LUKRECIJA:
Mano šeima daiktus ir drabužius vežė prie „Cido“ arenos, tėvai aukojo ir fondams.
Didžiausias šokas buvo pirmąją karo dieną. Atrodė, esame visai šalia Ukrainos, o kas bus, jei užpuolikai ir pas mus įkels koją?
Įvykius sekam, prie karo neįmanoma priprasti, kiekviena diena sukrečia. Su bendraamžiais svarstom, kas toliau bus?
Miesto autobuse vis dažniau girdžiu kalbant ukrainietiškai, gaila jų, turėjusių palikti namus.
Gaila, kad dabar toks siaubingas karo laikas, bet tikiuosi, kad Ukraina nugalės, šalį atstatys.
VIRGINIJA:
Parėmiau ir teberemiu konkrečiai vieną asmenį – ukrainietę su trimis vaikais. Jai tikrai labai sunku. Padėjau daiktais, maistu, paieškojau užsakymų, kad turėtų daugiau pinigėlių.
Nataša labai šauni, sumani, greitai išmoko megzti su mezgimo mašina, tuo šiek tiek užsidirba pragyvenimui.
Ukrainoje liko jos sesuo su šeima, stengiamės apie ją kuo mažiau kalbėti, nes Nataša ir taip naktimis nemiega.
Mes su vyru nuolat sekam karo įvykius, bet mums nėra kaip skųstis, kad tai juodas emocinis krūvis, juk ukrainiečiams daug blogiau. Nors ne mūsų namai sugriauti, ne mūsų miestai šluojami nuo žemės paviršiaus, bet dėl to blogio širdį labai skauda, pažiūri žinias ir nemiegi iki paryčių.
GITA:
Nuo pat karo pradžios mano šeima aukoja tai vienam, tai kitam paramos Ukrainai fondui.
Nėra nė kalbos, aišku, tą šalį moraliai palaikom.
Labai nemalonu, bet susiduriu ir su priešingais atvejais, kai atvirai palaikoma agresorė, kraujo ištroškusi žudikė Rusija.
Tie palaikantys Putiną lietuviai – pusamžiai, iš tos kartos, kai tarnavo sovietų armijoje. Jie rėkia akis išvertę, kad ukrainiečiai nacionalistai, kad Rusija teisi ir esą reikia ten padaryti tvarką.
Baisiausia, kad tokių žmonių negali niekaip perkalbėti, jie neklauso jokių argumentų, šaukia, kad žino geriau. Man skaudu, kai girdžiu piktinantis, kad jie kažkieno darbo vietas užims. Skaudu, kad karui pritariančiųjų negaliu niekaip paveikti.
Buvo ir į mūsų siuvyklą užėjusios kelios ukrainietės, ieškojo darbo. Deja, nieko negalėjome pasiūlyti.
Kiekviena karo diena baisi, kiekviena mirtis sujaudina, bet tai, kaip laikėsi „Azovstal“ vyrai, yra kažkas protu nesuvokiamo.
Man neapsakomai gaila tų gynėjų.
GABRIELĖ:
Mūsų kaimynystėje į butą atsikraustė ukrainiečių šeima su kūdikiu. Labai tvarkingi ir malonūs žmonės, jau sveikinasi lietuviškai, mokosi ir kitus žodžius mūsiškai tarti.
Su mama ne kartą rinkom drabužius ir nešėm ten, kur rinko paramą ukrainiečiams. Kiek galim, aukojam ir fondams.
Siaubingas dalykas žinoti, kad šiais civilizuotais laikais vyksta visa naikinantis realus karas, kad šluojami miestai, žūsta žmonės. Regis, dabartiniame pasaulyje to negalėtų būti, o yra. Jaučiu nenusakomą bejėgiškumą, kad negaliu niekuo padėti, kad pasaulis Ukrainai per mažai padeda. Čia valgom, vaikštom, ramiai sėdim aikštėj po medžiais, niekas mūsų nežudo, šalia nesprogsta bombos, o ten kasdien beprasmiškai miršta žmonės.
Nuo vaikystės domėjausi istorija, buvau daug skaičiusi apie ankstesnius karus, bet tokio žiaurumo, ką išdarinėja užpuolikai su civiliais ukrainiečiais, knygose neteko aptikti. Rusai – labai žiaurūs žmonės.
LORETA:
Į karą reaguoju taip, tarsi tai vyksta Lietuvoje. Labai skaudžiai.
Aš pati kariškė, 17 metų tarnavau kariuomenėje, žinau, ką reiškia turėti ginklą rankoje, ką reiškia šaudyti.
Mes su vyru kiek galim, tiek prie paramos Ukrainai prisidedam finansiškai. Nuolat ir po truputį.
Esu po širdies operacijos, todėl stengiuosi nežiūrėti žinių, neskaityti kasdienės karo informacijos. Bet žinios apie žudynes ir prievartavimus vis tiek pasiekia, neįmanoma nereaguoti.
Su vyru esam aptarę, ką mudu veiksim, jeigu kas. Niekur iš Lietuvos nebėgsim, padėsim užnugaryje.
Baisiausia dėl vaikų – dukra Anglijoje, o sūnus čia. Viliuosi, kad tokių jaunų su ginklu nesiųstų į priešakines linijas.
Manau, kad jokia motina nenori savo vaikų siųsti į karą. Ką ištveria ukrainiečiai kareiviai, ką išgyvena jų motinos?
Mano pažįstamų giminės Ukrainoje. Jie buvo pasitraukę iš Kijevo į kaimą, dabar grįžo, vėl dirba, sako, prie bombardavimų jau priprato. Sunku suvokti, kad prie to įmanoma priprasti. Nepaprastai stipri tauta. Jie gina ne tik save, gina visą Europą.
Draugė piktinasi, kad štai, pažiūrėkit, nuo karo pabėgusi ukrainietė eina darytis manikiūro! Esą kam jai tie gražūs nagai? Siūlau geriau patylėti – žmogus iš karo, nieko neturi: nei jokių daiktų, nei namų. Jeigu nagų tvarkymas jai nors truputį suteikia džiaugsmo, tai labai gerai, nes nuo liūdesio ir patirtų stresų išprotėtų.
EDVINAS:
Gyvenu su šeima Jungtinėje Karalystėje, Ukrainos įvykius sekam iš užsienio spaudos ir televizijos.
Mano statybų bendrovėje dirbo keli ukrainiečiai, tik prasidėjus karui visi išvažiavo ginti savo šalies.
Jungtinė Karalystė užpultai šaliai daug kuo padeda, visokeriopa parama plaukia ir iš eilinių piliečių. Buvo, kad skambina ir konkrečių dalykų prašo. Paremiam, prisidedam kas kuo galim. Draugas naują droną nupirko ir nusiuntė, kiti didelius džipus perka, perdaro ir siunčia į Ukrainą.
Neįmanoma apsakyti, kaip sukrėtė žudynės Bučoje ir Irpenėje.
Savo aplinkoje neteko sutikti palaikančių Rusiją, visi artimieji, pažįstami ir bendradarbiai vienareikšmiškai tik už Ukrainą.
Mano firmoje dirba vyrai iš Moldovos. Jie sako, kad jei Rusija paims Ukrainą, jų šalis bus kita. Tokiu atveju viskas vyktų greitai, užtektų kelių dienų, o tada tironas žengtų tolyn.
Nuotraukose: Virginija, Gita, Gabrielė, Loreta, Edvinas.