Vaikai patys išsiprašė stovyklos žiemą
Pasvalietis Gintaras Kazilionis svajojo būti klestinčiu verslininku, bet juo netapo. Užtat pradėjęs veiklą su vaikais jis pagaliau jaučiasi sėdintis savo rogėse.
Šis vyras su gyvenimo drauge ekonomiste Laura Misiukoniene metė savo ankstesnius užsiėmimus, kad padėtų vaikams, kuriems likimas pašykštėjo pavyzdingų tėvų. Surėmusi pečius pora ėmėsi bendros veiklos.
Su jais susitikau Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. Čia kartu su 20-čia vaikų ir jaunuolių stovyklos vadovai leido antrąją stovyklos dieną. Stovykla vadinasi „Pažinkime vieni kitus“.
Projektų vadovė 45 metų L.Misiukonienė prisipažino, kad šios stovyklos jie jau nebeketino rengti – juk ne vasara, įprastas stovyklų metas. Šiltuoju sezonu norinčių iškylauti vaikų susirenka apie 80.
„Mūsų planus sujaukė patys vaikai. Jie beveik maldavo toliau rengti susibūrimus. Negalėjome jų atstumti“, – prisipažino moteris.
Pilietiškumas ateina per kasdienybę
Į pokalbį įsitraukęs 54 metų G.Kazilionis tvirtino, kad popieriuje surašytas šių stovyklų tikslas – mažinti socialinę atskirtį tarp skirtingų vaikų ir jaunimo grupių, propaguoti sveiko gyvenimo būdą, supažindinant stovyklautojus su alkoholio, rūkymo bei narkotikų žala bei pasekmėmis – tik skamba labai formaliai. Iš tiesų gyvenime to ir siekiama, tik nežongliruojama skambiais žodžiais.
„Jauni žmonės skatinami domėtis krašto istorija, ugdomas jų pilietiškumas ir tolerancija. Žodžiu, viską darome, kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis“, – paprastai kalbėjo G.Kazilionis.
G.Kazilioniui skaudžiausia yra girdėti auklėtinių pasakojimus apie patyčias tarp bendraamžių.
Jo vaikystė prabėgo mažame Stačiūnų kaime. Ten visų vaikų tėvai dirbo kolūkyje, teko ir atžaloms jau nuo mažens daug plušėti, tad nebuvo laiko kvailystėms.
„Buvom kaimo vaikai, visi jautėmės lygūs. Aišku, mes išdykaudavome, pasijuokdavome vieni iš kitų, bet tai tikrai nebuvo patyčios. Nesistengdavome pažeminti ar įskaudinti draugų. Juolab kad nuo sunkaus darbo visi buvome fiziškai stiprūs“, – vaikystę prisiminė pašnekovas.
Visi – tik savo noru
Jis neskirsto vaikų į gerus ir blogus. Prie stovyklautojų prisideda ir globos namų auklėtiniai, nuo fizinės ar protinės negalios kenčiantys jaunuoliai, karatė mėgstantys jaunieji pasvaliečiai.
Organizatorius prisiminė ir pirmąsias stovyklas, rengtas kartu su policijos pareigūnais.
„Partneriai netgi manė, kad mes vykdome socializacines veiklas, padedame nusikaltusiems jaunuoliams pasikeisti. Tačiau taip nėra. Stovyklautojai atvyksta savo noru, tik kad surastume vaikus, kuriems iš tiesų reikia veiklos ir kurie mūsų dėka galėtų pasikeisti, bendraujame su socialinėmis darbuotojomis, bendruomenėmis“, – pasakojo pašnekovas.
Kumščius pakeitė žodžiai
Vadovo žodžius patvirtino ir pirmą kartą stovyklaujantis Eismantas Vincentas Šležas.
Penkiolikmetis prisipažino, kad iki šiol mėgdavo lyderiauti kitaip – konfliktus spręsdavo kumščiais. Tačiau užteko vos dviejų dienų, kad jaunuolis suprastų, jog kilusius nesutarimus galima užgesinti bendravimu.
„Kai pasiūlė vykti į stovyklą, iš karto perspėjo, kad negalima turėti cigarečių, netoleruojamos muštynės. Manęs šie draudimai neišgąsdino. Jau pirmąją dieną Gintaras paaiškino, kad žodžiai gali daugiau nei kumščiai. Supratau, kad iš tiesų tai veikia, tik reikia kalbėtis. Reikia rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą“, – džiaugėsi guvus paauglys.
Globotiniui antrino jau ketverius metus stovyklų veikloje dalyvaujantis pasvalietis 16-metis Audrius Dobilas. Jaunuolis prisipažino, kad jam labai patinka laiką leisti su bendraamžiais. Jam visi užsiėmimai – labai įdomūs.
„Čia yra ir jaunesnių vaikų, tad savaime atsiranda globėjiškas instinktas jais pasirūpinti, padėti. O jei kuris užsidega, ima svaidytis piktais žodžiais ir patys jau nebesugebame suvaldyti situacijos, tuomet treneris atskuba ir labai paprastai padeda visiems ataušti“, – sakė jaunuolis.
E.V.Šležas neslėpė, kad susitikimas su G.Kazilioniu jo gyvenimui suteikė prasmę.
„Visada svajojau turėti autoritetą, į kurį galėčiau lygiuotis. Tačiau iki šiol nebuvau sutikęs tokio žmogaus. Dabar tvirtai žinau, kad savo idealą jau sutikau. Tai – Gintaras. Jis moka ne tik įsiklausyti, patarti, pamokyti, kaip reikia elgtis įvairiomis situacijomis“, – paaiškino jaunuolis.
Jis anksčiau dažnai girdėdavo suaugusiųjų priekaištų už nepaklusnumą, o dabar jau nebegirdi.
„Negaliu nuvilti Gintaro“, – tvirtai taria.
Rytai prasideda karatė mankšta
G.Kazilionis prisipažino, kad jis neturi pedagoginio išsilavinimo diplomo. Tačiau su vaikais jam lengva rasti bendrą kalbą. Teisę mokyti vaikus jam suteikia ir iškovotas karatė juodasis diržas.
Profesionalus meistras kovų menų pradėjo mokytis gana vėlai.
„Norėjau, kad sūnus išmoktų savigynos pratimų, todėl kartu pradėjome lankyti užsiėmimus. Tuomet man buvo 38 metai. Dabar sūnų jau pralenkiau, jis turi rudą diržą. Pradėjęs bendrauti su Laura, ją taip pat paskatinau treniruotis kartu su mano mokiniais. Jai puikiai sekasi, jau yra iškovojusi mėlyną su geltona juostele karatė diržą“, – pasakojo kovų meistras.
Pora priklauso karatė kiokušin klubui „Kamuido“.
Visus vaikus labai žavi ši sporto šaka. Todėl kiekvienas stovyklautojų rytas prasideda karatė mankšta.
Kiekvienoje stovykloje – po išskirtinį atvejį
L.Misiukonienė nesigaili kardinaliai pakeitusi savo gyvenimą. Ekonomikos magistrė pagal specialybę ji banke dirbo 21 metus. Išėjusi iš ten baigė organizacinės psichologijos studijas.
„Gyvenimo prasmė man svarbi. Aš keičiu Lietuvą, nes dirbu su vaikais, kurie yra šalies ateitis“, – nevengia ir skambių žodžių pašnekovė.
Į stovyklą vadovai kviečia tiek vaikų, kiek gali aprėpti. Būtina, kad kiekvienam užtektų dėmesio, kad kiekvieną galėtų visada matyti ir išklausyti.
„Kiekvienoje stovykloje būna išskirtinių atvejų. Kad ir dabar štai: pasikvietėme laikomą bemaž nesuvaldomu jaunuolį, bet kol kas jis elgiasi idealiai“, – džiaugėsi organizatorė.
Keli žodžiai daug pakeitė
G.Kazilioniui gyvenime teko patirti visko. Jis turėjo didelę medienos perdirbimo įmonę, bet verslas nenusisekė, patyrė bankrotą.
Tuomet, kad nesėdėtų sudėjęs rankų, vyras išmoko masažuotojo amato.
„Sekėsi visai neblogai, bet tai buvo daugiau hobis nei darbas. Ieškodamas rimtesnės veiklos įsidarbinau Panevėžio televizijoje, vėliau keliai nuvedė į Vilnių“, – pasakojo pašnekovas.
Ten jis dirbo ir žurnalistu – vedė laidą „Auto moto“.
Kartą imant interviu iš vieno keliautojo jis išgirdo žodžius, privertusius susimąstyti. Tie žodžiai – tai kvietimas atiduoti pagarbą keliautojui Antanui Poškai.
„Po pokalbio susigėdau, juk pats esu motociklų fanas. Poška buvo mano kraštietis, kilęs iš Gripkelių kaimo. Nuo to laiko pradėjau domėtis keliautojo veikla, žygiais. Iš pradžių galvojau sukurti filmą apie šį keliautoją, tačiau vėliau su grupele bendraminčių nutarėme pakartoti jo žygį motociklais į Indiją“, – pasakojo pašnekovas.
Svajoja pasiekti Indiją
Prieš 7 metus, minint 110-ąsias žymaus keliautojo gimimo metines, Lietuvos motociklininkų entuziastų grupė „Auto moto group“ išsiruošė į žygį „Kelionė aplink Baltiją“. Tokią pačią ekspediciją 1928-aisiais įgyvendino ir žymus lietuvių antropologas, keliautojas A.Poška.
Kitais metais šeši keliautojai išsirengė į kone 10 tūkstančių kilometrų kelionę į Kaukazą. Vienas motociklininkas važiavo 1965 metais pagaminta „Jawa“, kiti – motociklais „Iž“. Pats G.Kazilionis vairavo „Honda“, nes vežė operatorių.
Patirtus įspūdžius jie sudėjo į dokumentinį filmą.
„Šios kelionės buvo varginančios ir alinančios, bet visą patirtą nuovargį atpirko nepamirštami įspūdžiai. Juk viena – žiūrėti filmuotą medžiagą ar nuotraukas, o visai kas kita – tai pamatyti ir pajusti gyvai, nes įspūdžiai nepakartojami, juolab kad galėjai jausti tai, ką jautė važiuodamas motociklu „Iž“ „pirmasis Lietuvos baikeris Poška“, – teigė G.Kazilionis.
Jis išsitarė puoselėjantis viltį pakartoti ir A.Poškos kelionę į Indiją.
„Dar noriu, kad amžinybėn iškeliavę Pasvalio krašto žmonės nenugrimztų užmarštin. Dabar baigiame kurti dokumentinį filmą apie ekstremalą Eugenijų Malinauską. Planuose taip pat – lakūno Vytauto Lapėno pagerbimas“, – kitus planus dėsto kraštietis.
Suomijoje pakvietė išsiperti pirtelėje
Prieš išvykdamas antropologo A.Poškos keliais, G.Kazilionis nemažai perskaitė įvairios literatūros apie „pirmojo Lietuvos baikerio“ keliones. Taip pat ir paties motociklininko atsiminimus.
„Nors mūsų ekspediciją ir A.Poškos keliones skyrė keli dešimtmečiai, tačiau keliaujant nesimatė didelių kontrastų: gamta nelabai pasikeitusi, žmonės bendraujantys ir linkę padėti. Tokių žmonių sutikome nemažai. Suomijoje ieškant, kur pernakvoti, vietiniai gyventojai parodė vietą šalia gražaus ežero bei pasiūlė išsimaudyti pirtyje. Šiaip jau dažniausiai miegodavome šalia motociklų“, – kelionę aplink Baltijos jūrą prisiminė G.Kazilionis.
Vyras dalyvavo dviejose ekspedicijose, kiekviena jų truko daugiau nei dvi savaites. Abi kelionės jam buvo savitos ir įdomios, gal kiek daugiau įspūdžių motociklininkas patyrė važiuodamas į Kaukazą.
„Blogai pasirinkau motociklą. Į Kaukazą važiavau su „Honda“, nes tuo metu tik tokią turėjau. Šis motociklas pritaikytas Europos keliams, o ten keliai labai prasti, nemažai bekelių, kalnuotose vietovėse sunku buvo manevruoti, pareikalavo nemažai fizinių jėgų. Buvau gerai pasirengęs fiziškai, padėdavo bendrakeleiviai“, – baigė pasakojimą G.Kazilionis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Susirinkus į būrį gyvenimas tampa smagesnis ir įdomesnis.
2. A.Dobilas nepraleidžia nė vienos stovyklos – jam čia viskas įdomu.
"Panevėžio kraštas", 2020 03 17
