Išgirdo ir sielos susiliejo
Visus lūkesčius pranoko pilnutėlėje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos salėje nuskambėjęs poeto, prozininko, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rimvydo Stankevičiaus ir Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Albino Kėlerio kūrybinis akordas „Vienas dviejuose“.
„Jeigu sėdėčiau salėje ir išgirsčiau tokius nuopelnų sąrašus, pamanyčiau – kažkokie konjunktūrininkai, nepatikimi“, – juokavo R.Stankevičius po to, kai juos abu pristatė vakaro vedėja Solveiga Dagė.
„Bet būtent todėl ir pakvietė“, – neatsiliko R.Kėleris.
Abu kūrėjai vienas kitą vadina broliais.
Pažinties pradžia – „Poezijos pavasaris“, kur A.Kėleris skaitė Elenos Mezginaitės eiles. Poetui aktoriaus skaitymas padarė didžiulį įspūdį.
„Iškart supratau: mano sielos sukirpimo žmogus. Ačiū Albinui, kad jau 20 metų šalia“, – dėkojo poetas.
„Aš labai mėgstu poeziją, tačiau bet ko neskaitau. O Rimvydas yra toks poetas... Kaip sako aktoriai, tos pačios kraujo grupės žmogus“, – pritarė A.Kėleris.
Plokštele ir puse tazepamo
A.Kėleris prisiminė: į bičiulio poeziją įkrito nuo pat ankstyvosios jo kūrybos – vienu brūkštelėjimu atveriančiam galybę jausmų, prasmių ir išgyvenimų. Kad ir ši frazė: „Kaip išgyventi naktį su viena Mocarto plokštele ir puse tazepamo tabletės“.
„Rimvydas – kūrėjas, rašo savimi. Aš atlikėjas, einu iš paskos. Perleidžiu per save ir pateikiu klausytojui. Pavyzdžiui, „Vis ėjau, ėjau ir ėjau. Ne tą, ne tą ir ne tą bažnyčią“. Amžinas ieškojimas. Puikus, gilus Stankevičius“, – sako aktorius.
Rimvydas sako, kad pusę eilėraščių autorystės galėtų atiduoti A.Kėleriui. Mat šis skaitąs taip, kad net autoriui šios suskamba naujai.
„Jis matuojasi eilėraščius kaip marškinius. Skaitydamas perleidžia ir per savo randus, patirtis. Suskamba taip tobulai, kad, regis, tai ne mano eilėraščiai – jo“, – komplimentai iš poeto lūpų.
R.Stankevičius prisiminė kažkada tėvų namuose rastą savo, dar šešiolikmečio, laišką sau po 20 metų. Panašias užduotis ir dabar mokytojai pasiūlo vyresnio amžiaus moksleiviams. Visgi Rimvydą apstulbino jo intuicija – žodis žodin papasakotas būsimas gyvenimas.
„Iki tokių smulkmenų, kad šiurpas eina. Kad būsiu poetas, gyvensiu Vilniuje, pro langus matysiu upę. Žmona – ilgų plaukų tamsiaplaukė. Gal visi turime intuiciją, tik nemokame su ja kalbėtis“, – svarsto poetas.
Dar vienas įvykis nutikęs prieš Kalėdas, su žmona prekybos centre renkant dovanas šeimai.
„Netikėtai apsiverkiau. Pasakiau, kad Elektrėnams (čia gyveno poeto tėvai – aut. past.) dovanas perkam paskutinįkart. Žmona paklausė: tėvui? Ne, atsakiau, abiem, ir mamai. Taip ir nutiko“, – pasakojo.
Akį turėjo – kiaurai matė
R. Stankevičiaus profesinė patirtis gana įvairi. Buvęs VU lituanistikos studentas dirbo avalynės parduotuvės naktiniu sargu, mokytoju, žurnalistu. Tačiau liko ištikimas sau – visada išliko poetas.
„Kai tapau žurnalistu, šviesios atminties Marcelijus Martinaitis pasakė: išeik – žurnalistika tave suris. Nepaklausiau. Pradirbau 23 metus. Paskutiniais savo gyvenimo metais paskambino M.Martinaitis: „Noriu atsiimti savo žodžius – visgi nesuvalgė. Bet tai nereiškia, kad buvau neteisus. Išimtys tik patvirtina taisyklę“, – šypteli R.Stankevičius.
Dar karjeros pradžioje, kai teko imti interviu iš nekalbumu garsėjusio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus.
„Kolegos erzino, kad man nepavyks. Esą mano klausimai bus ilgesni už jo atsakymus. Susinervinau. Nežinojau, ką daryti. Ai, pagalvojau, gal megzti pokalbį padės alkoholis? Po paltu pasikišau butelį ir nuėjau. Nekrošius vos mane pamatęs šūkteli: „Tu ką, butelį atsinešei?“ Štai kokią akį turėjo – kiaurai matė. Va, kokia intuicija. O interviu paėmiau“, – šypsosi.
Tikra dovana vakaro dalyviams – buvo skaitomos ne tik seniau išleistos, bet ir dar tik į leidyklą keliausiančios R.Stankevičiaus eilės.
„Naujoji knyga, kurią ką tik užbaigiau, vadinsis „Kartais sninga juodai“. Šiuo sunkiu metu ji – mano draugė ir gydytoja. Jei patiks ir plosite, kitą savaitę nešu į leidyklą“, – šypteli poetas.
Iš aplodismentų tapo visiškai aišku – žodį tesėti teks.