Dabar turi laiko stabtelėti
Buvusį ilgametį Panevėžio „Meno“ teatro vadovą, dailininką Kęstutį Vaičiulį dabar dažnokai sutinku Laisvės aikštėje. Neskubantį, stabtelėjus mielai besileidžiantį į pašnekesius.
„Dabar turiu laiko“, – šypsosi prieš dvejus metus direktoriaus postą palikęs vyras.
Sako, tas laiko turėjimas sąlyginis dalykas, laisvalaikį suėda vis atidėliotas malonumas – kūryba. Dirbdamas administracinį darbą jai per mažai skirdavęs laiko.
Direktoriaujančio K.Vaičiulio vis nepavykdavę prisikalbinti paatviravimams, dabar jis kviečia į svečius, mielai atveria namų duris.
Grįžo, bet jau nepritapo
Daugiabutis vos per kelis žingsnius nuo Juozo Miltinio dramos teatro. Butas tarsi galerija, gausybė paveikslų. Toje pačioje erdvėje ir darbo studija, krūvos dažų, teptukų ir molbertas su nebaigta drobe. Mažiausia patalpa – miegamasis, durys į jį atviros, smalsaukit, jei norit. Kūrinių jame irgi užtektinai. Įspūdis, tarsi visas būstas yra vientisa menininko dirbtuvė, kitų namiškių pėdsakų nematyti.
Šeimininkas atviras – prieš dešimtmetį išsiskyrė, nuo tada gyvena vienas. Su buvusia žmona Lilija liko draugais, nuolat bendrauja, jei reikia, vienas kitam padeda.
Vienintelė dukra Marija, turinti du meninių studijų diplomus – tapybos ir metalo plastikos, su šeima seniai įsikūrusi Amerikoje. Ir jis pas dukterį nuolat skraido, ir atžala kasmet į gimtinę parskrenda.
„Buvo parvykę, pasistatė namus Plungėje, bet neužsikabino, grįžo į JAV. Žentas ten turi nedidelę įmonę, kuria dizainus, užsakymų gausybė, architektų skambučių neatsimuša. Dukra kuria papuošalus, rengia ten parodas, yra tenykštės menininkų sąjungos narė“, – paaiškina, kad svetur vaikams gerai sekasi.
Klajoja vienas su dulkių siurbliu robotu
„Jei ne pandemija, ir mano karikatūrų paroda Masačusetso valstijos Nantuketo salos galerijoje būtų kabėjusi, jau viskas buvo suderinta“, – apgailestauja dėl neįvykusio renginio.
Paroda, pasitelkus šiuolaikines technologijas, vis dėlto įvyks, panevėžiečio karikatūros bus demonstruojamos dideliame kompiuterio ekrane.
Kaip amerikiečiai reaguos į karikatūras nežinia, o štai panevėžiečio tapybos darbai ten rado gerbėjų, ne vienas užsakymas jau iškeliavo už Atlanto.
K.Vaičiulis rodo ryškiai raudoną šokėją – tai eskizas. Tikrasis kūrinys kabo amerikiečio namuose.
Viešėdamas pas dukterį jos studijoje tapo, drobių namo neskraidina. Dukters namuose pamatę paveikslus atsiranda užsakovų.
Žiūriu į koridoriuje kabančią „Japonę“. Šeimininkas paaiškina, kad beveik prieš tris dešimtmečius sirgo „japonizmo“ liga. Kai su žmona turėjo kolektyvinį sodą, ten visos namo sienos buvo nukabinėtos tokio stiliaus kūriniais.
Žengiam į svetainę, čia irgi sienas okupavę paveikslai.
„Turiu užmiestyje gyvenantį draugą – vienas, tik su dulkių siurbliu robotu klajoja didžiuliam name, pas jį didieji mano darbai įkurdinti“, – pasufleruoja, kur jo kūriniai iškeliavo.
Ugnis sunaikino viską
„Kūrybos nedaug likę, viskas supleškėjo“, – ištaria kiek apmaudžiu balsu.
Visą gyvenimą tapyti ir kaupti kūriniai sudegė prieš 5 metus. Tada K.Vaičiulis dar vadovavo „Menui“.
Vasario 16-osios gatvėje, seno namo antrame aukšte, teatras nuomojo patalpas kostiumams laikyti. Per vidurį buvo siauras koridorius, o į vieną ir kitą pusę kambarėliai. Viename kabėjo teatro rekvizitas, o kitame K.Vaičiulis buvo pats sumeistravęs stelažus ir sudėjęs paveikslus, pačiame viršuje laikė piešinius.
Gaisras kilo apačioje, kur buvo įsikūręs batsiuvys, ir tiesiai ties kambarėliu su paveikslais. Visa ilgametė kūryba virto pelenais. Niekas nebuvo apdrausta.
„Nesibylinėjau, ką ten iš batsiuvio išsireikalausi. Aš nelabai karingas, nemoku už save kovoti“, – prisipažįsta menininkas.
Sako, per visą gyvenimą net studijos iš miesto valdžios nesugebėjo „išsimušti“, kai tuomet visi kiti dailininkai jas gavo.
Prisimena, kai pirmą kartą turėjo gauti žadėtą studiją, dirbo Juozo Miltinio dramos teatre vyriausiuoju dailininku. Atėjo pas jį delegacija menininkų ir ėmė įkalbinėti užleisti studiją kitam, esą teatre turįs 50 kvadratų darbo kambarį, kam jam studijos bereikia. Užleido.
Kitą kartą studija jau beveik buvo paskirta pastate Laisvės aikštėje, bet tuometis vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus ją atidavė karingam šlubam rusui, kuris trankė kumščiu į stalą ir šaukė, jog yra nusipelnęs buto miesto centre.
Po ąžuolu niekas neaugo
„Paradoksali tiesa, bet Panevėžys anuomet dailininkų nemėgo, jie atvažiuodavo čia ir išvažiuodavo“, – prisimena jaunystės laikus.
J.Miltinis buvęs lyg ąžuolas, užgožiantis visą kitą augaliją, šalia niekas nebegalėjo augti, be teatro, kitiems menams nebuvę vietos, nebuvę valdžios palaikymo ir dėmesio.
Partijos komiteto pirmininko Vilniuje klausia: „Kokia jūsų kultūros padėtis?“ Atsako: „Mes turim teatrą!“ Klausimų nebėr. Maskvoje to paties teiraujasi, vėl ištaria „teatras“, ir niekas kitas klausėjams neberūpi“, – apibūdina anų laikų situaciją.
Pašnekovas primena, kaip jis, šiaulietis, visgi liko Panevėžyje, nors institute kaip scenografas buvo ruošiamas Šiaulių teatrui, nes jo dailininkė jau buvo pensininkė.
Būdamas penktame kurse koją jau buvo įkėlęs į Vilniaus akademinį dramos teatrą, kūrė scenografijas. Tas spektaklis kaip tik gavo sąjunginę premiją. Tuometis teatro dailininkas ruošėsi išeiti, tad vadovai pasiūlė likti gabiam studentui.
K.Vaičiulis sako pasiūlymu visai nesidžiaugęs, daugelis teatralų gyveno bendrabučiuose, laukė butų. Suprato, kad gyvenamąjį plotą pirmiausia gaus aktoriai, o jam, ką tik iškeptam dailininkui, vargu ar kas šviesis. Grįžti į Šiaulius būtų racionaliausia – tėvai turėjo dviaukštį mūrinuką.
Pats pakvietė, pats duris prieš nosį užtrenkė
Bet kortas sumaišė į Dailės institutą atvažiavęs J.Miltinis su V.Blėdžiu.
„Panevėžio teatras po Stepankos išėjimo 15 metų neturėjo nuolatinio dailininko. Jie nusprendė, kad pagaliau reikia, gal profesionalas patars dėl užuolaidų ar sienų spalvos“, – ironizuoja pasakotojas.
Tais metais studijas buvo bebaigią 3 scenografai. Profesorius parodė jų darbus, panevėžiečiai išsirinko K.Vaičiulį.
„Jie mane išdūrė“, – atsidūsta pašnekovas.
Žadėjo 3 kambarių butą, studiją, o parsiviliotąjį dailininką apgyvendimo teatro viešbutyje ir iš pirmos dienos apkrovė gausybe darbų.
Ir tuometis teatro vadovas, ir J.Miltinis vis žadėjo, kad butas bus. Pastarasis turėjo daugiau įtakos miesto valdžiai, pasišovė su vykdomojo komiteto vadovu aptarti dailininko naujoko būsto klausimą.
„J.Miltinis pakvietė B.Kačkų ateiti į svečius su žmona, atsinešti mėsos, esą pasikalbės. Tas atėjo su ponia ir rezginėle, J.Miltinis atidarė duris, šūktelėjo “pošol von“ ir užtrenkė jas prieš nosį“, – pasakoja seno laiko nuotykius.
Kas beskirs scenografui butą po tokio priėmimo? Galiausiai teatro direktorius liepė pačiam K.Vaičiuliui kulniuoti į vykdomąjį komitetą ir prašyti būsto. Iš gausybės rago tryškusių pažadų liko tik vieno kambario butelis virš plokštelių parduotuvės.
Užvirė intrigų katilas
Į Panevėžį atvažiavęs 1976-aisiais K.Vaičiulis Dramos teatre dirbo 15 metų.
„Aš nemačiau jame Dievo“, – sako apie J.Miltinį.
Prisimena, kai teatre prasidėjo trintis tarp aktorių ir vyriausiojo režisieriaus.
Statė spektaklį „Karalius Edipas“, dirbo du dailininkai, kūrė dekoracijas ir kostiumus. Esą sumanymas buvęs geras, bet spektaklis nepavyko. Pasak K.Vaičiulio, tarp J.Miltinio ir kolektyvo įsižiebė negera žiežirba.
„Nežinau kodėl, gal aktoriai priešinosi jo koncepcijai?“, – svarsto.
Tuoj po to prasidėjo J.Miltinio pasisakymai: „Aš jus sunaikinsiu, man jūsų nereikia, aš pastatysiu naują teatrą.“ Tuomet teatrą paliko vienas ryškiausių aktorių Algimantas Masiulis.
Pašnekovas pasakojo, kad tada J.Miltinis ėmė į spektaklius įvesti jaunimą iš studijos, nes juos galėjo minkyti kaip molį.
„J.Miltinis pradėjo save rodyti. Jis nepatenkintas, aktoriai nepatenkinti. Atmosfera įtempta. Tuomet į teatrą atvažiavo režisierius Julius Dautartas. Mano kabinetas virto Smolniu, kur gimė revoliucija. Aš piešdavau, o kitame gale vyko kalba apie naują teatrą, naują spektaklį“, – pasakoja apie neramius įvykius.
Anot K.Vaičiulio, J.Dautartas turėjo minčių su kai kuriais aktoriais išeiti į bendruomenių rūmus. Jei spektaklis pavyks, ir visai atsiskirti. Bet nieko neįvyko.
„Kai reikia keliaut į Antarktidą, prisimena, kad ten šalta“, – iš anų revoliucijų juokiasi pašnekovas.
Vis dėlto J.Dautarto idėja apie naują teatrą išsipildė atėjus nepriklausomybei – atsirado „Menas.
Išgarsėjo ciklu apie gatvę
K.Vaičiulis, direktoriaudamas „Menui“, dirbo ir scenografu. Skaičiuoja, jog sceninių kūrinių yra sukūręs per 125. Paskutinis ką tik baigtas – Alytaus teatro spektakliui „Žydiška gatvelė“.
O štai karikatūros – gyvenimo aistra, jas kuria nuo paauglystės. Tik bėda, kad karikatūrų jau trys dešimtmečiai niekas nebespausdina.
„Buvau dar mažas, išsikirpdavau iš žurnalų apsakymus ir paskui jiems kurdavau iliustracijas“, – pasakoja, kaip prasidėjo kelias link menų.
Tėvas buvo kriaučius, mokėjo nuostabiai gražiai piešti arklius. Daugiau nieko, tik juos, gražuolius ristūnus.
„Tėtis po karo dirbo išminuotoju. Kartą per sprogimą gavo smūgį į galvą, nuo to ėmė silpti akys ir siuvėjystė baigėsi“, – pasakoja.
Mama labai gražiai mezgė ir siuvinėjo. Mezgė naktimis, o rytais močiutė nešė į turgų jos kojines, pirštines ir kepurėles.
„Mokykloje pastebėjo, kai nupaišiau ciklą apie gatvės praeitį, dabartį ir ateitį“, – prisimena pirmąjį pripažinimą.
Vasaromis tėvai vaiką iškomandiruodavo pas močiutę į kaimą Joniškio rajone.
„Arklys suprakaituoja – senelis gūnia uždengia, kad neperšaltų, paršeliams paausius pakaso, močiutė beveik visas vištas vardais šaukė, tai ne dabar, kai višta – fabrikas“, – mena jaukius ir šiltus žmogaus ir gyvulio santykius.
Vyrai atėjo karikatūristo mušti
Ranka vis lengviau slydo popieriumi, bet paauglys apie dailės studijas nesvajojo.
„Klasėje visi žinojo, kad piešiu, kad iliustruoju tekstų iškarpas. Viena mergaitė apie mane papasakojo savo mamai, ji dirbo saldainių fabrike „Rūta“ profsąjungos pirmininke“, – prisimena, kas privertė pagalvoti apie menų studijas.
Fabrike kaip tik nebuvo dailininko, o reikėjo leisti sienlaikraštį, piešti nedorus darbininkus, kurie geria ir saldainius vagia, tad profsąjungos pirmininkė ir pasikvietė dukters klasioką į talką, pasodino savo kabinete ir davė užduotį.
„Tada pirmą kartą gyvenime susidūriau su neteisybe. Matau, kaip ji, mano viršininkė, įsideda į rankinuką sviesto, cukraus, kavos ir eina lyg niekur nieko pro vartus, o darbininkas įsimetė į kišenę keletą bambonkių anūkams – apsauga stabdo, iškrato, baudžia, aš turiu jį sienlaikraštyje išjuokti“, – akistata su sovietine realybe buvo nemaloni.
K.Vaičiulis prisimena, kad už vieną piešinį gaudavo rublį ir pilnas kišenes saldainių. Juokdamasis sako, jog klasėje tapo karaliumi, nes mergaitėms saldainiai patinka.
Fabrike dirbo pusmetį. Įsimintiniausia diena buvo, kai karikatūrose pavaizduoti darbininkai atėjo jo mušti.
„Įvirto į kabinetą trys vyrai, žiūri – stalas, o už jo menininko tik kuodas kyšo. Nusižvengė, man saldainių pažėrė ir išėjo“, – prisimena.
Mergytę ištraukė iš vagono
Būdamas 16-os vaikinas išvažiavo į Kauną, ketino studijuoti meninį apipavidalinimą Stepo Žuko dailės technikume, bet per apsirikimą dokumentai papuolė į drožybą. Nesipriešino, tikėjosi po metų pereisiąs į norėtą specialybę, bet neperėjo, nebenorėjo.
„Medis pravertė“, – rodo į paties sumeistrautus baldus svetainėje.
O po to Dailės institutas, scenografija.
„Gailiuosi, kad nestojau į drabužių modeliavimą“, – nustebina prisipažinimu.
Dešimčia metų jaunesnė sesuo Roma irgi pasuko į menus, pasirinko muziką, buvo fortepijono dėstytoja. Prieš 5 metus seserį pasiglemžė vėžys.
„Turėjom dar vieną sesutę, išgyveno tik savaitę. Buvo sunkus laikas, tremtys, stresai, tėvai spėjo iš kaimo pabėgti, o gimines išvežė, namus atėmė. Mamos nėštumas tokiu metu, matyt, lėmė, kad vaikelis gimė silpnas“, – kalba apie giminės praeitį.
Buvo dar viena sesuo, netikra. Ją, keturmetę, mama stribams nematant ištraukė iš tremtinių vagono. Užaugino iki 18 metų, o tada iš Sibiro grįžo tikrieji tėvai.
„Buvo klanai ašarų, blaškymasis, kuri gi dabar mama?“ – prisimena apie šeimai emociškai sunkų laiką.
Prieš dvejus metus neliko ir tos sesers, irgi pražudė vėžys.
Reikia žmogaus, ir tiek
Grįžtam į patalpą, kur dažai ir teptukai. Drobėje ant molberto ryškėja J.Masiulio knygynas ir Respublikos gatvės atkarpa.
Šeimininkas mosteli ranka – nepavyko, reikės perdaryti. Sako, peizažai ir natiurmortai – ne jo arkliukas.
„Man reikia žmogaus“, – sako.
Vieną po kitos traukia drobes. Keista kompozicija su suoleliais ir senukais. Steriliai švarus kiemas su viduryje sėdinčia figūra, šalia atviras paukščių narvelis, vienas sparnuotis tupi ant durų staktos, kitas ant narvelio viršaus.
„Paukščius užtapysiu“, – nepatenkintas ir tuo kūriniu.
Dėl pandemijos šiemet į Ameriką neskris, bet jei situacija pagerės, kitąmet būtinai.
„Dukra jau gąsdina, kad kaupiasi užsakymai, turėsiu tapyti ir tapyti“, – tokia perspektyva jį džiugina.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Palikęs „Meno“ teatro vadovo postą K.Vaičiulis visa galva pasinėrė į tapybą. „Šokėja“ ir kai kurie kiti jo darbai iškeliavo ir už Atlanto.
2–7. Mažai kam matytos K.Vaičiulio drobės pilnos simbolių ir įspūdingų personažų, jose jaučiama ir scenografo, ir karikatūristo ranka. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2021 07 21
