Rengia dovaną ateičiai
Tiltagaliuose gyvenanti 83 metų Pranė Kunčienė po truputį rūšiuoja rankraščius tikėdamasi, kad jie galbūt virs knygele.
Dalis tekstų jau surinkta kompiuteriu, jie atspausdinti ir tvarkingai susegti į aplanką, bet didelė dalis smulkia dailia rašysena primargintų lapų dar tebeguli neapdoroti.
Ji yra parašiusi savo giminės kelių kartų istoriją bei smulkiai aprašiusi gyvenimo kaime ypatumus iš savo asmeninės patirties.
Kukli kaimo moteris nepretenduoja į rašytojos vardą, nedrįsta tikėtis ir kad į viršelius įvilktas literatūrinis triūsas atsidurs ant knygynų prekystalių.
Sako, bus patenkinta, jei tai, ką sukūrė, kada nors perskaitys vaikai ir anūkai.
„Dabar sūnums domėtis praeitimi nėra laiko. O gal ir neįdomu? Vienas dar kartais paklausia, kaip kas anuomet buvo, o kitam visai nerūpi. Gal po mano mirties vėliau kada perskaitys“, – sako rašanti saviems kaip dovaną ateičiai.
Užburiančios ir žmonių, ir gyvulių istorijos
Tie P.Kunčienės tekstai tarsi kraštotyros grynuolis, pradėjęs skaityti negali atsitraukti. Jie pilni smulkiausių gyvenimo senajame kaime ir viensėdyje detalių, žmonių santykių aprašymų, žodinių vaizdų apie anuometę buitį bei papročius.
Rašančioji ne tik vardija Pievoniškių kaime, kuriame gimė ir augo, kur gyveno jos tėvai ir jos seneliai, gyvenusių ūkininkų pavardes, bet aprašo ir kokius gyvulius šie laikė, kiek ir kokių žemių turėjo, kaip šienavo, javus sėjo, linus apdorojo, kaip šventes šventė.
Kai prieinama prie maudynių pirtyje, aprašoma ir šios konstrukcija, ir vidaus išdėstymas, dargi paaiškinama, kas per daiktas yra plautai ir kaip būdavę akmenys sudėlioti, kad pro jų tarpus landžiojantys ugnies liežuviai patalpą smarkiai užkaitintų.
O jau rąstinės dviejų galų trobos aprašymas! Joje egliniai seklyčios sienojai – gintaro spalvos, kamaroje ir lašinių palčių prikabinta, ir taukų bei grietinės puodynėlių šeimynai priruošta, gyvenamajame gale ant visad šiltos krosnies namiškiai nuo šalčio ginasi, tad visai nebaisu, kad maži langeliai net iš vidaus nuo speigo apšarmoję.
Dar be galo įdomios žmonių laikytų gyvulių istorijos. Vieną arklį kareiviai atėmė, vietoj jo paliko nugeibusį šlubį. Kai ūkininkai jį atšėrė, ant kojų pastatė, gyvulys prie naujų šeimininkų prisirišo ir tapo paspirtim ūkyje. Bet tada jį atėmė kolūkis.
Dar aprašymo laukia vestuvės ir krikštynos
Skaitai rankraštį apie jos tėvų turėtas pievas ir, regis, ne žodžius matai, o gyvą žalumos bei gyvybės pilną pasaulio vaizdą. Šalia – sunkūs žmonių likimai.
„Mano atminty didžiausias Pievoniškio miškas Beržynė. Toks nedidelis miškingas žemės lopinėlis. Žolė aplink tinkama tik ožkoms ir avims. Ožkų niekas nelaikė, o avių kiekviename kieme buvo.
Su mama skindavom berželių lapus vantoms. Su sese oi kaip nemėgom tos procedūros, lįsdavom po plautais.
Per melioraciją Beržynę sunaikino, padarė ganyklas. Gaila, ten mano pirmoji gamtos mokykla. Kiek ten buvo paukštelių lizdų, kirmėlaičių, vorų, vabalėlių, driežų. Joks vadovėlis tiek naudos neduos“, – raštu lengvai pasakoja vaikystės įspūdžius.
Tokiu pat stiliumi, paprastais, bet įtaigiais žodžiais, su labai išsamiais paaiškinimais ji yra pradėjusi rašyti apie andainykštes vestuves, krikštynas ir laidotuves.
„Vyras Aloyzas ilgai ir sunkiai sirgo, gulėjo ant patalo, tada neberūpėjo jokie rašymai“, – paaiškina, kodėl pradėtų tekstų nebaigė.
Ji jau antri metai našlė, bet kol kas pratęsti rašymą ranka nekyla.
„Čia mano gyvenimas, regis, galėčiau rašyti be paliovos. Senas žmogus gyvena prisiminimais, ateities nelabai bėra, o kai rašai, tuomet iš naujo išgyveni. Nors ne taip lengva rašyti, reikia turėti ir minty, ir širdy“, – dalijasi mintimis.
Pasmerkto laiko neįmanoma išbraukti
Diplomuota buhalterė rašymo ėmėsi senokai. Ne tam, kad ką nors nustebintų šokiruojančiu siužetu ar kažkokiomis paslaptimis, o kad papasakotų laikmečio istoriją, nuo kurios dabar dažnas suka nosį.
„Gyvenau kolūkių laikotarpiu, dabar labai nemadinga tuos laikus, kai buvom pavergti sovietų, prisiminti. Tas keturių dešimčių metų tarpsnis juodas, pasmerktas, nutylimas. O mes juk gyvenom, matėm, jautėm. Nepriklausomai nuo santvarkos žmonės mylėjo, tuokėsi, augino vaikus ir daug kur laikėsi lietuviškų papročių. Daugeliui mano amžiaus žmonių tada buvo pats gražiausias laikas – jaunystė ir ateinanti branda. Neįmanoma to imti ir išbraukti, taip neturėtų būti“, – sako moteris.
Ėjo pas seniausius kaimo gyventojus
Prieš 5 metus P.Kunčienė su vietinėmis gyventojomis Joana Elmentiene ir Dainora Urboniene buvo užsimojusios parengti knygą apie Tiltagalius.
„Tuo laiku žmonės labai pradėjo apie savo kaimus rašyti. Galvoju, o kodėl mes negalim?“ – sako tą mintį pasigavusi daug skaitydama.
Mūsų pašnekovė ėmėsi didžiausio darbo, ketino apeiti visus kiemus ir užrašyti senų žmonių pasakojimus.
Apėjo net 15 kiemų. Kai ką vietoje užsirašinėjo, kai ką grįžusi namo, kol mintys šviežios, tuojau pat į popierių guldė.
Senieji tiltagaliečiai noriai pasakojo apie viską, dalijosi senomis nuotraukomis. Pavyko rasti ir senolių, kurie dar atminė Tiltagalių gyvenimą tarpukariu.
„Paskui pamatėm, kad trūksta patirties, nevaldom kompiuterio, dar duomenis tikslinti reikėtų ir archyve, o katra gi į jį privažinės? Tada surinktą medžiagą atidavėme kultūros centro vadovei Renatai Kopūstienei“, – aiškina.
Kai kas iš trijų moterų surinktos medžiagos buvo sudėta į dar šiemet pasirodysiančią knygą apie Tiltagalius „Šimtmečiai prie Marnakos“, bet didžioji dalis tekstų išeis vėliau atskiru leidiniu.
Geriausiai sekėsi matematika
P.Kunčienė į Tiltagalius iš Pievoniškių kaimo atsikraustė 1959 metais, iškart po vidurinės mokyklos baigimo. Iš pradžių dirbo bibliotekoje, paskui nuėjo į pieno surinkimo punktą, o netrukus buvo atsakinga už pieno riebumo tyrimus.
Sulaukusi 22 metų ištekėjo už vietinio tiltagaliečio. Kai jau buvo susilaukusi pirmagimio, ryžosi mokytis. Geriausiai sekėsi matematika, o dar viliojo darbas kontoroje, tad pasirinko studijas Kauno buhalterijos technikume.
Jį baigusi iki pat pensijos dirbo kolūkyje buhaltere.
Didžiausias moters pomėgis – knygos. Visą gyvenimą daug skaitė, dabar irgi knygos iš rankų nepaleidžia.
P.Kunčienė yra Trečiojo universiteto lankytoja – Tiltagaliuose veikia Panevėžio filialas.
„Pati su literatūra neturiu nieko bendro, esu tiksliųjų mokslų atstovė, mano mąstymas loginis, poezijos nemėgstu ir neskaitau, išskyrus Širvį ir Nėrį“, – paaiškina ji.
Dar priduria, kad poetiniai plasnojimai ir lyrizmai – ne jai.
O kad dabar lengvai ir sklandžiai rašosi, esą matematinio proto nuopelnas: įvykius išdėsto aiškiai, tiksliai ir be jokių lyrinių interpretacijų.