Daugiau yra mažiau
Paradoksalu, bet pandemijos sąlygomis keliauti yra geriau ir patogiau visomis prasmėmis. Tai tvirtina panevėžietė kelionių agentė ir gidė Daiva Tankūnaitė. Išties – ją pagauti sudėtinga. Tik šmėsteli su būriu svečių miesto centre – ir jau nebėra. Kol nesutemo, skuba lankyti įdomybių. Kai neturi keliautojų iš kitur, priima panevėžiečių grupes.
D.Tankūnaitė dar yra ir Panevėžio kolegijos lektorė, studentams skaito paskaitas apie turizmą.
Susitinkame tik pusvalandžiui. Sako, kaip tik renkanti grupę į Rygą, bėra pora laisvų vietų. Numatyta kultūriškai turtinga kelionė. Bet kelionių organizatoriams, o ir keliaujantiems jau teko persiorientuoti, kad daugiau yra mažiau.
Leidžiama surinkti ne didesnes kaip 20 žmonių grupes, tad visi geriau mato ir girdi. Samdomas 50 vietų autobusas, taigi turistai keliauja labai patogiai, sėdėdami po vieną.
Menas – trimačiu formatu
„Vyksime tiesiai į Rygos centrą, Domo katedrą, pasiklausyti vargonų“, – pasakoja, nuo ko pradės šviečiančios ir skambančios Rygos apžvalgą.
Tada panevėžiečius veš į netoli centro buvusią gamyklą, kurioje dabar įkurta privati meno galerija. Jos savininkai ilgus metus supirkinėjo XIX amžiaus latvių dailės kūrinius ir dabar juos eksponuoja egzotiškose erdvėse.
Užsigardžiavimui – menas per naująsias technologijas „Digital art house“ muziejuje.
„Internetu nusipirkęs bilietą iš anksto rezervuoji laiką kūriniams stebėti, gali pasirinkti kokią nori epochą ir kokį nori menininką, pavyzdžiui, Van Gogą arba klasikinę japonų tapybą. Apžvalgą gauni trimatėje erdvėje skambant muzikai“, – pasakoja apie naujovišką pažindinimosi su menais būdą.
Kvapnus muilas ir saldėsiai
O ką turime mes? Daug kas Panevėžį laiko beveidžiu, esą čia nėra ką žiūrėti, neturime net mūsų miestą simbolizuojančių gaminių ar specifinių suvenyrų.
Gidė tuoj užginčija.
Po jos pasakojimo apie muilo fabriko istoriją turistai ne kartą yra sugarmėję į mažutę krautuvėlę, prišlietą prie įmonės, ir išpirkę visas liepžiedžių muilo ir ūkinio muilo su spygliuočių ekstraktu atsargas.
Vėliau, pravažiuodami pro Panevėžį, suko į muilo fabriką ir ieškojo būtent tų gaminių. Mat iš kažko girdėję, kad tik mūsų mieste jų yra.
„Dar „Morenginės“ gardėsiai...“ – sufleruoja, kur turistai randa Panevėžį reprezentuojančių skanėstų.
Gidė ekskursantams papasakoja, kad netoli senojo pašto veikiančioje kepyklėlėje darbuojasi pati šeimininkė, talentinga konditerė. Ji pati kepa, pati parduoda, o jos gaminiai – išskirtinio, nepamirštamo skonio.
Išbando laimės gaudykles
D.Tankūnaitė pasakoja, kad žiemą šaltas oras pakoreguoja, kaip svečius užimti.
Dažnai pirmąja stotele tampa teatro legendos, režisieriaus Juozo Miltinio palikimo studijų centras, jo namų aplinka, daiktai, biblioteka, įgarsinta ir vizualizuota gyvenimo bei kūrybos istorija.
Šiemet per kalėdines šventes, kad susigulėtų įspūdžiai, paprastai stabtelėdavo prie miesto eglės. Atvykėliams klausimas: o kam ten dekoracija – šviečiantys raudoni batai? Gidė ekspromtu kuria legendą, kad tai – laimės gaudyklė.
Esą reikia įsistojus į batus nusifotografuoti, o tada pabėgėti iki vaikų žaidimų aikštelės ir pasukti raudoną grojantį rutulį. Tuomet norai išsipildantys.
„Visiems linksma: stoja, fotografuojasi, bėga prie rutulio, taip ir sušyla“, – šypsosi išradinga gidė.
Ji priduria, kad labai patinka jausmas, kai žmonės patiki pasakojimu. Viskuo, ne tik tikrais istoriniais faktais, bet senomis legendomis, greitosiomis sukurtu, situacijai pritaikytu pašmaikštavimu. Būna, kad pasakojimą nugirdę ir kiti smalsuoliai nuskuba prie „stebuklingų“ batų.
Žodis – irgi nauji potyriai
„Galima miesto centru apsukti ratą: pro Laisvės aikštę, Juozo Masiulio knygyną, Juozo Balčikonio gimnaziją, „Kalnapilio“ freską, Valdo Klimavičiaus projektuotą kliniką. Tada – paupiu, A.Jakšto gatve, paganant akis į išlikusį senojo spirito fabriko pastatą ir Senvagę puošiantį viešbutį – restoraną sename malūne“, – atskleidžia, kaip išradingai sukuria senamiesčio iliuziją, rodydama negausią išsibarsčiusią senąją architektūrą.
Dabar didžiulis lobynas yra Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje – nuostabi ir turininga paroda, todėl ir ten veda turistus.
Leidžiantis į rūsyje įrengtą ekspoziciją prieš akis atsiduria nuoroda su žodžiu „Proveniencijos“.
„Daugelis nežino, ką tai reiškia, tad turiu visą būrį, pagautą smalsumo“, – tikina, kad dar niekas nesiskundė nuoboduliu aplankę biblioteką.
D.Tankūnaitė pasakoja, jog dažnai žmogų pavyksta sudominti ir išvilioti į ekskursiją ne vaizdu, o žodžiu.
„Klaipėdos pilies muziejuje šią vasarą atidarė modernią archeologinę ekspoziciją. Ji įrengta gynybinėje sienoje, senais laikais vadintoje kurtina. Žodis negirdėtas, o juk žodis – irgi nauji potyriai“, –
pasakoja, kad sudominti nauju žodžiu ir panevėžiečiai leidžiasi į kelią.
Gidė iš ilgametės patirties žino, jog svarbu turistų nenuvarginti. Ėmus temti ji miesto svečius veža į centrą, kur žiebiasi kavinukių šviesos. Pagal statistiką, europietis turistas net 30 procentų kelionės išlaidų išleidžia maistui.
Sklinda iš lūpų į lūpas
Pasak D.Tankūnaitės, užklupus pandemijai, turizmas buvo toji sritis, kuri patyrė didžiausią paralyžių, norint išgyventi reikėjo ieškoti naujų nišų.
„Įkūrėm lėtojo turizmo asociaciją, jos nariai vieni kitus reklamuoja“, – sako pašnekovė.
Būtent iš kolegų ji sužinojo apie Kėdainių rajone esančią Garsios tylos observatoriją. Ji yra Gailiakaimio kaime, įkurta vienos šeimos.
D.Tankūnaitė jau vežė panevėžiečių grupę per milžinišką teleskopą pažiūrėti į žvaigždėmis nusėtą gruodžio dangų.
„Ekskursantai aikčiojo“, – prisimena žmonių reakcijas.
Bet kad ir kiek naujų technologijų sklaidai pasitelkta, tebeveikia senas geras metodas: žinia iš lūpų į lūpas. Būtent šis būdas labiausiai pasiteisina.
„Kaip manote, kaip išgarsėjo Naujamiestyje esanti „Švenčių kalvė“, gaminanti patiekalus pagal senovinę receptūrą? Pirmiausia ją aplankėme su ekskursantais iš Marijampolės. Gera žinia greit sklinda, perdavė kitiems, koks stebuklas Panevėžio pašonėje yra, vėl ekskursija, ir vėl dalijasi, o dabar užsakymai surikiuoti toli į priekį“, – pasakoja gidė.
Net ir asė uodegą išsidilgino
„Studentams nuolat sakau, kad gidas iš pradžių privalo pats apeiti visą maršrutą, bet, kaip sakoma, ir sena višta uodegą išsidilgina. Buvau pamiršusi, kad prasidėjo Laisvės aikštės remontas, atėjau su turistais, o ten – jau tvoros“, – juokiasi prisiminusi nesėkmę.
Pasak D.Tankūnaitės, be kruopščiai suplanuotos programos, ji visad turi atsarginių variantų. Tokie ypač praverčia žiemą, kai koją pakiša subjurę orai ir skubiai tenka ieškoti prieglobsčio.
„Švč. Trejybės bažnyčioje yra įspūdinga šventų relikvijų ekspozicija, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje įkurdinta iš Italijos parsigabenta prakartėlė“, – pasakoja, kad ekskursijos į bažnyčias visada padaro įspūdį.
Kai bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ rūsiuose buvo surengta prancūzo autoriaus Dano Hermouet paroda „Vandens kelias“, ten D.Tankūnaitė vedė ir miesto svečius, ir panevėžiečių ekskursijas.
Pasak gidės, už miesto ribų irgi gausybė įdomybių.
„Rajone ekskursiją pradedu nuo Upytės amatų centro. Ten ir vaizdas estetiškas, ir neperspausta su tautiškumu, viskas labai arti tikrosios lietuviškos kultūros“, – išsako savo nuomonę.
Ten vežtiems ekskursantams didžiulį įspūdį padarė Kalėdų vainikai, nupinti iš džiovintų liepos žiedų.
„O koks puikumėlis Ramygaloje gyvenanti keramikė Laima Kiškienė, jos namų aplinka, dirbtuvių erdvės ir jaukus bei šiltas bendravimas“, – nurodo dar vieną perlą.
Apsiverkia šalia akmens
„Antri metai Biržuose jaukinuosi Joną Meką, vieną žymiausių avangardinio kino kūrėjų“, – pasakoja, ką dabar populiarina.
Ne kartą girdėjo replikų, jog reikia neįtikėtinos drąsos 30 žmonių vežtis į pliką lauką. Juk Semeniškiuose, J.Meko tėviškėje, dabar nieko nebėra. Vietos bibliotekininkai su ūkininku tik nuspėjamoje namų vietoje lauko riedulį pastatę.
„Pradedame nuo Biržų, kur J.Mekas lankė gimnaziją, evangelikų bažnyčią“, – gidė tikina, kad ne iš karto turistus peleidžia plikame lauke.
Pažindinant su J.Meku, D.Tan-kūnaitei talkina biržietė Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotoja, bibliotekininkė Indra Drevinskaitė, susirašinėjusi su J.Meku.
Gidė pasakoja dviejų brolių Mekų, emigravusių į Ameriką, istoriją. Niekas iš namiškių nežinojo, ar jie gyvi, kai stribai atėjo ieškoti, sušaudė gyvulius.
Motina buvo beraštė, kai gaudavo iš sūnų laišką, eidavo pas gimines, kad perskaitytų. Dabar tie laiškai sudėti į knygą. Ją dar autobuse paleidžia per rankas ekskursantams.
„Paskui stovime lauke, ir vienas iš grupės garsiai skaito brolių laiškus mamai. Kai kas verkia“, –
nupasakoja ypatingą atmosferą.
Pasak gidės, akmuo, šalia kurio keliautojai sustoja, irgi „verkia“.
„Jis šlapiuoja ir iš jo bėga rudys“, – aiškina apie riedulį.
Naujuose planuose – Vabalninkas
„Mekų šeimos valia buvo nelankyti kapo, jie nenorėjo minios“, – gidė patikina, kad keliautojams kapinaites parodo tik iš tolo.
Po tiek emocijų į Biržus ekskursantai pažvelgia jau kitaip, jautriau.
„Kas antras turizmo centre nusiperka marškinėlius su Meko citatomis ar jo simbolika“, – mato, kad žmonėms reikia bent kokio prisiminimo.
Kai D.Tankūnaitė ėmė vežti ekskursijas į Biržus būtent dėl J.Meko, ir vietiniai pasitempė.
„Užeiname į kavinę „Portfolijo“, kuri yra ir galerija, o ten kabo baltiniai su Meko simboliais. Savininkė Lijana yra dizainerė, pažadėjo ir mano aprangą išrašyti Meko citatomis“, – bendryste džiaugiasi gidė.
Naujausiuose jos planuose – Vabalninkas: poeto Jono Strielkūno, rašytojo Balio Sruogos, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtinė.
„Kartais pagalvoju, ar negalima ant tų pačių ratų užsėsti, sau darbą pasileng-
vinti? Bet ne, negalima. Kaip prancūzai kasmet laukia trumų ir jų ieško, turizme irgi tas pats: visas gyvenimas bus amžina paieška“, – gidė sako, kad kartoti ir pačiai būtų neįdomu.
Egzotika sudomino ir vaikus
„Mes turime profesionalaus meno ir pramoninio turizmo perspektyvą“, – pasidalija savo įžvalgomis.
Rudenį ji turistus vedžiojo po buvusį mūsų miesto pramonės milžiną – „Ekrano“ gamyklą. Ten, ant apleistų pastatų sienų, buvo eksponuojami to paties D.Hermouet kūriniai.
„Žinau, kad miesto valdžia tariasi su įmonėmis, kad šios priimtų turistus“, – sakė gidė.
Kad tokie objektai būtų įdomūs ir turistų lankomi, ji nė neabejoja. Gidė mano, jog daug kam įdomu žvilgtelėti į šiuolaikius gamybos cechus, smalsu nusikelti į praeitį, pasibastyti po apleistas įvairių gamyklų teritorijas.
„Kai su vaikais nuvažiavome į „Ekraną“, jiems to pasibuvimo atrodė per mažai, juos atlydėjęs skulptorius Alfridas Pajuodis pasiūlė aplankyti jau nebeveikiančios autokompresorių gamyklos teritoriją. Ten tiek egzotikos, vaikų buvo neįmanoma iškrapštyti“, – aiškino moteris.
Prierašai prie nuotraukų:
1. Veždama ekskursantus į Žemaitiją D.Tankūnaitė dėvi kuršių tautinius apdarus, tai jos pasakojimams suteikia autentiškumo.
2. Į Upytės amatų centrą gidė nuolat veža ir panevėžiečius, ir turistus iš kitų regionų.
3. D.Tankūnaitė į Panevėžį sugeba privilioti būrius turistų ir suorganizuoti jiems labai turiningas ekskursijas.
4. Kaip žmogui papasakosi, kas yra pelkė, jei pati po ją nepavaikščiosi, tad D.Tankūnaitė tą ir daro.
5. Per valstybines šventes net ir mažų kaimų bažnytėlės turistams padaro didelį įspūdį.
6. Vienas iš netikėtų rakursų, kaip pamatyti Panevėžį – aplankyti gražiausiai tvarkomą miesto daugiabutį.
7. D.Tankūnaitė (kairėje) su bibliotekininke ir ekskursijų talkininke I.Drevinskaite prie vietoj Mekų gimtųjų namų Semeniškių kaime esančio akmens.
8. Dažnai ekskursijų vadovė ir pati nustemba aptikusi dar nematytų grožybių, kaip kad šis balandžiais puoštas fontanėlis prie Švėkšnos bažnyčios.
9. Ekskursijų organizatorė Panevėžyje aptiko metalo supirktuvę, kuri ir turistams pasirodė labai įdomi.
10., 11. Būna ir taip, kai prieš vedant turistus pačiai tenka išžvalgyti teritoriją.
12. D.Tankūnaitei tenka organizuoti išvykas ir į senovinių automobilių paradus.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
