Rūpinasi pažangumu ir katinu
Nuskamba Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos skambutis, prasiveria pagrindinės durys, pro jas pasipila per 400 moksleivių – ir visą šitą didžiulį būrį pasitinka žaliaakis rainas katinas, vardu Kašaras.
Paprastai katinas pakyla iš savo mėgstamos vietelės – palangės ir miauksėdamas patraukia link mokinių. Šie žino, kad rainio „miau“ reiškia: „Paglostykit mane, paglostykit...“
Kas paskubomis ranka perbraukia per katino kailiuką, o kas parodo ir daugiau dėmesio: kalbina, kutena, žaidžia.
Tokį vaizdą prie gimnazijos galima matyti jau beveik metus. Taip sutapo, kad praėjusią žiemą Gitana Kruopienė pradėjo vadovauti įstaigai, o pavasarį mokiniai, mokytojai ir budėtojos ėmė pastebėti vis dažniau iš kažkur atpėdinantį katiną.
„Rūpinamės valstybiniais egzaminais, pažangumu, o dar – ir katinu“, – juokėsi G.Kruopienė.
Mat jis paskelbtas gimnazijos talismanu ir visuomet čia laukiamas su konservais ir sausu pašaru.
Pirmasis parašas –Basanavičiaus
Ar Kašaras turi šeimininkus ir namus – niekas tiksliai nežino.
Mat jis paprastai ateina prieš pamokoms prasidedant, o po jų patraukia savais keliais. Kaip ir priklauso katinui – eina kur nori ir kuomet nori.
Kad rainis buvo gimnazijos vadovų paskelbtas talismanu, yra didžiausias abituriento Pijaus Ranonio nuopelnas. Su draugu vaikinas pajuokavo, kad reikia parašyti ir išspausdinti peticiją su prašymu pripažinti Kašarą mokyklos simboliu. Taip ir padarė.
Plakatą su peticija ir lapais parašams pakabino skelbimų lentoje. Jame aiškinama, kad prie mokyklos pagrindinių durų apsistojęs katinas visiems nuolat teikia dopamino ir oksitocino dozę – trumpalaikę ir ilgalaikę laimę, todėl nusipelno būti oficialiai pripažintas gimnazijos talismanu.
Pirmasis parašas – išspausdintas tautos patriarcho Jono Basanavičiaus. Po juo ėmė pasirašinėti gimnazistai, direktorė ir mokytojai.
Buvo prašoma sugalvoti rainiui vardą, bet kažkas jį pašaukė Kašaru – ir prilipo.
„Katinas yra labai meilus, pasinaudoja kiekviena proga prisiglausti. O kai kas nors jį glosto, iš malonumo net iškiša rožinį liežuviuką“, – šypsojosi P.Ranonis.
Vaikinas stebėjosi, kad jo namuose auginama 14 metų Kornvalio reksų veislės katytė Čita nė iš tolo neprilygsta Kašarui meilumu.
Nesimuistė paimtas ant rankų
Gimnazijos direktorė G.Kruopienė užtikrino korespondentę, kad Kašaro niekas tikrai neskriaudžia. Antraip jis juk neateitų ir nesijaustų visateisiu gimnazijos nariu.
„Įdomus egzempliorius tas mūsų katinas... Jam reikia vaikų, per mokinių atostogas išvis nepasirodydavo. O vaikams gyvūnas irgi relaksacija po sunkių pamokų“, – kalbėjo mokyklos vadovė.
Kad netrūktų ėdalo, labiausiai rūpinasi budėtojos, bet jo atneša ir mokiniai, ir pati direktorė.
Pašnekovė pasakojo, kad Latvijos Valmieros mokykla turi mažytį zoologijos sodą su žuvytėmis, jūrų kiaulytėmis, paukščiukais. Turėjo ir katiną, jį šaukė mokyklos direktoriaus vardu, leisdavo jam lipti ant stalo, jaustis šeimininku. Gyveno rūsyje, darbuotojai pirko pašarą ir kraiką. Katinas laimingai nugyveno savo amžių, o pasvaliečiai apie tai klausydami irgi saldžiai padūsaudavo, kad rūpintis katinuku – puiku.
Paklausta, ar Kašarą per šalčius irgi būtų leidę į mokyklos rūsį, G.Kruopienė atsakė, kad būtų suradę vietą, bet jis pats į vidų neina, nes greičiausiai netoliese turi namus ir šeimininkus.
„Nebūtume šaltyje palikę, juk jis mūsų visų katinas“, – kalbėjo direktorė.
Ir iš tiesų, vos tiktai G.Kruopienė išėjo į lauką, Kašaras miauksėdamas iškart ją pasitiko. Mokyklos numylėtinis nesimuistė ir paimtas ant rankų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. P.Ranonio iniciatyva katinas buvo paskelbtas mokyklos talismanu.
2. G.Kruopienė juokėsi, kad Kašaras – įdomus egzempliorius ir kuo tikriausia relaksacija gimnazistams po sunkių pamokų. Katinas jos glėbyje net nesimuistė.
3. Kašaras elgiasi ramiai ir draugiškai, kaip visateisis gimnazijos narys.
Asmeninio albumo nuotraukos
