Reikia ir kitų pagalbos
Panevėžietis skulptorius Juozas Lebednykas Panevėžio miesto dailės galerijoje atidarė savo kūrybos darbų parodą.
Kaip ir visi, prieš atidarymą turėjo nemažai veiklos.
Sunkių skulptūrinės keramikos kūrinių jis vienas negali pakelti, todėl ruošiantis reikėjo pagalbos.
„Bet jeigu sėdėsi, nieko ir nepadarysi. Visur yra vargo“, – šypsojosi mažakalbis menininkas, paklaustas, ko ši paroda jam suteikė daugiau – vargo ar džiaugsmo.
Dailininkai žino, jog norint surengti parodą, savo podėliuose reikia būti sukaupus užtektinai darbų. Jis personalines parodas organizuoja kas kelerius metus.
„Dirbtuvėje kūriniai suversti, o kai salėje išdėlioji, geriau matosi, kiek kuris yra vertas“, – sako menininkas.
Naujausioje jo parodoje – net 102 kūriniai. Bronzos kūrinių yra 42, akmens formų – 16, pastelių ir piešinių – 25, keramikos kūrinių ir kompozicijų – 19.
Skulptūrų greitai neprigaminsi – tai ilgas procesas.
„Kol atlieji bronzą, kūrinį apdirbi, mėnuo ar pora praeina. Ir greitis ne nuo tavęs vieno priklauso“, – dar paaiškina.
Darbams iš bronzos gaminti jis pasitelkia meistrus. Jiems į Vilnių veža skulptūrų modelius, šie atlieja. Išdegti krosnyse gabena ir skulptūrinės keramikos darbus.
Piešiniai, aišku, daug spartesnis reikalas.
Kiekvieną rytą tiesiog keliasi ir eina
J.Lebednykas – ne iš tų menininkų, kurie dirba įkvėpimui užplūdus. Jis pluša kiekvieną dieną. Kiekvieną rytą eina į prie pat savo namo įrengtą dirbtuvę.
„Koks čia įkvėpimas gali būti? Jeigu pradėjai, įdomu, kaip tas darbas atrodys, norisi pamatyti rezultatą. Tuomet dirbi ir šeštadienį, ir sekmadienį“, – sako.
Karas Ukrainoje J.Lebednyko kūrybos temų nepakeitė.
Tik viskas tapo brangiau. Viena Panevėžio įmonė dėl karo nebegali atsivežti iš Ukrainos molio, o jis iš jos pirkdavo molio sau.
„Baisu, kad atsiranda berazumių. Vyksta baisūs dalykai... Žiūri, ir apima piktumas, bet nieko negali padaryti“, – apgailestavo pašnekovas.
Koronaviruso pandemija skulptoriaus kasdienybę paveikė dar mažiau.
„Ar karantinas, ar ne – sėdi dirbtuvėje ir dirbi, buržuiką kūreni“, – paaiškina.
Kaimynai dar pakenčia
J.Lebednyko kūryba susijusi su gamta ir jos formomis. „Einu“ per medį, per augalus“, – taip gražiai apibūdina.
Skulptorius augalus perfrazuoja, paverčia fantastiniais. Jis nekuria realistiškai. Nemažai vaizduoja paukščių ir bičių – ir šie, ir kiti vabzdžiai skulptoriui yra darbštumo pavyzdys. „Bitės apdulkina augalus, o tai siejasi su gyvybe. Nebūtų darbštuolių – nieko nebūtų“, – mano pašnekovas.
Panevėžio pakraštyje gyvenantis menininkas iš milžiniškų lauko riedulių negalėtų kurti: neturi nei krano, nei akmens pjovimo staklių.
Gigantiškus kūrinius būtų galima įgyvendinti atokiame vienkiemyje.
„Kai darai ne tokius didelius darbus, kaimynai pakenčia – baisus triukšmas nesklinda“, – sako skulptorius.
Lietuviški lauko akmenys, įsitikinęs, jo darbams netinkami.
„Lauko akmuo gali būti įskilęs. Dar jis turėtų būti vienodo grūdėtumo, o jei mirga marga, tai ne visoms skulptūroms gali tikti“, – paaiškina kūrėjas.
Jo menui labiau tinka Švedijos ar Suomijos akmenys.
Pradėjo nuo vario
Atvykęs į Panevėžį jaunystėje jis kūrė iš vario.
„Kalinėjau plokštes, reljefus rūselyje, valdiškame name... Neturėjau dirbtuvių ir nebuvo tam sąlygų. Kai Panevėžio stiklo fabrike prasidėjo simpoziumai, pradėjau dirbti su šamotiniu moliu – ten jį buvo galima išdegti. Vėliau ėmiau lieti bronzos kūrinius. Dar būna, kad kokį akmenuką paimu... Piešiu ir pastelėmis, tušu“, – vardija.
Dažniausiai piešia tuomet, kai nebūna ką kita veikti – kol kiti darbai patikėti meistrams.
Kokia mėgstamiausia medžiaga?
Tokios, sako, nėra. Visos vienodai patinka.
Ypatingi nuomininkai iš Sankt Peterburgo
Menininkas kilęs nuo Trakų, Onuškio. Jis visad jaučia nostalgiją vaikystės vietoms, bet jos toli nuo Panevėžio – daug neprilakstysi.
Kai buvo mažas, jo tėvų namuose vasaromis apsigyvendavo išsilavinę nuomininkai iš Sankt Peterburgo. Moteris rinkdavo uogas ir virdavo uogienes, jas traukiniu gabendavosi namo į Rusiją, o jos vyras ir sūnus medžiodavo antis. Šeimos galva – buvęs kariškis, tarnavęs caro kariuomenėje.
Šie vasarotojai dar buvo gyvenę carų valdymo laikais, ištvėrę Leningrado blokadą.
Moteris apie porą kartų per metus pasikviesdavo jį paviešėti savo namuose: vasarą, kai miestą apgaubdavo baltosios naktys, ir žiemą.
„Važiuodavau ten nuo septintos klasės. Jie gyveno miesto centre, maždaug 300 metrų nuo Ermitažo, tad šeimininkė liepdavo lankyti jį ir kitus Sankt Peterburgo muziejus: sudarydavo planą, pasakydavo, kur nueiti“, – pasakojo J.Lebednykas.
Anais laikais iš Onuškio ir į Vilnių nebūdavo taip paprasta nuvykti, tad Lietuvoje parodų jis nelankė.
Šitaip gimė viltis tapti dailininku. Ji buvo tyli, net su tėvais ta svajone nesidalijo.
Į Panevėžį atvyko mokyti
Baigęs mokyklą J.Lebednykas bandė įstoti į architektūros studijas Kaune. Nepavyko, tad metus praleido Žemės ūkio akademijoje, kad nebūtų priverstas eiti į armiją. Galiausiai pateko į anuometį Vilniaus dailės institutą.
Baigus studijas kariuomenės jam visgi nepavyko išvengti.
Po tarnybos atvyko į Panevėžį – miesto Dailės mokykloje mokytoju jau dirbo jo draugas skulptorius Algirdas Bosas. Dvylika metų pramokytojavęs bei paragavęs kitų darbų, galiausiai jis viską metė ir pradėjo vien kurti.
Pora – tvirta komanda
Kas Panevėžyje nepažįsta ir menininko žmonos – ji žinoma galerininkė.
Jolanta Lebednykienė daug metų vadovavo Panevėžio dailės galerijai, yra keramikos simpoziumų įkvėpėja.
Menininkas neslepia: žmona jam labai padeda.
„Ir prieš šią parodą – ir anotacijas, ir sąrašus sudarinėjo, padėjo darbus išeksponuoti, juk galerijos patalpas kaip penkis pirštus pažįsta“, – paaiškina pašnekovas.
Bet kai jis kuria, ji jam už nugaros nestovi, tik vėliau kartais pakritikuoja darbus.
Kadangi J.Lebednykas neprisijaukina kompiuterio, į socialinius tinklus jo darbus irgi sudeda žmona.
Kritikos jam atseikėja ir sūnus Lukas, ir duktė Miglė.
„Kitomis akimis, iš šono, kitaip matosi. Bet kartais nenusileidžiu ir savo darau“, – šypteli.
Atžalų sekti savo pėdomis jis neskatino, bet taip jau susiklostė, kad sūnus baigė ir skulptūros, ir architektūros studijas, o duktė – tekstilės. Ji Vilniaus dailės akademijoje bei Vilniaus universitete dirba dėstytoja, taip pat priklauso šalies meno pasaulyje žinomai tekstilės kūrėjų grupei „Baltos kandys“.
Žvejyboje – tik apie žuvį
„Žvejoju prie Rusnės. Ten turime vagonėlį, jis stovi laukinėje gamtoje – nėra nei žmonių, nei parduotuvių“, – apie laisvalaikį pasakoja menininkas.
Į gamtą jis vyksta tik žuvų gaudyti – ten kūryba neužsiima. Kitaip ir neįmanoma – kiekviena veikla turi savo laiką bei vietą: kurdamas skulptūrą mąsto apie ją, o kai žvejoja, galvoja, kaip kuo didesnę žuvį pagauti.
Artimieji jį išjudina keliauti. Indiją skersai išilgai traukiniais išvažinėjo. Taip pat lankė Kretos salą, Izraelį, Jordaniją.
Naujausia kelionė – į Italiją. Menu besidominti šeima aplankė ir Venecijos bienalę.
Kelionių įspūdžiai veikia ir menininko darbus, bet tai, anot jo, tegul pastebi patys meno vertintojai.
Grandiozinių ateities planų J.Lebednykas neturi.
„Gal reikia sustoti? Kas iš to, kad visko pridarysi ir planetą užterši“, – šypsosi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Skulptoriaus šeima – tarsi tvirta komanda. Tėvo pėdomis neraginti pasuko ir jo vaikai Miglė ir Lukas.
2. J.Lebednykas atsipalaiduoja žvejodamas prie Rusnės.
3. Kūrėjas atkreipė dėmesį, kad lietuviški rieduliai jo darbams netinka.
4. Skulptorius J.Lebednykas savo dirbtuvėje negali kurti gigantiškų darbų – tam neturi reikalingų priemonių. Be to, darbo metu sklistų didelis triukšmas, ir tai turbūt nepatiktų kaimynams.
5. „Tamplierių paukštis“.
6. „Paukštis“.
7. „Rytmetis“.
8. „Moterys bitės“.
Sauliaus Saladūno ir asmeninio albumo nuotraukos
