Korespondentė: Jūs turite 5 aukštųjų mokslų diplomus, tarp jų ir techninių mokslų, bet vis tiek pasilikote prie teatro. Dirbdamas režisieriumi vienoje vietoje ilgai neužsisėdite. Jau daugelį metų važinėjate po pasaulį, statėte spektaklius ir su jais dalyvavote tarptautiniuose festivaliuose, vedėte meistriškumo pamokas Moldovoje, Izraelyje, Makedonijoje, Rusijoje, Turkijoje, Italijoje, Švedijoje, Danijoje, Lenkijoje, Armėnijoje ir kitose šalyse. Net 6 metus praleidote Baltarusijos Mogiliovo dramos teatre. Juk tai nepraėjo be pėdsako?
S.Varnas: Kažkas iš kino kritikų rašė, kad italų režisierius Lučinas Viskontis negali sukurti šedevrų jau vien todėl, kad užaugo tarnų apsuptyje bei nuolatinėje priežiūroje ir globoje. Žinome, kad Dmitrijui Mendelejevui ilgai nesisekė sudaryti Mendelejevo lentelės. Nusipirkęs už skolintus pinigus pusę sodybos su gausia šeima jis persikėlė į ją ir ėmė rašyti vadovėlį. Tuo metu neparašiusiam vadovėlio neskirdavo laiko profesoriavimui. D.Mendelejevas niekaip negalėjo baigti to vadovėlio, o kai visiškai išseko, naktį aplankė regėjimas – sapne išvydo savo garsiąją cheminių elementų lentelę.
Kodėl prisiminiau tuos pavyzdžius? Be paruošiamojo darbo, namuose reikia nemažai valios pastangų. Įgyvendinant spektaklio sumanymą valią reikia kaskart ugdyti. Ypač susitikus su nauju, nepažįstamu kolektyvu. Aišku, dirbti vis naujoje šalyje, kur skirtingos teatrinės tradicijos, skirtingos teatrinės mokyklos, nelengva, bet labai įdomu. Tai reikalauja didžiulės koncentracijos, bet duoda naujų impulsų ir kartais labai nelauktų rezultatų.
Korespondentė: Ką patyrėte ypatingo dirbdamas su įvairiomis teatro trupėmis?
S.Varnas: Prisimenu, dirbau su Karališkojo teatro aktoriais Didžiojoje Britanijoje. Vedžiau meistriškumo pamokas pagal prancūzų dramaturgo Eženo Jonesko tekstus. Aktoriai darbštūs ir gerai įvaldę aktorinę techniką. Makedonijoje – labai impulsyvaus charakterio, nes jaučiasi didelis arabų kultūros palikimas. Dirbti su gruzinais, makedoniečiais yra ir lengva, ir nenuspėjama. Jie – pietiečiai. Sprogstantis temperamentas ir tą jų temperamentą privalai išnaudoti.
Man patinka darbas su nepažįstama trupe, nors tai reikalauja didelės koncentracijos. Negali daryti klaidų nei pasirinkdamas aktorius, nei skirstydamas vaidmenis. Padarius klaidų, jų nebūtų galima taip lengvai ištaisyti. Suvoki, kad tuo metu labai konkuruoji su ne tik teatre dirbančiais režisieriais, bet ir su visais buvusiais ar būsimais kviestiniais režisieriais.
Korespondentė: Koks buvo Mogiliovo periodas Baltarusijoje? Statėte pjeses nuo Henriko Ibseno iki Vladimiro Nabokovo.
S.Varnas: Baltarusija buvo vienas iš tokių ilgesnių mano išvykimų. Dirbdamas su nuolatine trupe negali ilgesniam laikui palikti teatro. Per tuos 6 metus pavyko suformuoti talentingų aktorių trupę. Man buvo įdomu su jais dirbti. Dirbau ir kituose teatruose, tad galiu palyginti – Baltarusijoje labai daug talentingų aktorių.
Rytiečių išmintis sako, kad nereikia prie nieko prisirišti. Ir aš taip manau, nes pasaulis juk žymiai didesnis nei Baltarusija ar kokia kita valstybė. Panorau vėl pajudėti plačiau, padirbėti kitur, juolab kad turėjau labai įvairių ir viliojančių pasiūlymų. Deja, COVID-19 pakeitė mano planus. Tą pačią dieną, kai buvo uždaromos Lietuvos sienos, išleidęs spektaklį Minsko jaunimo teatre ir atšaukęs skrydį į Maskvą, sugrįžau namo.
Korespondentė: Ką jautėte, kai po prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjo mitingai?
S.Varnas: Per visą mano darbo laikotarpį šalis padarė labai gerą įspūdį: ir aktoriais, ir žmonėmis ne vien iš teatro pasaulio.
Visus metus man ten buvo lengva ir įdomu dirbti. Per tą laiką nepastebėjau nieko, kas būtų vertę pagalvoti apie įvykius, įsiplieskusius vos tik man išvykus. Labai išgyvenau ir negalėjau savo akimis patikėti, kad su žmonėmis galima elgtis taip kaip elgėsi jėgos struktūros. Tuo pačiu metu jutau pasididžiavimą paprastais baltarusiais, kurie sugebėjo išeiti į gatves. Žmonės turi turėti teisę viešai kalbėti, reikšti savo nuomonę, turėti rinkimų teisę. Taip elementaru ir suprantama.
Įvykius išgyvenau skaudžiai, tarsi viskas vyktų pas mus. Daugelis aktorių, su kuriais dirbau, nebedirba – buvo atleisti arba patys išėjo.
Korespondentė: Ar ką nors žinote apie aktorių likimą?
S.Varnas: Vienas iš aktorių, vaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį mano spektakliuose, parodė spektaklių vaizdo įrašus Sankt Peterburgo Aleksandrovskio dramos teatro meno vadovui, buvo tuoj pat priimtas į pagrindinę šio kolektyvo sudėtį. Jis jau spėjo teatre sukurti du pagrindinius vaidmenis, o juk tame teatre dirba daug nuostabių aktorių.
Dar kartą pakartosiu rytiečių išmintį, kad prie nieko nereikia prisirišti ilgam. Aktorius, apie kurį ką tik kalbėjau, iš teatro išėjo tuoj pat, kai tik pasakiau, kad išvykstu. Manau, kad teatro meno vadovai, vyriausieji režisieriai turi keistis kas 5–6 metus. Per tą laiką, dirbant su tuo pačiu kolektyvu, galima suspėti viską pasakyti – ką nori ir ką gali.
Korespondentė: Kaip į jūsų ilgalaikes komandiruotes žiūrėjo šeima?
S.Varnas: Šeima man padėjo. Mano klajonės po pasaulį nebūtų įvykusios, jei žmona Emilija nebūtų sutikusi su mano pasirinkimu. Ją dažnai kviesdavau ir ji atvažiuodavo beveik visur, kur tik man teko dirbti. Taip kurį laiką pabūdavome kartu. Be to, ir aš retkarčiais sugrįždavau į Lietuvą.
Korespondentė: Ar jautėtės laukiamas čia, jautėtės neužmirštas, kaip sekėsi adaptuotis? Jūsų spektakliai gilūs, filosofiški, metafiziniai, o jauna publika nori linksmesnio turinio...
S.Varnas: Lietuvoje niekas nieko nelaukia – visi labai provincialiai uždari ir greičiau patenkinti, kad esi toli nuo jų. Adaptavausi tvarkydamas spektaklių archyvą, dėliodamas nuotraukas į naują fotoalbumą. Tikiuosi jį išleisti.
Publikai niekada nepataikavau ir nepataikausiu. Suprantu, kad žmogaus smegenys taip sutvarkytos, jog nori būti nuolatinio snaudulio būsenos. Jei taip bus, tai mes smarkiai pasuksime evoliucijos keliu atgal. Jei teatras pataikaus tokiems žmonėms, mes greitai ir negrįžtamai degraduosime.
Korespondentė: Dabar ir režisieriai labai priklauso nuo projektinių pinigų...
S.Varnas: Sudaryta gausybė projektų vertinimo komisijų, bet kas gali vertinti režisierių darbus, kai pačių režisierių yra likę vienetai. E.Nekrošiaus nebėra, kiti išsivažinėjo po pasaulį. Esu sakęs Kultūros tarybai, kad reikia skirti finansavimą kiekvienam padavusiam paraišką režisieriui ir nesvarbu, kad paraiška pasirodys abejotina. Pažįstu net kelis režisierius pasaulyje, kurie labiau mykia nei kalba, bet režisuoja genialius spektaklius.
Korespondentė: Dabar gyvenate Vilniuje, į Panevėžį atvažiuojate retai. Kai buvote praėjusią vasarą, ar buvote užėjęs į Panevėžio teatrą? Beje, ar sekėte įvykius šiame teatre, kai skandalai vijo skandalus?
S.Varnas: Panevėžyje lankausi ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet lankausi, nes čia likęs mūsų namas ir nemažai giminaičių bei draugų. Buvau užėjęs į teatrą ir pasiūliau dabartiniam vadovui Antanui Venckui pastatyti spektaklį pagal prancūzų dramaturgo Eženo Jonesko ar belgų dramaturgo Mišelio de Gelderodo tekstus, bet atsakymo taip ir nesulaukiau. Gal jie turi pakankamai režisierių.
Nesekiau, kas vyko šiame teatre. Niekada neseku nieko, stengiuosi koncentruotis tik darbui.
Korespondentė: Kaip vertinate Panevėžio rekonstrukciją? Suremontuotą Laisvės aikštę, iškirstus medžius Senvagėje, pagaliau nugriautą „Garso“ kino teatrą?
S.Varnas: Neabejoju, kad miestelį norima atnaujinti. Bet leidžiantis į tokias permainas dera prisiminti, kad ne visada jos pasiteisina. Kalbu apie centrinę miestelio aikštę, Senvagę. Dėl „Garso“ taip pat apmaudu. Manau, kad buvo galima rasti kitą sprendimą. Gerai, kad mieste atsiras Stasio Eidrigevičiaus meno galerija.
Kaip žinome, civilizacijos, kurios neišmoksta susikalbėti, bendradarbiauti, yra pasmerktos išnykti. Taigi mokytis bendradarbiauti reikia pradėti nuo mažojo, artimiausio mus supančio rato. Agresyviems žmonėms, kaip ir agresyvioms tautoms bei civilizacijoms, lemta išnykti. Akivaizdu, kiek dar daug mums reikia išmokti. Šiek tiek nusiraminti gali padėti žinojimas, kad neklysta tik tie, kurie nedirba.
Korespondentė: Dabar vėl gyvenate įtemptu grafiku. Gegužės pabaigoje planuojate išleisti premjerą.
S.Varnas: Repetuojame spektaklį pagal S.Beketo pjesės „Paskutinė Krepo juosta“ tekstus. Vaidina aktoriai Vidas Petkevičius ir Sakalas Uždavinys. Violončele gros Elena Daunytė. Scenografiją kuria Laura Liušaitytė ir būsimoji scenografė Viktorija Venckutė.
Projekte turėtų dalyvauti ir instaliacijų genijus iš Italijos, bet greičiausiai jis įsitrauks tik tada, kai nuvyksime į festivalį Romoje. Žinoma, jei neiškils naujų apribojimų tarp valstybių dėl pandemijos. Spektaklį planuojama vaidinti Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios požemiuose Vilniuje, kitų Lietuvos bažnyčių požemiuose ir kitose netradicinėse erdvėse.
Korespondentė: Ar dar vaikštote pasirišęs šalikėlį?
S.Varnas: Juos mėgstu dėl įvairių priežasčių. Šalikėliai turi gydomųjų savybių ir teikia apsaugą. Be to, tai stilingas kostiumo elementas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Varnas mėgsta šalikėlius, nes, anot jo, turi gydomųjų savybių, teikia apsaugą ir yra stilingas kostiumo elementas. Feisbuko nuotr.
2. Scena iš S.Varno režisuotos premjeros S.Beketo pjesės „Paskutinė Krepo juosta“ motyvais „Dabar many visai kita ugnis“. Vaidina aktorius Sakalas Uždavinys. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2021 06 02
