip gimė spektaklis „Karantino dienoraščiai“.
Na, o Keistuolių teatras, kaip jau minėjau, yra mano meilė nuo vaikystės. Tai teatras su savo istorija, kelių kartų kolektyvu, tradicijomis, savo pastatu ir publika. Būti jo dalimi – didelė atsakomybė ir džiaugsmas.
Nuoširdžiai atsiduoti ir kurti viename teatre turbūt yra lengviau. Tikrai yra to asmenybės susidvejinimo – dvigubos atsakomybės, nuolatinio svarstymo, kuriame teatre tavo energijos šiuo metu reikia labiau.
Kartais tai vargina, bet ir apdovanoti esame dvigubai. Vaidiname skirtingiems žiūrovams, spektaklius irgi skirtingais būdais kuriame, bet esame arti Keistuolių teatro aktorių, matome jų vaidmenis ir mokomės.
– O dar vaidmenys ir Roberto Mullano filmuose „Laiškai Sofijai“, „Gitel“, televizijos seriale „Juodosios našlės“. Nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mylimosios ir žmonos švelniosios Sofijos iki žudikės seriale – netikėtas posūkis. Kur įdomiau?
– Vaidmenys kine – brangi patirtis, filmuodamasi sutikau kolegų iš kitų teatrų, užsimezgė draugystė su Čiurlionio provaikiu Roku Zubovu ir jo žmona Sonata.
Filmavimasis seriale „Juodosios našlės“ iš tikrųjų pranoko lūkesčius – dirbo stipri aktorių ir filmavimo komanda. Šviesa, tekstas, jausmas, kadro švarumas – viskam buvo skiriama daug dėmesio. Tiek dublių ir kine ne visuomet tekdavo daryti.
Vienas kolega yra sakęs, kad jeigu gali suvaidinti personažą, vadinasi, ir pats kažkur giliai turi jo savybių. Nežiūriu į tai rimtai, bet šioji mintis intriguoja: išeitų, kad manyje telpa ir Doroti iš „Geltonų plytų kelio“, ir princesė Turandot, ir šimtametė girtuoklė močiutė, ir žudikė Viktorija.
– Su Rokiškiu tebesieja ir tai, kad šio miesto jaunimo teatras pastatė spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“ pagal Jūsų parašytą pjesę.
– Spektaklį pagal mano pjesę „Atvirame rate“ pastatė Giniotis. Gyvavo ilgai, buvo itin mėgstamas žiūrovų. Po kurio laiko pradėjau gauti laiškus su prašymais leisti statyti mano pjesę įvairiose šalies teatro studijose. Kai kuriuos pastatymus teko pamatyti, gaila, kad su jaunaisiais Rokiškio kūrėjais prasilenkėme.
Užpraėjusiais metais buvo labai smagu bendradarbiauti su Rokiškio kultūros centru. Išgyvenau tikrą džiaugsmą, pažadinusi save kaip dramaturgę, rašydama pjesę vaikams „Didžioji Rokiškio vardo paslaptis“. Šiam kūrybiniam darbui buvo suburti rokiškėnai ir sostinės profesionalai. Rezultato dar nemačiau, bet vasarą pasistengsiu atvykti.
– Minėjote, kad „Atviras ratas“ atšventė 15 metų sukaktį. Ar kokios nors ypatingos datos, skaičiai lydi Jus gyvenime, sieja su tėvu?
– Ne, nesu atkreipusi dėmesio į skaičius, datas ar sukaktis. Jų nesureikšminu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Oną Kotryną, Bartą ir savo mamą M.Korenkaitė vadina laimės planeta.
2. J.Korenka dukrą Mariją globojo ir mylėjo, stūmė į vis naujus iššūkius.
3. A.Giniočio spektaklis „TaipNe“ Keistuolių teatre – visai šeimai.
4. M.Korenkaitė džiaugiasi, kad jai teko suvaidinti K.M.Čiurlionio (akt. R.Zubovas) mylimąją ir žmoną Sofiją.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
