Rusiškas gimimo liudijimas
Visą gyvenimą vaistininke dirbusi panevėžietė 72 metų Julija Ilevičienė stengėsi niekad neiti pro
12-uoju numeriu pažymėtą raudonplytį P.Puzino gatvės pastatą. Jame yra kalėjimas. Tos gatvės vengė ir jos mama Aleksandra, moteris P.Puzino gatvę aplenkdavo iš tolo.
„Ten mano „gimtinė“, į pasaulį atėjau kalėjime“, – sarkastiškai šypteli J.Ilevičienė.
Tą tolimą įvykį dabar primena tik rusiškai išrašytas gimimo liudijimas, mat ją, kūdikį, ketinta išvežti į Rusiją.
Moteris mena, jog mokykliniais metais, kai su tėvais gyveno Saločiuose, klasės draugai stebėdavosi dėl rusiško dokumento, o netrukus sužinojo, kodėl jis toks. Laimė, bendraamžiai jos dėl neįprastos gimimo vietos neužgauliojo, neprisegė „kalėjimo vaiko“ pravardės.
Bet pravardžiavo dėl Julijos vardo, pašaipiai vadino Julija Žemaite, skanduodavo nešvankų ketureilį apie Juliją Žemaitę ir Petrą Cvirką.
Papriekaištavusi mamai, kodėl tokį negražų vardą įdėjo, sužinojo, kad jis – kalėjimo palikimas. Kartu kalėjo inžinierė Julija, ji labai daug padėjo, praktiškai jai, naujagimei, išgelbėjo gyvybę, tad motina geradarei bent taip atsidėkojo, jos vardu pavadino dukterį.
Atsliūkindavo kiekvieną naktį
„Kūdikis nepasirenka kur gimti, likimas taip sudėlioja. Skaudu tik, kad tokia gyvenimo pradžia visgi uždėjo žymę visam laikui: nors vėliau augau apsupta mylinčių žmonių, bet savo mamos taip ir nesugebėjau pamilti“, – atviravo pašnekovė.
Kai buvo maža, tėvai ir seneliai stengėsi kuo mažiau kalbėti apie praeitį, bet ji šį tą vis nugirsdavo.
Seneliai, motinos tėvai, gyveno pačiame Latvijos pasienyje, 5 kilometrai už Saločių. Šeima buvo didžiulė, augo 11 vaikų.
„Seneliai buvo labai geri žmonės, nors patys augino būrį vaikų, kiekvienam vargetai suteikdavo nakvynę, dar paviržio į kelią įdėdavo“, – sako apie saviškius.
Jos mama Aleksandra buvo antras vaikas. Išskirtinai graži.
Karo metais, kai mūsų šalį okupavo rusai, Aleksandrą nusižiūrėjo vienas uniformuotas atėjūnas. Kariškis, kad pamatytų į akį kritusią nepilnametę panelę, prie šeimos namų atsliūkindavo kiekvieną naktį.
Kad išvengtų bėdos, senelis ją išvežė ir paslėpė pas pažįstamus Latvijoje.
Sulaukusi pilnametystės, ji į kaimą nebegrįžo, apsigyveno Biržuose, įsidarbino banke apskaitininke ir ištekėjo už iš Saločių kilusio mylimo vaikino.
Varė šautuvus įbedę nugaron
Jaunos šeimos laimė dužo į šipulius. Nepatyrusiai bei patikliai darbuotojai buvo pakišti pasirašyti finansiniai dokumentai. Dar parašui nenudžiuvus atsiųsti revizoriai, nustatytas didžiulis trūkumas – ir mergelė iš kaimo pasiųsta 15-kai metų už grotų.
„Visi žinojo, kieno tai darbas – toje pačioje gatvėje gyvenusio raudono komunisto. Mama nepaėmė nė kapeikos, tai jis pasipelnė“, – prisimena, ką giminė kalbėjusi.
Nėščią „kaltininkę“ uždarė Panevėžio moterų kalėjime, o kūdikiui gimus netrukus ją ir kitas kalines su vaikais pervežė į Šilutę.
Vėliau motina dukrai pasakojo, kad iš moterų kalėjimo ją su vaiku ant rankų, lyg kokią galvažudę, Respublikos gatve varė šautuvus į nugarą įbedę prižiūrėtojai.
Kalines pasiekė žinia, kad jas ruošiamasi gabenti į kalėjimą Rusijos šiaurėje. Šios klausė, kas bus su vaikais?
Lietuvėms pašaipiai buvo atšauta: „Nesijaudinkit, visus priglaus motina Rusija.“
Moterys žinojo, kad ten išvežtos neteks vaikų, sulaukusius metukų juos išmėtys po vaikų namus.
„Senelis su penkiolikmete dukterimi arkliais iš Saločių dardėjo iki Šilutės, kad mane išgelbėtų nuo baisaus likimo“, – pasakoja J.Ilevičienė.
Kelionė atgal truko dvi paras, kalėjime augęs kūdikis labai sirgo, be perstojo viduriavo, seneliai baiminosi, kad nenumirtų.
Nepažįstamosios neprisileido
J.Ilevičienei atrodo, kad ji prisimena momentą, kai senelis ją parsivežė į gausią šeimyną. Ji įsikibusi rankų jau vaikščiojo. Išliko labai šviesus įspūdis, kaip šeimynykščiai sutinka, kalbina ir myluoja.
„O koks džiaugsmas man buvo augti jaunų tetų ir dėdžių būryje! Seneliai labai lepino. Būdavo, baba išverda puodą sriubos ir riebios mėsos, aš raukau nosį, kad tokio maisto nenoriu, sėdžiu lūpas papūtusi. Klausia, o ko Julytė norėtų? Atšaunu: dešros. Baba pasikaišo sijoną ir lipa ant aukšto atrėžti galelio. Ir taip nuolat“, – panyra į malonius prisiminimus.
Rusijos gilumoje kalinčią mamą 1953 metų pavasarį išgelbėjo Stalino mirtis. Buvo paskelbta amnestija ir lietuvei leista važiuoti namo.
Panevėžietei įstrigęs mamos pasakojimas, kaip kalinės reagavo į kraugerio mirtį: lietuvės šokinėjo iš džiaugsmo, o rusės liejo graudžias ašaras, labai gailėjo represoriaus.
Panevėžietė aiškiai mena mamos sugrįžimą. Buvo nuostabus vakaras, žydėjo jurginai, ąžuolų alėja artėjo kelioniniu maišu nešina moteris.
Visi vienas per kitą rodė: „Žiūrėk, mamytė ateina.“
„Kokia mamytė? Man jokių mamyčių nereikėjo. Neprisileidau nepažįstamosios, ėmiau raudoti“, – sako.
Pareigą senatvei atliko
Motina grįžo pas vyrą į šeimos namus Saločiuose, norėjo ir dukterį kartu pasiimti, bet mergaitė nė už ką nesutiko palikti senelių, mamai pasirodžius verkdama lėkė slėptis. Kai jau reikėjo eiti į mokyklą, ašarotoją tėvai prievarta išsivežė, pas senelius jau tik vasarodavo.
„Tėtį mylėjau, su juo gerai sutariau, o prie mamos niekada nepripratau, ji man liko svetima“, – prisipažįsta.
Motina ją labai mylėjo, stengėsi aprūpinti visu kuo geriausiu, primegzdavo gražiausių drabužių.
„Ji buvo labai gera, iki pedantizmo tvarkinga, darbšti, nuo visko mane saugojo, net pas kaimynus be atsiklausimo negalėjau nueiti. Tik tarp mūsų nebuvo jokio ryšio. Kaip kitos myli mamas, aš nejaučiau jai dukteriškos šilumos“, – neslepia.
Kai motina senatvėje pasiligojo, J.Ilevičienė ją atsivežė į Panevėžį, rūpinosi ir prižiūrėjo, bet iš pareigos, ne iš meilės.
Istorija tarsi atsikartojo
Panevėžietė prisimena, kaip rinkosi profesiją. Nuo mažumės norėjo vis kuo nors kitu būti, kad tik pasitarnautų seneliams.
„Iš pradžių sakiau, kad būsiu konduktorė, senelius už dyką vežiosiu, nes bilietai buvo brangūs. Kai seneliams dantis suskaudo, sakiau, jog būsiu dantistė ir juos pagydysiu, kai reikėjo dantis dėti, užsimojau tapti dantų technike. Ketinau būti ir pardavėja, kad viskuo aprūpinčiau, ir daktare, kad nuo ligų vaduočiau. Ko tik jiems reikėjo, tuo ir ketinau būti“, – juokiasi.
Galiausiai išvažiavo studijuoti farmacijos.
„Neatiduokite vaikų auginti seneliams, gali nutikti, kad juos tam tikra prasme prarasite, mūsų nutrūkęs ryšys atsikartojo ir mano gyvenime“, – sako.
Kai ji su vyru susilaukė dukters, jos motina ir tėvas anūkę tiesiog dievino. Prakalbus, jog vaiką reikia leisti į darželį, seneliai stojo piestu – pasiėmė į Saločius.
„Aš savo vaiką myliu, bet ką ji man jaučia, nežinau, mūsų bendravimas per atstumą labai ribotas“, –
apgailestauja.
Dalijasi su tais, kam reikia
Gyvenimo praradimus J.Ilevičienė kompensuoja pagelbėdama sunkiai besiverčiančioms daugiavaikėms šeimoms. Kam reikia pagalbos, geraširdė moteris susižino per socialinius tinklus.
Mūsų susitikimo dieną jos kambaryje pūpsojo nemažas visokių gėrybių maišas, skirtas labdarai. Tie daiktai keliaus pas 7 vaikus auginančius žmones.
Sušilus orams panevėžietė paliks miestą ir visai vasarai išvažiuos į senelių sodybą Latvijos pasienyje. Ten augins daržoves ir ruoš atsargas žiemai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Ilevičienė jaunystėje, kai ką tik buvo pradėjusi dirbti vaistininke. Nuotr. iš asmeninio albumo
2. Kalėjimo pastatas J.Ilevičienei primena skaudžią mamos gyvenimo istoriją, palietusią ir ją pačią.
A.Švelnos nuotr.
