Miškais be navigacijos ir mobiliojo ryšio
Gerokai pasisukioję klaidžiais Šimonių girios žvyrkeliais, nesant mobiliojo ryšio ir neveikiant navigacijai, pagaliau pasiekiame tikslą: panevėžietės keramikės Renatos Umbrasienės molio karalystę vienkiemiais išsimėčiusiame Inkūnų kaime.
Medžių proskynoje ant kalniuko stūkso nendrėmis ir šiaudais dengti rąstiniai trobesiai. Langai nedidukai, papuošti kiauraraščiu drožinėtais apvadais.
Ornamentais pjaustyti mediniai vartai plačiai atkelti, iš kiemo vidury stovinčio kazano vingiuoja dūmelis. Svirno pastogę remia drožinėtos kolonos, ties durim pūpso plokščias slenksčio akmuo, tuoj už kampo įtaisytas metalinis indas rankoms plauti, o po juo dubuo, artipilnis rusvo vandens.
Vienkiemio aplinka labai ne-įprasta, visa, ką aprėpia akys, atrodo paslaptinga ir savotiškai nerealu. Statiniai tokie, lyg šimtą metų čia stovėtų, betgi negali būti taip gerai išsilaikę!
Mūsų pasitikti menininkė atplasnoja basa per kiemo žolę.
„Jei taip atrodo, vadinasi, viskas padaryta teisingai“, – juokiasi ji.
Vienkiemį, kur pabėgusi iš miesto lipdo savitus kūrinius, panevėžietė vadina Amatų kalneliu.
Belgas susižavi iš pirmo žvilgsnio
Šeimininkė iškart vedasi į dirbtuvę. Ji įrengta svirne. Vietos nedaug, patalpą užima molinukų prikimštas dangaus spalvos bufetas ir platus darbastalis palei langą. Čia lipdo žiūrėdama į iš miško atbėgantį keliuką.
Kaip tik dabar pro medžius matyti artėjantis vyras. Dairydamasis suka kieman, sveikinasi angliškai. Belgas. Su draugu stovyklauja kitapus Šventosios. Ėjo mišku pagal nuorodą į keramikės sodybą. Šioji vieta turistams pažymėta kaip lankytina.
Belgas sodyba susižavi iš pirmo žvilgsnio, o pasižvalgęs menininkės dirbtuvėje, prašosi leidžiamas vienkiemyje kelias dienas pagyventi.
Namo palėpėje yra įrengta pora kambarėlių svečiams, pernakvoti telpa keturi žmonės. R.Umbrasienė pažada svetimšalį priimti.
Atrodo, kad atvažiavom į glūdumą, tai iš kur girios vidury turistai, ir dar užsieniečiai?
Keramikė aiškina, kad už puskilometrio mišku vingiuoja Šventoji, toji vieta priklauso kraštovaizdžio draustiniui, netoliese yra ir gražioji Mikierių atodanga, pro ją eina pagrindinis baidarininkų maršrutas.
Sugriuvo įdomūs svečiai
Prieš kelias dienas išleido viešėjusius japonus. Vaikinas lietuvis ir jo mergina japonė gyvena Anglijoje, ketina tuoktis.
Abu muzikantai – smuikininkas ir pianistė.
Kad nuotakos šeima geriau perprastų, koks yra jaunikis ir kokia ta mūsų šalis, būsimą uošvę pasikvietė į Lietuvą.
Vaikinas norėjo parodyti mūsų gamtos privalumus ir turtingą lietuvių dvasinį pasaulį, tad įsiprašė pagyventi pas menininkę.
Trijulė vaikščiojo apylinkėmis, rinko grybus ir juos kepė, o vakarojo su šeimininke.
Vos atsilabinusi su japonais, sulaukė naujų lankytojų – dviejų menininkių iš Vašingtono ir Vilniaus.
Jų išvykimo dieną sėdo pusryčiauti ir – vėl siurprizas.
„Žiūriu ir savo akim netikiu, kieme jau kita japonė sukiojasi“, – pati stebisi, kad taip užderėjo tolimų svečių.
Keramikės sodybą susirado rašytoja ir žurnalistė Sasaki Keiko. Iš Anykščių į miško gilumą ji atvyko su taksi. Japonė keliauja po Baltijos šalis, rašo straipsnius ir savo tautiečiams pristato čionykštę kultūrą, tautinį paveldą bei virtuvę. Į Lietuvą ji skrenda kelis kartus per metus.
Spėjo viešnią išlydėti, kai pasibeldė nauji svečiai: Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis su seserimi. Vėl autografai ir ilgi pašnekesiai.
„Tokie svečiai – lobis“, – menininkė nesigaili dėl sugaišto laiko.
Ir dangun iškeltos rankos
Dabar jau žvilgsnis į kūrinius. Vizitinė kortelė – rankas dangun iškėlusios puodynės ir puodukai, „megztos“ sviestinės, šaukštinės, muilinės ir visokių formų dubenys. Dar dangčiai puodynėms, puošti saulutėmis, panašiomis į kalvių kaldinamas iš geležies.
Su kavos puodukais išvis mistika – lyg ir kuklūs, neryškūs, o paėmus į rankas taip paprastai padėti jų niekaip nebegali. Sunku įsivaizduoti, kaip išgaunamas toks molio glotnumas ir švelnumas, indelis tiesiog prie delno prilimpa.
Norintiesiems įsigyti autorinį puoduką menininkė primygtinai liepia jį, lyg drabužį, pasimatuoti. Žmogui sutikus, ji jo veidą nufotografuoja prieš paimant indelį, antrą kartą pliaukšteli, kai pirkėjas puoduką jau laiko rankose.
Atsakymas, ko vertas kūrinys, yra tų dviejų nuotraukų sugretinime: daugelis besimėgaujančių molinuko faktūra ir forma plačiai šypsosi.
Nedaugžodžiauja apie į mezginius panašius indus. Iš pasuolės ištraukia dėželę su visokiais senais mezginiais, rodo, kaip juos užkloja ant molinio blyno ir gauna dailų raštą.
Jautėsi lyg su akvalangu
„Visada norėjau būti drabužių dizainere, tai štai tekstilė ir prasimuša“, – tarsteli.
Dekoravimui naudojami mezginiai kadaise kurti jos mamos. Motina buvo medikė su ryškiu polinkiu į menus.
„Ko tik mes su mama nedarėm! Ji siuvo, mezgė, siuvinėjo ir kitokiais būdais įdomybes kūrė, užaugau tarp skiaučių“, – prisimena laimingus vaikystės metus.
Lankė ir Dailės mokyklą, meno studijos po vidurinės mokyklos būtų buvęs logiškas žingsnis, bet koją pakišo paaugliški kompleksai.
„Labai prastas regėjimas, nešiojau storastiklius akinius, vaikščiojau lyg su akvalangu, jų labai gėdijausi, užsidėdavau tik per pamokas. Dailės mokykloj dažnai piešiau apgraibom, be akinių“, – pasakoja apie anuometę bėdą.
Pernelyg kritiškai pažiūrėjo į savo galimybes dailės srityje ir pasirinko pedagogikos bei psichologijos studijas.
„Būdama studentė įsidėdavau lęšius, o vėliau medikai padarė akių operaciją“, – aiškina.
Mokytoja nedirbo nė dienos, nuėjo į keramikos cechą lipdyti namelių, o netrukus pati įsteigė keraminių suvenyrų fabrikėlį „Molio Motiejukas“. Jis gyvuoja jau 30 metų.
Fabrikėlis mieste yra pragyvenimo šaltinis, o sodyba girioje – laisvos kūrybos erdvė.
Prosenelio paveikslą tapė senelis
Kas genuose, nuo to lengvai nepabėgsi, jos giminėj būta kūrėjų.
Dirbtuvėje kabantis tapytas prosenelio Motiejaus Giedriko portretas – senelio kūrinys. Dar keletas jo paveikslų puošia ir gyvenamosios gryčios sienas.
„Jis buvo ūkininkas ir savamokslis tapytojas iš Bliūdžių kaimo. Matyt, todėl mano karma – bliūdai“, – juokiasi pašnekovė.
Kieme dūmelį leidžiantį kazaną prižiūri jaunas barzdotas vyras, keramikės sūnus Naglis. Jis gyvena ir dirba Islandijoje, o poilsio savaitei parskrenda į namus Vilniuje.
Į sodybą girioje atvyksta nedažnai. Dabar su reikalu – išbandyti, kaip veikia mamai atvežta naujoji kepsninė.
„Lipdymą iš molio esu išbandęs, bet man nelabai, geriau konstrukcijos“, – šypsosi jis.
Naglis Islandijoje yra savo srities profesionalas, naujai pastatytuose namuose išvedžioja vamzdynus ir kitą įrangą.
Upės ir kalno nepasistatysi
Pagaliau prieiname iki trobesių apkalbėjimo.
Sklypą vidur girios panevėžietė nusipirko prieš du dešimtmečius. Buvo susikūrusi viziją, ko norėtų: aukštaitiškos dviejų galų gryčios su sodu, šuliniu, svirnu ir upe netoliese, kad nuo verslo reikalų galėtų pabėgti kaip į poilsinę.
Ką nekilnojamojo turto agentai rodė, vis netiko. Jiems įnoringa ponia tikriausiai jau per gerklę lindo.
Kai tarė, kad ieško stebuklingos vietos, agentas atvežė čia.
Kalnelyje be langų ir durų kūpsojo sukiužusi trobelė, aplink krūmokšniai ir dilgėlynai. Pakalnėje čiurleno sraunus šaltinis, už kelių metrų susiliejęs su kitu virto srauniu upeliu, nešančiu vandenis link Šventosios.
Perėjus šaltinio slėnį, ant kitos aukštumėlės, matėsi medinės bažnyčios bokštas.
„Kai čia atsistojau, pamiršau, ko anksčiau norėjau“, – prisimena.
Nebuvo svarbu, kad vieta – 75 kilometrai nuo Panevėžio, kad nėra nei vandens, nei elektros, o vargonininkui priklausiusią gryčiukę okupavusios skruzdėlės.
Užrašai ant dar nesugriuvusių sienų, kas ką myli, rodėsi miela egzotika.
Sau pasakiusi: „Upės ir kalno nepasistatysi, o trobelę galiu.“
Turėjo drąsos ir fantazijos
„Mama pečiais gūžčiojo, gal kada nors negreit ką nors ten ir padarysiu. Draugai menininkai, su kuriais bendrauju, kaip ir aš, yra šiek tiek išprotėję, jiems buvo normalu. Pasirodo, daug kas tą vietą jau žinojo, tam tikra prasme čia net buvo užaugę“, – pasakoja moteris.
Iš visų pusių girios apjuosti Inkūnai jau seniai garsėjo kaip ypatinga vieta, tarpukariu veikė klojimo teatras, per karą iškilo bažnyčia, pokariu čia partizanai turėjo įsirengę slaptą spaustuvę, vėliau vietovę garsino kultūriškai aktyvūs kunigai, veikė ateitininkų stovyklos.
„Rašytoja Vanda Juknaitė čia organizuodavo vasaros stovyklas benamiams, gatvės vaikams“, – pasakoja.
R.Umbrasienė turėjo drąsos ir fantazijos, užsimojo pasistatyti ne šiaip namą, o grynai aukštaitišką kiemą kaip senovėj.
Domėjosi, kokios medžiagos apie tokius statinius turi muziejai, važinėjo į Rumšiškes ir ratais daugybę kartų ėjo apie senąsias rąstines pirkias, klėtis ir svirnus.
„Žinojau, kad noriu ne bet kokių stogų, o 90 laipsnių kampo, kaip senų šio krašto trobų“, – mena.
Vizijas ribojo finansai, neišėjo dviejų galų pirkia su gryčia ir seklyčia, ant senojo namelio pamatų pasistatė perpus mažesnę.
Kiekviena su meile išglostyta
Toli nuo miesto statyba nelengva, bet gelbėjo tai, kad rąstinį namą meistrai surinko kaip lego kaladėles.
Stogas turėjo būti nendrinis, bet tais metais nebuvo žiemos, vanduo neužšalo ir stogininkai negalėjo prisikirsti nendrių, teko sutikti, kad dengs šiaudais.
„Kai pasistačiau namą, atrodė svajonių viršūnė, bet tada užsinorėjau dirbtuvių“, – toliau seka statybų istoriją.
Kol buvo statomas svirnas, pirtelė ir ūkinukas, menininkė išdundėjo į Trakus mokytis senosios puodininkystės lipdymo ir degimo. Ten patyrę meistrai net mokė atkurti baltų urnas. Baigusi mokslus apsigynė puodininkystės tautinio paveldo sertifikatą.
„Puodynių nežiedžiu, lipdau rankom, kiekviena daugybę kartų išglostyta“, – sako.
Puodynes vadina naminukais, o puodelius su rankelėm – labukais. Dekoruoja raugo ir raku technikomis.
Ir begonijos – paršelio spalvos
Gyvenamajame name – besienė erdvė, patalpą dalina tik krosnis. Viduje rąstai nudažyti šviesia spalva, baldai skrupulingai pritaikyti prie senovinio dizaino. Šeimininkė net duoną atneša nedidukėje medinėje geldoje.
Už pakalnėn atsukto lango terasa, joje džiūsta lininiai rankšluosčiai, matyti samanom apžėlęs plytinis rūsys.
Ar čia toks buvo?
„Ne, ten buvo šiferiu uždengta duobė, vargonininkas joje laikė kiaulę“, – paaiškina.
Šnipą atsukęs buvusios duobės pusėn terasoje stovi rausvas paršelis, medinėn geldon susodintos begonijos irgi paršelio spalvos.
Keramikė neišmetė ir kinivarpų suėstos vargonininko fisharmonijos, kiek įmanoma ją restauravo ir perdarė į baldą.
„Šitas namas turi savo nuomonę – atsinešu naują daiktą, o jis nepriima, ima ir išspjauna“, – juokiasi aiškindama, kad negali daiktais apsikrauti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šiaudais dengtas gyvenamasis namas atrodo lyg čia nuo seno stūksantis.
2. Iš miško išniręs belgas, apmetęs žvilgsniu vienkiemį, R.Umbrasienės iš karto pasiprašė priimamas nors kelias dienas čia pagyventi.
3. Visi gryčios langai puošti mediniais ažūrais ir langinėmis.
4. Kol šilta, senos puodynės gyvena ant medinio stovo, žiemą keliaus vidun.
5. Kinvarpų suėsta fisharmonija restauruota ir palikta kaip dekoras.
6. Naujuose namuose šeimininkė pakabino senelio tapytus kūrinius.
7. Kadaise svajojusi studijuoti tekstilės menus dabar menininkė juos sujungė su keramika, tam panaudojo mamos mezginius.
8. Į vieną susilieję du šaltiniai, virtę srauniu upeliu, mišku bėga link Šventosios.
9. Lauko balduose jokių modernumų, tad jie gerai dera prie aplinkos.
10. Rankas iškėlusios puodynės virsta ir šviestuvais.
11. Artėjant prie vartų matyti, kad keramikės sodyba yra tarsi senojo aukštaitiško gyvenimo būdo muziejus.
12. 13. Muilinės, druskinės, lėkštės ir cukrinės dekoruotos mezginių atspaudais.
14. 15. Girios vidury gimę originalūs indai su dangčiais pas menininkę ilgai neužsibūva, tuoj iškeliauja į naujus namus.
16. 17. Dabartinio rūsio vietoje anksčiau buvo duobė, kurioje laikyta kiaulė, tai istorijai priminti terasoje ir stovi molinis paršelis.
18. Šalia prieklėčio šeimininkė paguldė plokščią akmenį, kaip kaimuose būdavo.
19. Kažkam nebereikalinga buvusi sena mėlyna spintelė atkeliavo į keramikės namus ir čia iš karto pritapo.
20. Molio degimo krosnis kuriama kaskart, kai tik dirbtuvė prisipildo lipdinių.
A.Švelnos nuotraukos
