Apdriskusi sutana – kaip ir Strazdelio
„Mano širdis tik laisvės, laisvės troško, jai atidaviau visą gyvenimą...“
Tokius žodžius prieš du dešimtmečius, išlydėdamas iš savo namų Ceikinių miestelyje, man ištarė kraštietis kunigas Kazimieras Vaičionis. Susitikimas nebuvo planuotas, tad jaukiame klebonijos kambaryje šnekėjomės apie praeitį, vartėme albumus, prisiminėme Panemunėlį ir jo žmones, vartėme kunigo parašytų pamokslų, giesmių, eilėraščių rankraščius.
Daugiau nebesusitikome, nors prieš mirtį 2002 metais jis dar suspėjo aplankyti Panemunėlyje gyvenančią seserį Genovaitę Kreizienę ir dukterėčią Virginiją Mikalauskienę.
O savo 80-metį jis atšventė kukliai su brangiausiais bendražygiais monsinjoru Kazimieru Vasiliausku ir Petkumi.
Jo laidotuvėse šv. Mišias Ceikinių bažnytėlėje aukojo kordinolas Audrys Juozas Bačkis. Laidotuvėse dalyvavo velionio kraštietis vyskupas Juozas Tunaitis. Amžinojo poilsio vietą rado Ceikinių bažnyčios šventoriuje.
Žinau tik, kad kunigas buvo toks geraširdis, pinigus dalindavo visiems, kas tik prašė, nors pats vaikščiodavo su apdriskusia sutana kaip jo kraštietis Strazdelis. Nes ne materialinės gėrybės jam buvo svarbu.
Patarė riedėti ant to vežimo, ant kurio jau užsėdo
O palei Nemunėlį, jo gimtajame Vieversynės kaime, kaip ir tada, jam čia vaikystėje bėgiojant, taip ir dabar vis tebečiulba vieversiai...
Pernai rugpjūčio 19 dieną panemunėliečiai paminėjo Kazimiero Vaičionio šimtąsias gimimo metines. Kodėl kraštiečiai šio žmogaus nepamiršo?
Jis buvo Adelės Levonaitės ir Jono Vaičionio sūnus. Gimė 1921 metais Rokiškio apskrities Panemunėlio valsčiaus Turdvario kumetyne. Iš viso pasaulį šioje šeimoje išvydo 12 vaikų – tiek, kiek Dievas davė. Išaugo tik pusė iš jų: Bronė, Genutė, Elena, Jonas, Kazimieras ir Juozas. Tėvai į mokslus išleido du jauniausius brolius: Kazimierą ir Juozą.
Kai iš Turdvario dvaro A.Vaičionienės tėvui Juozui Levonui buvo atrėžtos trys desincinos (3 ha) pelkėtos žemės, šeima persikėlė į šalia esantį Vieversynės kaimą.
Trobelę jų motina vadino „škiūtele“.
Tėvus skaityti ir rašyti išmokė garsusis Panemunėlio kunigas Jonas Katelė. Tėvas puikiai grojo vargonais ir giedojo bažnyčios chore.
„Tėvas rašyti raides mokėsi ant iškratyto mėšlo ir visada mums primindavo: ant kurio gyvenimo vežimo užsėdai, ant to ir riedėk“, – Panemunėlyje bendraujant yra sakiusi duktė Genovaitė Vaičionytė-Kreizienė.
Suėmė giedantį himną
Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje už Kazimiero mokslą mokėti nereikėjo, nes dienoraštyje puikavosi vien penketai. Jis pradėjo rašyti prozos kūrinius, rašė ir rengė moksleivių leidžiamą laikraštį, pūtė miško ragą, dainavo moksleivių chore.
Pagal charakterį ir gabumus jam labiausiai tiko ateitininkų organizacijos veikla. „Tautininkų diktatūros laikais gimnazijoje buvo proteguojama tiktai skautų organizacija. Ateitininkai veikė pogrindyje. Jie beveik kiekvieną savaitę rinkdavosi Rokiškio bažnyčios požemiuose tarp Tyzenhauzų karstų. „Jie buvo labai aktyvūs: sakydavo kalbas, deklamuodavo savo kūrybą, giedodavo religines giesmes. Vasarą dalyvaudavo ateitininkų ekskursijose. Paskutinis ateitininkų suvažiavimas Utenoje neįvyko. Prasidėjo kryžiaus kelias visai Lietuvai...“ – savo prisiminimuose apie mokslo metus, praleistus gimnazijoje, rašė K.Vaičionis.
Už laikraštukų „Ateitininkų spinduliai“ ir „Ateitis“ leidybą 1941 metų vasario 16 d. Kazimierą sovietai suėmė. Jį sučiupo naktį, kai jie kartu su Neniškiu, pasiėmę kasti ližę sniegui ir švilpaudami Lietuvos himną, išėjo iš tetos Anelės namų.
„Rokiškio kalėjime artimiesiems jo aplankyti neleido. Laikė jį uždarytą kaip didžiausią nusikaltėlį, o tėvui liepė atsižadėti sūnaus kontros. Tėvas nepasirašė. Tada Zaicevas su kėde trenkė per galvą Kaziukui, ir tas be sąmonės nuvirto“, – savo prisiminimuose rašė brolis Juozas.
Iš kalėjimo jį išleido prašant mokyklos atstovams. Vėliau sužinota, kad prasidėjus karui ruoštasi jį sušaudyti.
Pavasarį K.Vaičionis baigė gimnaziją, bet atestato negavo.
Brolio žūtis cukrinių runkelių lauke
Turdvario kaimo laukuose 1944 metų vasarą Kazimieras su broliu Jonu studentu ravėjo cukrinius runkelius. Pro šalį važiavo skapiškėnų komjaunuoliai-čekistai ir pradėjo šaudyti. Jonas pasileido bėgti per lauką link Nemunėlio ir krito.
Po to žudikai įsiveržė į Vaičionių trobą, grasino mamą ir seseris Elenutę bei Genutę nušauti. Staiga suprato, kad ne ten pataikė, ne tą jaunuolį nušovė, tad apsisukę išvažiavo.
Grįždamas iš Rokiškio tėvas juos sutiko, bet nesuprato, kad tai jo sūnaus žudikai.
Sesuo G.Kreizienė teigė, kad Jonas labai norėjo būti kunigu. Kazimieras tarsi išpildė žuvusio brolio norą už jį – tapo kunigu.
„Žinojau, kad tremties neišvengsiu“
K.Vaičionis su būsimu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susipažino Šalčininkų dekanate. Kalesnykų parapijoje didžiąją gyventojų daugumą sudarė lenkai. K.Vasiliauskui, neturinčiam muzikinio išsilavinimo, buvo sunku ten organizuoti chorą ir vesti pamaldas, tad K.Vaičionis pasiūlė jam apsikeisti darbo vietomis. Švenčionyse gyveno daugiau lietuviškai kalbančių žmonių.
Kalesnykuose jaunasis vikaras pritaikė gerai išmoktas J.Katelės pamokas: kiekvieną vakarą važinėjo į kaimus pas žmones, kūrė chorą, rengė lietuviškas pamaldas. Vis dėlto lenkų nepalenkė, tad į Eišiškes išėjo pėsčias nešinas dviem lagaminais. Po pusmečio jį perkėlė į Vilnių ir pavedė vadovauti Vytenio gatvėje statomai Jėzaus širdies bažnyčiai.
Vilniuje ateitininkai organizavo grupę – Švč. Aušros vartų Mergelės kolegiją. Dvasios vadovu tapo K.Vasiliauskas. Jaunimas susirinkdavo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Visiems buvo sakoma, kad vyksta komjaunimo susirinkimas. 1949 metų birželio 29 d. po Šv. Petro ir Povilo atlaidų K.Vaičionį sovietų kagėbistai suėmė. Apkaltino tuo, kad be leidimo tuokia lenkus ir krikštija vaikus.
„Aš žinojau, kad tremties neišvengsiu, ir buvau tam pasiruošęs“, – po daugelio metų viešint Ceikiniuose man sakė pats Kazimieras.
Antrąkart jau nebeištvertų
Tada jis prisipažino, kad antrąkart tos kančios, kurią patyrė tremtyje, jau nebeištvertų. „Man tardytojas pateikė labai paprastą klausimą: kuo aš jaučiuosi nusikaltęs tarybų valdžiai? Atsakiau, kad dar mažai kovojau prieš bolševikus“, – tada prisiminė K.Vaičionis.
Jis gavo 10 metų lagerio. 1949 metų spalį buvo išvežtas į Karagandos lagerius.
„Po metų vėl buvau parvežtas tardyti į Vilnių, nes sovietams pavyko atskleisti „Aušros vartų“ kolegijos veiklą, surasti priesaikos aktus. Tardymo metu aš tylėjau, tad už grupinę antisovietinę agitaciją buvau nuteistas 25 metams lagerio.
Daugiausia apie savo draugą žinojo monsinjoras K.Vasiliauskas.
„Lageryje Kazimieras išliko tvirtas. Kartu kalėjusiam tėvui Stanislovui Dobrovolskiui ir man atrodė, kad turime nugaras lenkti anglies kasyklose. Kazimieras, atvirkščiai, atsisakė dirbti. Rankų sudėjęs ar poteriaudamas laiko neleido. Pasilikęs barake triūsė už senelius, paliegusius ligonius. Jis valė barakus ir rinko kiekvieną popieriaus skiautę. Jie tiko rašyti eilėraščiams. Slapta aukojo šv. Mišias, klausėsi išpažinčių. Gautus geresnius maisto kąsnelius atiduodavo ligoniams vaikams“, – taip apie K.Vaičionį Šv. Mikalojaus bažnytėlėje man pasakojo monsinjoras.
Po sunkių darbų vakarais ir trumpo poilsio valandomis kun. K.Vaičionis savo mintis rikiavo ant surinktų popieriaus skiaučių: rašė poemas, eilėraščius, giesmes, skaitė rusų klasiką. Išmoko net japonų kalbą.
Murkdė į srutų duobę
Kaliniai po Stalino mirties lageryje surengė streiką. Už žiaurų susidorojimą su sukilėliais K.Vaičionis atsisakė dirbti. Jis žinojo, kad už tai jo laukia karceris.
Kartu kalėjęs V.Petkus prisimena: „Vieno konflikto metu su kalėjimo viršininku Kazimieras griebė ilgą medinę pliauską ir užsimojo. Ginčas baigėsi.“
Sykį karceryje nusilpusiam nuo šalčio ir bado pakišo dubenėlį putros. Dubenį Kazimieras sviedė į prižiūrėtoją. Įsiutęs kalėjimo tarnautojas norėjo jį paskandinti „parašėje“ (tualete), tačiau pamatęs, kad šis vos gyvas, iškvietė medikus.
Toliau jis pasakojo, kad Kazimieras jų būryje buvo kantriausias ir tvirčiausias.
K.Vaičioniui teko ne kartą pusnuogiam būti karceryje iki sąmonės netekimo. Už tai, kad pakrikštijo japoniuką, buvo įmurkdytas į srutų duobę.
Prižadindavo savu gaidžio giedojimu
Iš tremties K.Vaičionis grįžo 1959 metų birželio 29 d. Maištaujantį kunigą į laisvę paleido be teisės 5 metus grįžti į Lietuvą.
Pavyko prisiregistruoti Latvijoje, Abrenėje, o po kelių mėnesių pradėjo dirbti kūriku Rėzeknėje. Persikėlęs į Jakabpilį dirbo cukraus ir plytų fabrikuose statybininku. Dirbti kunigu neleido.
„Ir vėl mes kartu 10 metų gyvenome Latvijoje. Aš dirbau elektriku, o jis, gavęs motociklininko pažymėjimą, išvežiodavo klientams gėles. Šeštadieniais dažnai susitikdavome. Savo kukliame kambarėlyje turėjo vargonėlius ir sėsdavo prie jų savo raudų raudoti. Giedodavo ir verkdavo. Tos raudos buvo parašytos širdimi ir ašaromis“, – prisiminė K.Vasiliauskas.
Tik po 10 metų K.Vaičionis sugrįžo į Lietuvą.
Bažnytinė vadovybė jį sugrąžino į Švenčionis. Ten jam ėmė talkinti menininko gyslelę turintis brolis Juozas.
„Pabradėje dekoravau bažnytėlę, nupiešiau paveikslą „Marijos į dangų paėmimas“. Paberžėj altoriaus mensoje pagal Leonardą da Vinčį nupiešiau „Paskutinę vakarienę“. Turgeliuose taip pat nutapiau keletą religinių paveikslų“, – rašo savo atsiminimų knygoje J.Vaičionis.
Vyskupas ketino kunigą paskirti į Vilnių, bet jis atsisakė ir išvyko į Ignalinos rajoną, Ceikinių parapiją.
„Kartu pagiedodavom jo harmonizuotų giesmių, patarnaudavau per mišias. Rytais jis mane pažadindavo mėgdžiodamas gaidžio giedojimą, visada buvo linksmas ir geros nuotaikos. Iš lagerio prisiminimų daugiausia pasakodavo anekdotiškus, linksmus nuotykius“, – prisiminė brolis Juozas.
Kaip prisiekė, taip ir gyveno
Baigę kunigų seminariją 1945 m. keturi būsimieji kunigai, tarp jų ir K.Vaičionis, pasirašė susitarimą tarnauti Viešpačiui iki mirties. O kai vieną kurį pasitiks mirtis, tai kiti ateis jo palydėti į Amžinybę, o po to lauks susitikimo Danguje.
Dar keturi draugai sutarė kas penkeri metai susitikti „Kunigaikščių Mieste“ (Vilniuje) ir duoti apyskaitą iš savo gyvenimo žygio, o prie Aušros vartų – jų visų draugystės apyskaitą.
Bet svarbiausia čia yra eilutės: „Duodame žodį, kad visi savo rankomis, kurias sukryžiavome, kelsime tą, kuris parpuls savo kelyje, užsigavęs į medžiaginio skurdo uolas ar susižeidęs į dvasinių krizių skeveldras.“
Kaip kiti trys bičiuliai vykdė savo susitarimą nežinia, užtat visiškai aišku, kad K.Vaičionis jį vykdė šventai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kunigai: K.Vaičionis, P.Račiūnas, K.Vasiliauskas Vorkutoje. Apie 1951 m.
2. Kun. K.Vaičionis Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje. Apie 1971 m.
3. Adelės ir Jono Vaičionių gyvenamasis namas. Apie 1950 m.
4. Broliai (iš kairės) Kazimieras, Juozas, Jonas Vaičioniai Vieversynėje. Apie 1938 m.
5. Kun. K.Vaičionis Vatikane su popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1987 m.
6. Kun. K.Vaičionis Jekabpilyje su dukterėčia V.Pekšyte. Apie 1967 m.
7. Keturių draugų priesaika, baigus seminariją. 1945 m.
V.Pekšytės asmeninio albumo nuotraukos
