Sulipdyti net iš dviejų
Panemunėlio parapijos bažnyčioje stovi vargonai, dar senesni ir už pačią bažnyčią. Jiems jau daugiau nei du šimtai metų, o bažnyčiai dar tik geras šimtmetis.
Iš kai kurių šaltinių pasiekė žinia, dar pasakojo ir vietiniai žmonės, kad vargonai ne tik seni, bet ir iš dviejų tokių instrumentų sulipdyti. Klaviatūra likusi autentiška, tik pailginti kraštai. Metalo vamzdynai taip pat išlikę iš senų vargonų.
Į naujai pastatytą bažnyčią vargonai 1911 metais tiesiog buvo pernešti iš senosios.
Instrumentas ne kažin kokio gerumo, tikrai netobulas. Taigi jau iš pat pradžių, vos persikėlus į naują bažnyčią, buvo nuolat kalbama, kad verkiant reikia naujų vargonų. Bet kaip juos gauti, kur tiek pinigo surinkti? Juk visos lėšos buvo skiriamos bažnyčios statybai.
Reikėjo, bet vis atidėliojo
Panemunėlio parapija tada, prieš gerą šimtmetį, visoje Europoje garsėjo gyventojų išprusimu ir raštingumu. Nuostabusis kunigas švietėjas Jonas Katelė padarė didžiulę įtaką savo aplinkoje buvusiems jaunuoliams – daugelis jų tapo žinomais valstybės veikėjais – ar kitaip nusipelniusiems ir prisidėjusiems prie jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo.
Tarp jų buvo ir trys Juozai – Juozas Tūbelis, Juozas Katelė ir Juozas Bieliūnas. Jie visi buvo beveik bendraamžiai.
Kai jau šie visi trys vyrai savo veikla pasiekė aukštumų ir kai jau galėjo solidžiau paremti savo gimtinės bažnyčią, imta garsiau kalbėti ir apie naujų vargonų pirkimą. Tada, kaip liudijo senieji gyventojai, tie trys Juozai nutarę, kad būtinai reikia tai padaryti. Bet vis tie darbai, kiti rūpesčiai tai atidėliojo.
O tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir visus gerus norus teko atidėti nežinia kokiam laikui.
Po mišių – dar visą valandą
Kodėl būtent šie vyrai žadėjo pirkti vargonus?
Na, kad J.Tūbelis – tai aišku. Jis padarė solidžią karjerą – buvo žemės ūkio ministras, netgi ministras pirmininkas ir iki paskutinių dienų – Panemunėlio patriotas.
Bet ir J.Katelė bei J.Bieliūnas neturėtų stebinti, jei žinotume jų biografijas. Jie abu buvo muzikantai, įgiję gerą išsilavinimą ir gavę geras tarnybas, abu vėliau tapo žinomi ir kaip operos dainininkai.
Į Panemunėlį šie vyrai visada stengėsi atvykti per atlaidus. Pakermošės vykdavo klebonijoje arba esant geram orui vidiniame kieme, netoli vyšnių sodo. Draugai mėgdavo parymoti prie klebonijos sodo pakraštyje augusios aštuonkamienės liepos. Jie puikiai sutarė su ketvirtu Juozu – kunigu Juozapu Matelioniu.
Po mišių, nors ir kokie netobuli buvo vargonai, pasigirsdavo jų garsai. Tai abu Juozai sėsdavo ir grodavo ilgai apimti įkvėpimo.
„Pro atidarytas šventovės duris vargonų muzika liedavosi į miestelį visą gerą valandą. Tik vasaros tyloje sklindančius vargonų garsus kartais pritildydavo bėgiais atriedanti „matrica“, mat šalia miestelio nutiestas geležinkelis jau nenustojamai veikė“, – prieš du dešimtmečius yra pasakojęs panemunėlietis Juozas Rudokas.
Kiti vyresni Panemunėlio gyventojai prisiminė, kad miestelyje buvo parodyta Kauno valstybinio teatro operetė „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Joje dainavo J.Katelė, J.Bieliūnas ir kiti teatro solistai.
Svečiai paragino kleboną tęsti parapijos tradicijas – suburti naują dūdų orkestrą. J.Matelionio dukterėčia papasakojo ir apie to orkestro liūdną likimą – po dėdės tremties, apie 1950 metus, dūdos buvo išvežtos į Alantą, ir viskas pasibaigė.
Taigi neužteko laiko tiems trims vyrams Panemunėlio Šv. Juozapo Globėjo bažnyčiai padovanoti ir vargonus.
Už smuiką teko atprasti griežti kaire ranka
Jono Katelės pavardė sufleruoja, kad jis yra garsiojo kunigo ir švietėjo giminaitis. Taip, jis yra garbiojo J.Katelės sūnėnas – jauniausias jo brolio Juozo sūnus.
Į Panemunėlį dar 8 metų vaiką iš Kupiškio valsčiaus Suvainių kaimo atsivežė kunigo sesuo Elžbieta.
Iš pradžių Juozukas griežė kairiąja ranka. Tai pastebėjęs dėdė kunigas patarė brolvaikiui bandyti groti dešiniąja. Už tai pažadėjo nupirkti naują smuiką iš Dinaburgo.
„Nors nenoromis, bet turėjau suktis ir netrukus gavau naujutėlį smuiką“ – savo dienoraštyje rašo J.Katelė.
Baigęs Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklą J.Katelė grįžo į Panemunėlį ir pakeitė buvusį vargonininką Petrą Vinkšnelį.
„Tėvas sakydavo, kad kai jaunasis muzikantas grodavo vargonais, vasaros metu pro atidarytas bažnyčios duris instrumento garsai girdėdavosi visame Panemunėlio miestelyje. Vargonų muzikos paklausyti į balkoną išeidavo ir dvaro savininko Kazimiero Sventeckio šeima“, – prieš tris dešimtmečius pasakojo panemunėlietis Juozas Rudokas.
Giedodavo ir lietuviškai
Dėdės kunigo paskatintas vaikinas ėmėsi aktyvios veiklos: suorganizavo chorą, įkūrė kapelą, vaidino.
Orkestrą sudarė iš kariuomenės grįžę vietiniai vyrai. Jų buvo keturi. Vargonininkas juos išmokė groti smuiku, klarnetu ir kontrabosu.
Tai buvo linksmi ir malonūs laikai Panemunėlio klebonui. Apsuptas jaunų, susipratusių ir veiklių padėjėjų jis jautėsi laimingas, patenkintas. Jam buvo džiugu, kad grodavo ir kito brolio duktė Bronislava Katelytė.
Visi labai mėgę klausytis Vienožinskio „Mazurosą“, arijos „Jau vakaras“ iš Piotro Čaikovskio „Pikų damos“, įvairių romansų.
Giesmes jie giedodavo lietuviškai, o tai labai stebino visus, nes buvo pripratę, kad gimtoji kalba draudžiama.
Atrankoje dainavo Mefistofelio ariją
J.Katelė po mokslų dirbdamas Rusijoje, Samaroje, ir būdamas jau brandaus amžiaus vedė mokytoją Kazimierą Jurgutytę. Susituokę 1919 metais jie grįžo į gimtinę, dvejus metus gyveno Panevėžyje. Po to J.Katelė buvo pakviestas į Kauną, Operos teatrą. Visi suvaidinti komiškieji personažai atnešdavo jam sėkmę. Į Operos teatro istoriją panemunėlietis įėjo kaip geras komiškų partijų interpretatorius.
„Kauno valstybės teatras negalėjo statyti operos „Faustas“, nes nebuvo kam atlikti Mefisto vaidmens. Kipras Petrauskas pasikvietė į viešbutį, kuriame gyveno, tris bosus – Antaną Vaičiūną, Stasį Audėjų ir mane. Aš pirmasis turėjau padainuoti Mefisto ariją kartu su Petrausku“, – rašė dienoraštyje J.Katelė.
Kartu jis neapleido vargonavimo. Vytauto bažnyčiai Kaune reikėjo gero vargonininko, tai jis juo ir tapo. J.Katelė sovietmečiu gavo kažkiek vaidmenų, bet vėliau pasitraukė. Jis mirė sulaukęs 97-erių. Iki šių dienų J.Katelės name Kaune yra išlikęs beveik nepakitęs jo kabinetas.
Išvykdamas paliko vietoj savęs
J.Bieliūno giminystė su J.Katele per pavardę nematoma, tačiau jie tikrai giminės. Šis vyras yra kunigo brolio Juozo dukters Paulinos sūnus. Visi 8 Paulinos vaikai sulaukė dėdės kunigo J.Katelės dėmesio ir rėmimo.
Pirmąjį muzikos pradžiamokslį Juozukas gavo iš dėdės. Berniukas dainavo bažnyčios ir miestelio choruose, paskui grojo orkestre.
„Praslinkus kiek laiko Juozukas taip pažengė muzikoj, kad galėjo mane pavaduoti, vadovauti chorui ir vaidinti lietuviškuose vakaruose. 1905 metais išvykdamas į Kauną, o vėliau į Samarą, palikau J.Bieliūną vietoj savęs“, – savo prisiminimuose rašo jo giminaitis J.Katelė.
Šešiolikmetis pradėjo vadovauti Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios chorui ir vargonauti. J.Katelės rūpesčiu būsimas operos solistas studijavo Maskvos konservatorijoje, vėliau Peterburge.
Grįžęs į Kauną J.Bieliūnas debiutuoja „Traviatos“ premjeroje, atlieka Barono vaidmenį.
Apie jo balsą dėdė J.Katelė sakydavo: „Turi registrą su tvirta la bemol.“
J.Petrauskas pataręs J.Bieliūnui tapti tenoru. Bet išdainuoti tenoro partijas jam sekėsi sunkiai. Dainininkas atliko keletą pagrindinių baritono partijų, o Miko Petrausko operos „Birutė“ premjeroje gavo Kęstučio vaidmenį.
Pradėjęs vadovauti Valstybės radiofonui, J.Bieliūnas daug dėmesio skyrė muzikinėms pramogoms, jo rūpesčiu pradėti transliuoti įvairaus žanro muzikos koncertai.
Šeimą J.Bieliūnas sukūrė būdamas brandaus amžiaus – vedė gydytoją Oną Ragaišienę (Kaupelytę). Karo metus Bieliūnai praleido Bučiūnų dvare Kėdainių rajone. Savo dvare jie saugojo žydaitę Belą Gurnevičiūtę, kuri iki 1944 metų slapstėsi Gabrieliaus Landsbergio šeimoje. Po mirties J.Bieliūnas apdovanotas Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„Mama – man, o tėtė – Lietuvai“
J.Tūbelis pasuko į politiką, tačiau irgi buvo talentingas muzikai. Jo išskirtinius gabumus pastebėjo krikštatėvis – kunigas J.Katelė.
Apie dvejus metus jaunuoliai J.Tūbelis ir J.Kubilius gyveno Panevėžyje. Čia jie įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą.
J.Tūbelis, kaip visiems žinoma, vedė Jadvygą Chodakauskaitę, Sofijos Smetonienės seserį. Užaugino dukterį Mariją. Žmonai buvo nelengva su vyru darboholiku, tačiau keisti nieko negalvojo. Apie savo santuoką ji kalbėjo: „Ištekėjau už Tūbelio. Jam nebuvo kitos meilės, kaip tik jo kraštas.“
M.Tubelytė yra sakiusi: „Pas mus šeimoje yra šitaipos: „Mama – man, o tėtė – Lietuvai.“
Lietuvos karinis veikėjas Vaclovas Šliogeris yra rašęs: „Neišklausęs Tūbelio nuomonės, A.Smetona nedarydavo jokio sprendimo.“
Nuo įtempto darbo vyrui pasilpo širdis. Po gydymosi Šveicarijoje jam buvo pagerėjusi sveikata, bet susirgęs gripu 1939 metais J.Tūbelis mirė. Kaunas visą savaitę gedėjo. „Pagarbą atiduoti atėjo tūkstančiai kauniečių. S.Daukanto, K.Donelaičio, Laisvės alėjos, Prezidento ir Vilniaus gatvėse stovėjo tūkstančiai žmonių“, – rašė laikraštyje „Lietuvos aidas“.
Prie kapo prezidentas A.Smetona pasakė: „Kito draugo, koks Juozas man buvo, aš neturėsiu.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Panemunėlio bažnyčios orkestrėlį, sukurtą J.Katelės (centre), tuomet vadino kapela.
2. Tautos šventės belaukiant. Panemunėliečiai su atvykusiais į šventę iškiliais ir žinomais kraštiečiais 1932 metų rugsėjo mėnesį.
3. Vienturtė M.Tūbelytė (viduryje) sakydavo, kad mama – jai, o tėtė – Lietuvai.
4. J.Bieliūnas buvo ryški Lietuvos operos žvaigždė.
5. Išliko ir unikali J.Katelės, jo seserų Elžbietos ir Paulinos nuotrauka su žąsimis Panemunėlyje. Nuotr. iš V.Aleknienės archyvo
"Panevėžio kraštas", 2021 06 30
