– Viešojoje erdvėje pilna gyventojus klaidinančios ir nerimauti verčiančios informacijos. Viena naujausių – apie donorystę. Seime pradėjus svarstyti įstatymo pataisas, pasipylė gąsdinimai, neva kiekvienas mūsų tapsime potencialiais donorais, norime to ar ne. Per pusantros paros net tūkstantis šalies gyventojų parašė nesutikimus, kad po mirties jų organai galėtų būti transplantuoti. Ar tokia dezinformacija skleidžiama specialiai siekiant pakenkti, sutrukdyti, sukelti baimę?
– Iš tiesų Seime yra svarstoma pataisa, kad kiekvienas šalies gyventojas galėtų tapti donoru, tokia praktika taikoma ne vienoje pasaulio šalyje. Tad ši informacija nėra dezinformacija. Seimas svarsto tai, kas daugelyje pasaulio šalių egzistuoja ir yra normali praktika.
Dezinformacija – tai prie šios žinios prilipinama papildoma melaginga žinia, kad žmonės priverstinai taps donorais, kad bus liepiama jais tapti, kad nežinia, kas bus daroma su tais organais ir panašiai. Visų pirma, žmonių niekas nieko negali priversti, antra, kalbėti, kas būtų daroma ar juo labiau kas bus daroma, tai jau yra manipuliacija, nes informacija nėra patikrinta, įstatymas nepriimtas.
Kai kalbame apie su sveikata ir medicina susijusius klausimus, mes esame jautresni, tai natūralu, nes tema liečia mus asmeniškai. Tačiau privalome nepamiršti, kad bet kas negali būti ir nėra specialistas, tad turime pasitikėti mokslu.
– Kodėl į blogas naujienas reaguojame ir jomis patikime lengviau, o geras žinias praleidžiame pro ausis ir netgi vertiname skeptiškai? Ar menkiau išsilavinusius gyventojus paveikti yra lengviau?
– Tikrai menkiau išsilavinusius gyventojus melaginga informacija, įvairios konspiracijos teorijos paveikia lengviau. Tokie žmonės nemąsto kritiškai, nes neturi tam įgūdžių. Įgūdžiai ateina su išsilavinimu, dominantis, kas vyksta pasaulyje, skaitant knygas, skirtingus šaltinius ar diskutuojant.
Kalbant apie tai, kodėl į blogas naujienas reaguojame, atsakymų yra ne vienas. Blogos žinios suteikia daugiau adrenalino, jos suteikia pojūtį, kad kažkas blogo nutiko ne man, o kitiems. Baimės instinktas, neigiamos informacijos ieškojimas mums yra labai natūralus, taip dirba mūsų smegenys – jos nuolat ieško grėsmių, o tai sukuria nesaugumo jausmą.
– Dezinformatoriai ir propagandistai ypač suaktyvėja ekstremaliomis šaliai sąlygomis. Per koronaviruso pandemiją skleistos melagienos apie skiepų žalą, implantuojamus čipus ir sekimo įrangas buvo kone anekdotai. Bet daliai tuo patikėjusių ir nepasiskiepijusių žmonių tai lėmė mirtį. Dezinformacijos skleidėjai net gyvybės kaina siekė nuteikti žmones prieš valstybę?
– Tiek pandemijos atveju, tiek prasidėjus karui visame pasaulyje buvo daug nežinomybės ir baimės. Tokiomis sąlygomis, kai trūksta informacijos, mes jai tampame jautresni ir reaguojame į visą informaciją, kuri mus pasiekia.
Taip pat esame linkę mažiau tikrinti informaciją, labiau būname pagauti emocijos ir lengviau patikime. Būtent tokiu metu propagandistams ir yra lengviausia manipuliuoti auditorijomis ir skleisti tikslingą melą. Akivaizdu, kad dezinformatoriai negalvoja apie žmonių gyvybes, o planingai dirba tiems, kam reikia.
– Prieš dvejus metus prie Seimo vykęs protesto mitingas dėl ribojimų nesiskiepijusiems žmonėms virto riaušėmis. Jame dalyvavo įvairių sluoksnių gyventojai. Kai žmogus pasiduoda minios instinktui, juo manipuliuoti yra lengviau?
– Minios jausmas yra svarbus, ypač mažiau išsilavinusiems, socialiai pažeidžiamiems žmonėms, nes būdami minioje, jie patys jaučiasi saugesni ir stipresni. Jei dar ta minia yra iš principo daug kuo nusivylusi ir nepatenkinta, ja manipuliuoti darosi dar lengviau, nes tokie žmonės pilni pykčio, nori pyktį išlieti ir labai nori rasti kaltus bei juos apkaltinti.
Mes visi esame linkę į pasaulį žvelgti per juodą arba baltą prizmę, nes tai supaprastina gyvenimą, nereikia per daug mąstyti. Tokiu atveju svarbu kritinis mąstymas, kad pamatytume ir pilką spalvą. O joje neretai būna daug daugiau nuomonių, vyksta diskusijos, keliami skirtingi klausimai.
Šiandien, kai atsirinkti informaciją nėra lengva dėl jos gausos, visada turime kelti klausimus, nepasiduoti kitų nuomonėms, daugiau skaityti ir domėtis, kad susidarytume kuo įvairesnį vaizdą.
– Rusijai užpuolus Ukrainą pradėta rinkti humanitarinė pagalba kovotojams ir pabėgėliams nuo karo. Bet socialiniuose tinkluose sklinda ne tik raginimai pagelbėti besiginantiems ukrainiečiams, bet ir pasipiktinimas, neva „verčiau rūpinkitės vaikais, ligoniais ir senukais“. Ar tokia manipuliacija nėra priešiškų valstybių darbas, siekiant mus tarpusavyje kiršinti?
– Galbūt tokia manipuliacija buvo, yra ir bus priešiškų valstybių darbas. Tačiau tokių kalbų girdėjosi ir tarp lietuvių. Jie nusivylę ir viskuo nepatenkinti, todėl ir parama ukrainiečiams jiems nepriimtina.
Kai išgirstame tokias kalbas, turime nepamiršti, kad vyksta karas. Matydami baisumus, su kuriais susiduria Ukraina ir ką išgyvena ukrainiečiai, negalime būti savanaudiški. Pagalba negali būti kvestionuojama.
– Kuria dezinformacija ir propaganda, jūsų manymu, siekiama pakenkti valstybės pamatams, o į kurią neverta kreipti dėmesio? Kaip jas valdyti?
– Dezinformacijos taikiniai yra skirtingi, o temos, per kurias skleidžiama melaginga informacija, – taip pat įvairios: nuo politikos, ekonomikos, socialinės apsaugos iki sporto, kultūros ar energetikos. Todėl sunku būtų išskirti, kuri yra blogiausia, kuri labiausiai kenkia.
Aš vis dėlto akcentuočiau tam tikrus laikotarpius, kuriais turime būti budresni, nes dezinformacijos srautai padidėja: karinės pratybos, rinkimai, valstybinės šventės ar krizės, kaip kad pandemija, karas ar kitos ekstremalios situacijos.
Šiuo metu jau pastebima nemažai dezinformacijos, susijusios su artėjančiu NATO viršūnių susitikimu Vilniuje. Jo metu dezinformacijos galbūt bus dar daugiau, siekiant pakirsti pasitikėjimą NATO, kad mažiau remtume Ukrainą.
– Kaip išgirdus ar perskaičius gąsdinančią naujieną nepasiduoti pirmam impulsui, nepamesti sveiko proto ir informaciją patikrinti?
– Visų pirma rekomenduočiau sustoti ir dar kartą perskaityti naujieną, jokiais būdais nepulti jos siųsti artimiesiems, draugams ar dalytis socialiniuose tinkluose. Turėtume patikrinti kitus informacijos šaltinius, įsitikinti, ar informacija patikima, ar teisinga.
Jei informaciją skaitote kitomis kalbomis, ne lietuvių, visada verta atkreipti dėmesį į teksto autorių, paieškoti informacijos apie jį.
Taip pat visada stenkimės ieškoti pirminio informacijos šaltinio ir atminkime, kad socialiniai tinklai – tai ne informacijos kanalas.
(23PRRR-87)
Šis straipsnis buvo iš dalies finansuojamas Jungtinių Valstijų valstybės departamento dotacijos lėšomis. Šiame straipsnyje pateiktos nuomonės, išvados ir teiginiai yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento nuomonę, išvadas ir teiginius.
