Kylant panikai, ėmė dalinti svaigiuosius gėrimus
„Kodėl sukamės atgal? Kas atsitiko?“ – lėktuvui staiga apsisukus pradėjo klausinėti keleiviai.
Salone staiga pasidarė šalta, prie vieno išėjimo pradėjo krapštytis lakūnas, o palydovės tylėjo. Nors tylėjo neilgai, tačiau atrodė – amžinybę.
Paaiškėjus, kad sugedo vienas lėktuvo variklis ir nuo Atlanto vandenyno grįžtame į Frankfurto oro uostą – nepalengvėjo.
Panika tarp keleivių atlėgo, gal todėl, kad palydovės pradėjo dažniau siūlyti alkoholinių gėrimų.
Bėdos prasidėjo vėliau, kai paaiškėjo, kad tą pačią dieną į Hjustoną neišskrisime. Bilietus gavome tik kitai dienai ir tik į Niujorką, o jis toliau nuo Gvatemalos.
Maža to, nuo vidurnakčio parai ruošėsi streikuoti oro uosto apsaugos darbuotojai. Vadinasi, jeigu išeisime miegoti į viešbutį, kitą dieną vargiai bepateksime į oro uostą.
Taip likome parai gyventi oro uoste ir miegoti ant „minkštų“ suolų.
Jaunimas veržiasi į civilizaciją
Pavėlavę parą, Gvatemalos sostinės jau nebepamatėme. Atskridus naktį ekskursijų vadovai ilgai vežė vingiuotu keliu ir rytą atsibudome prie Atitlano ežero.
Tai – giliausias Centrinės Amerikos ežeras.
Jis apsuptas trijų ugnikalnių kūgių, o aplink pilna mažų miestelių. Juose stovi spalvoti namai ir gyvena tamsaus gymio žmonės.
Moterys kasdien dėvi tautinius kostiumus – ilgus rauktus sijonus, plačias trumpas palaidines. Spalvos ryškios ir nesvarbu, kad nelabai dera tarpusavyje.
Vyrai dėvi plačiabryles skrybėles.
Kiekvienas šalies regionas turi skirtingus tautinius kostiumus.
Šalis atkakliai laikosi įsikibusi senųjų majų tradicijų.
Gvatemaloje gyvenanti lietuvė, žurnalistė Lina Kuliešiūtė sako, kad jeigu turistai nori pasinerti į autentišką Gvatemalą, turi ją aplankyti dabar. Mat jaunimas jau spurda – veržiasi į globalizaciją: seka užsienio madas, turi telefonus, kompiuterius.
„Ko neišnaikino ispanų kolonizacija, globalizacija išnaikins labai greitai. Jau visi daugiau nori vakarietiškų malonumų“, – tvirtino lietuvė.
Šamanai suvalgo vištas
Šioje vietovėje gyvena apie šešiasdešimt procentų majų civilizacijos palikuonių. Jie garbina dievą Mašymoną ir aukoja jam, bet nepamiršta ir pasipelnyti. Norintiems nufotografuoti mirusiojo apeigas arba kaip šamanas laimina sužadėtinius, lauže kepdamas baltus kiaušinius, reikėjo sumokėti dešimt dolerių.
Žmonės labiau tiki šamanais nei medicina, gal todėl, kad ji sunkiai pasiekiama. Vieni šamanai garbina šviesą, kiti tamsą, dar kiti gydo žmones vaistažolėmis.
Jeigu žmogus nori sužinoti savo ateitį, apsisaugoti nuo nelaimių arba pasimelsti už mirusiuosius, atneša į kapines papjautą vištą. Šamanas kūrena laužą, atlieka specifines apeigas, o vištą pasiima sau kaip užmokestį.
Kapinių paminklai, kaip ir miesteliai prie Atitlano ežero, – ryškių spalvų.
Bijo spalvotų autobusų
Gvatemala – viena neturtingiausių Centrinės Amerikos šalių.
Važiuojant matomos skurdžios trobelės, kiemuose daug šiukšlių, tarp jų žaidžia vaikai, voliojasi šunys. Suaugusieji su vaikais važiuoja susigrūdę atviruose sunkvežimių kėbuluose arba trise ar keturiese lekia ant vieno motociklo. Be šalmų.
Motociklai – šeimos transportas. Taisyklės reikalauja važinėti su šalmais, ant jų turi būti užrašytas motociklo numeris. Tačiau nė vieno tokio tvarkingo nemačiau.
Ypač originalūs spalvingi, mirksinčiomis lemputėmis padabinti autobusai. Juos gvatemaliečiai perka iš Amerikos, perdažo, prideda daugiau sėdynių, kad daugiau tilptų žmonių. Ant autobuso viršaus pritaiso groteles, ten keleiviai užkelia bagažą.
Ir lekia didžiuliu greičiu, atidarytomis durimis, per kurias išlindęs žmogus laukiančiuosius pakelėse garsiai kviečia važiuoti.
Ar vairuotojai viršija greitį, tikrinama tik sostinėje, už jos važiuok kaip tik nori.
Šitų autobusų labiausiai bijo kiti vairuotojai.
Kukurūzų paplotėliai ir košės
Šalyje trūksta mokyklų, bet valstybė tėvams moka pašalpą, kad tik vaikus leistų mokytis. Vaikai privalo mokytis nuo 7 iki 13 metų.
Vienas mokytojas dirba su dviem klasėmis, jose mokosi nuo 30 iki 50 vaikų.
Tėvai vos paaugusius vaikus siunčia į kavos ar kakavos plantacijas skinti pupelių, patys irgi dirba pas žemvaldžius. Kito darbo nėra. Kaip ir pinigų pragyventi. Tik iš savo mažo žemės plotelio, jeigu tokį turi. Ten dažniausiai auginami kukurūzai ir raudonosios pupelės.
Populiariausias valgis – kukurūzų paplotėliai, pupelių košės.
Toks maistas mums, persisotinusiems europiečiams, buvo neskanus, bet jautienos kepsniai restorane už 7–9 eurus lepino gomurį.
Senelius nukaršina namie
Gvatemaloje tik 15 procentų gyventojų moka mokesčius, nes 85 procentai dirba nelegaliai žemės ūkyje.
Dar kiti turi kaimuose mažas parduotuves. Pakelėse žmonės pardavinėja avokadus, mangus, arbūzus.
Gvatemala užima 8-ąją vietą pasaulyje pagal kavos eksportą, bet joje kava nepigi, 250 gramų kainuoja apie 10 eurų. Kavos pupelės sumaltos labai rupiai, mums tai nepatinka.
Gvatemaliečiai dirba 6 dienas per savaitę, turi tik vieną poilsio dieną – sekmadienį.
Pasak išeivijos lietuvio, Ohajo universiteto profesoriaus filosofo Algio Mickūno, pakviesto pertvarkyti švietimo sistemą Gvatemaloje, netgi dėstytojai vengia mokėti mokesčius, nes iš vos šimto dolerių siekiančio atlyginimo sunku pragyventi.
Užtat daugelis emigruoja į Ameriką, iš ten siunčia pinigus ir padeda namie likusiems artimiesiems.
Nemoki mokesčių, tai neturi socialinio draudimo, negauni pensijos, o greitoji pagalba atvažiuoja tik tada, kai medikai įsitikina, ar žmogus socialiai draustas. Jeigu ne, turi sumokėti.
Ne visos savivaldybės turi greitosios pagalbos automobilius.
Šalyje klesti narkotikų kontrabanda. Narkotikų kelias per Gvatemalą eina iš Kolumbijos, Nikaragvos, Peru ir tęsiasi iki Meksikos ir Amerikos.
Pasienyje matėme pareigūnus su šunimis.
Vietos gidė pasakojo, kad kasmet pareigūnai sulaiko milijonus tonų narkotikų, bet ar tai tiesa, sudėtinga keliaujant sužinoti.
Tačiau šalyje yra ir gerų pavyzdžių – sostinėje yra tik vieni vaikų namai, visiškai nėra senelių namų, juos karšina tik namie. Viename name gyvena trys kartos – tėvai, vaikai ir anūkai.
Šalyje egzistuoja šeimos kultas.
Majai visai nebijo ugnikalnių
Ypač jaukus Gvatemalos miestas Antigva. Už bažnytinę architektūrą jis įtrauktas į UNESKO pasaulio paveldo sąrašą. Didingumo suteikia šalia esantys trys ugnikalniai, vienas jų veikiantis.
Paskutinį kartą Pakajos ugnikalnis išsiveržė 2017-aisiais. Lavos temperatūra siekė 800 laipsnių. Dabar jis snaudžia, o pulsuoja Fuego ugnikalnis.
Čia ir įdomiausia, kad gvatemaliečiai šalia pūpsančių monstrų visiškai nesibaimina.
„Kur mums dingti? Viskas priklauso nuo Dievo“, – sako jie.
Visi žino ir elementarias taisykles išsiveržus ugnikalniui: elgtis ramiai, išeiti į lauką.
Ugnikalnį prisijaukino ir Lina Kuliešiūtė. Ji pasakoja kiekvieną rytą savo terasoje pasisveikinanti su stūksančiu kalnu.
„Gal todėl majų žmonės nekaupia turto ir dėl jo visiškai nesijaudina, nes vienu metu gali prarasti viską. Gal net nespėsi išbėgti iš namų arba išsiveržusi lava pakelyje viską pasiglemš “, – sako Lina.
Gyventojai išmoko išbėgusią lavą panaudoti žemės ūkyje ir versle. Vulkaninė žemė derlinga, ypač gerai auga avokadai ir persikai.
Lavos akmenys naudojami masažui, iš jų gaminami amuletai.
Turistams leidžiama įkopti į Pakajos ugnikalnį maždaug 700 metrų. Gali savo kojomis, gali su arkliuku. Taip vietos gyventojai uždarbiauja ir padeda tingesniems turistams.
Priskyriau save prie tokių ir užsėdau ant nedidelio arkliuko.
Po žeme – dar penki šimtai statinių
Gvatemalos pasididžiavimas – senovinė majų civilizacija.
Iki šiol kai kurie majų palikuonys naudojasi sukurtais saulės, mėnulio, žvaigždžių kalendoriais.
Pasak lietuvės Linos, majų palikuonys – ypatingos sielos žmonės: nuoširdūs, paprasti, darbštūs.
Senovinį Tikalio miestą 1957-aisiais atrado vienas archeologas. Pradėjęs tyrinėti džiungles, pastebėjo iš jų išlindusias dviejų piramidžių viršūnes.
Iki šiol atkasti tik šeši majų statiniai. Archeologiniai tyrinėjimai sustabdyti, nenorint pakenkti teritorijos autentiškumui.
Manoma, kad po žeme yra 500 skirtingų statinių.
Atogrąžų miške esančiame Tikalyje gyveno 200 tūkstančių žmonių. Iki šiol niekas negali išsiaiškinti, kodėl vienu metu klestintį didmiestį apleido visi jo gyventojai.
Mokslininkai spėlioja, gal užėjo sausra, užklupo epidemija, o gal prasidėjo badas.
Mistiškiausia vieta – Tikalis – yra vienas labiausiai lankomų objektų Gvatemaloje. Per metus jame apsilanko apie milijoną turistų.
Vaikštant po šį paslaptingą miestą ir mus apėmė keistas jausmas. Nors gidas energingai pasakojo apie majus, pliaukšėjo rankomis, rodydamas, kokia šioje vietoje akustika, tačiau viduje pasidarė labai ramu, lyg būtume grįžę namo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Majų mieste Tikalyje išlikę jų raižiniai akmenyje saugomi po stogu.
2. Paprastasis koatis, priklausantis meškėninių šeimos žinduoliams, nebijo žmonių ir mėgsta jų siūlomus skanėstus.
3. Šamanų apeigų majų mieste Tikalyje nei fotografuoti, nei filmuoti neleido. Bet argi tai matydamas susilaikysi?
4. Išraiškingas gvatemaliečių menas.
5. Veikiantis Fuego ugnikalnis pulsuoja, tačiau niekas nežino, kada išsiverš lava.
6. Gvatemalos moterys nešioja tik tautinius kostiumus ir kartais ant galvos užsideda molinį ąsotį.
7. Pagyvenusios gvatemalietės moka susisukti juostą, ji atrodo tarsi skrybėlė.
8. Po majų miestą Tikalį iš įvairiausių šalių atvykusius turistus vedžioja spalvoti ir originalūs gidai.
9. Čičikastenango miesto kapinės – vienos spalvingiausių pasaulyje. Jose palaidotos vien moterys.
10. Karibų jūros pakrantė – palmės, žaluma ir gaivus vėjas – puiki vieta pailsėti.
11. Gvatemalos turgus beveik nesiskiria nuo Azijos turgų, tik vaisiai mažesni.
12. Gvatemaliečių išausti audiniai – spalvingi ir natūralūs, jie nudažomi įvairiais augalais.
13. Karibų jūros piratai, arba suvenyrų pardavėjai. Pradėjus derėtis dėl kainų, vaikai liūdnomis akimis nesileido į kalbas.
14. Gvatemaloje be skrybėlės – nė žingsnio. Apsauga nuo saulės ir stilingas įvaizdis.
15. Visas majų miesto Tikalio piramides gaubia mistika. Jų statybos ir tvirtybės paslapčių niekam nepavyko įminti. Ir iki šiol nežinoma tikroji jų paskirtis.
Z.Paškevičienės nuotraukos
