Žygiai koridoriais irgi gydė
Panevėžio rajono meras Antanas Pocius gerokai dažniau nei anksčiau varsto savivaldybės darbuotojų kabinetus. Užuot jiems paskambinęs telefonu, vadovas kėlėsi nuo kėdės ir kaskart ėjo pas pavaldinius pasikalbėti.
Ir jis taip elgėsi ne iš staiga atsiradusio perdėto reiklumo darbuotojams, o dėl savęs. Visai neseniai grįžęs į darbą po stuburo operacijos, meras buvo priverstas kuo mažiau sėdėti, daugiau judėti, netgi darbe.
Meras nevengė iš savęs pasišaipyti ir sakė, kad operacija ištiko per tinginystę. Gal net nebūtų reikėję gultis po peiliu, jei būtų radęs valios kasdien daryti specialias mankštas.
Skausmas pargriovė ant žolės
Didžiulis skausmo priepuolis, po kurio A.Pocius buvo priverstas gultis ant operacinio stalo, jį ištiko praėjusios vasaros pabaigoje.
„Namie pjoviau žolę. Su pertraukom, nes jau skaudėjo. Nepajėgiau ilgiau išsilaikyti ant kojų, vis turėjau prisėsti. Ir vienu momentu suėmė toks skausmas, kad griuvau ant žolės ir bandžiau išsiraityti, rasti mažiau skausmingą padėtį, bet jau niekas negelbėjo“, – prisiminė lemtingą dieną.
Tada meras ir suprato, kad nuo peilio nebeišsisuks. Stuburo reikalai jį kamavo kelerius metus. Skaudėjo ne nugarą, o vieną koją. Kartais erzinantis skausmas apmalšdavo, bet vėliau grįždavo su trenksmu, maudė pulsuojančiai, panašiai kaip skauda uždegimo apimtas dantis.
Vėliau koja tarsi neteko jėgos, darėsi vis sunkiau ją pakelti, einant tarsi vilkosi iš paskos, kliuvo.
Buvo atlikti rimti tyrimai. Magnetinis rezonansas parodė, kad yra nemaža stuburo išvarža.
Gelbėjo tol, kol neaptingo
Neurologas skyrė pacientui vizitą pas kineziterapeutą, tas sudarė visą kompleksą fizioterapijos priemonių.
„Iš pradžių, kol lankiau procedūras ir dariau pratimus, jaučiausi lyg ir geriau“, – pripažino pašnekovas.
Bet, kaip dažnam nutinka, viskas gerai, kol sportuoji su grupe, o kai išmokus pratimus reikia daryti savarankiškai namie, aptingstama.
Užklumpantys skausmo priepuoliai dažnėjo, vaikščioti darėsi vis sunkiau.
Skausmas nurimdavo atsisėdus, o atsistojus vėl grįždavo.
Neurochirurgai patarė operuotis, nes išvarža savaime niekur nedings, medikamentais jos neišgydysi. Jei netinka fizinių pratimų darymas, belieka tik chirurginė pagalba.
Nuo operacijos atkalbinėjo net ir šeimos gydytojas
„Būčiau gal ir anksčiau neurochirurgų pacientu tapęs, bet nuo operacijos atkalbinėjo šeimos gydytojas, sakė, kad stuburas pavojinga vieta, jei nepasisektų operacija, galiu ir nebevaikščiot. To ir bijojau“, – pasakojo.
Kaip ir kada atsirado stuburo išvarža, A.Pocius gali tik spėlioti.
„Jaunystėje, jei duodavo nešti vieną bulvių maišą, liepdavau krauti ir antrą. Tada visi norėjom būti stiprūs, varžėmės, kas daugiau paneš, apie pasekmes niekas negalvojom“, – prisiminė pašnekovas.
Daugiau jaunystėje sunkios fizinės veiklos, be parodinio bulvių maišų kilnojimo, lyg ir neturėjo, agresyviai sveikatą alinančiais sportais neužsiėmė, lankė tik dviračius.
Jį gydę medikai taip pat nepateikė aiškaus atsakymo, kodėl atsirado stuburo išvarža, esą tam įtakos galėjo turėti ir fiziologija.
Kai po operacijos gulėjo ligoninėje, iš kitų dėl tos pačios bėdos kentėjusių pacientų išgirdo, kad anie jokių sunkių darbų nedirbę, o išvaržos atsirado.
Paprastai tai aiškinama raumenų susilpnėjimu – jie nebepadeda stuburui atlaikyti apkrovos.
Vieni iš karto ėjo, o kiti – tik įsikibę vaikštynės
Kai skausmo priepuolis parvertė ant žemės, išgaravo visos operacijos baimės. „Nė per nago juodymą nebijojau. Prieš operaciją buvo gera nuotaika, bandžiau net šmaikštauti, visiškai pasitikėjau gydytojais“, – pasakojo, kaip jautėsi prieš narkozę.
Operavo patyręs neurochirurgas Gediminas Miliūnas. Operacija truko kelias valandas. Rytą prieš devynias įvežtas į operacinę, ligonis reanimacijoje atsigavo apie pusę dviejų dienos.
„Kad kažkas ten daryta, jaučiau iš to, jog visa koja buvo užtirpusi“, – prisiminė.
Netrukus atėjo operavęs gydytojas ir pranešė, kad operacija pavyko, dabar teks gydytis kasdienėmis mankštomis.
„Keltis leido greitai, tik nebuvo taip paprasta, kineziterapeutas rodė, kaip apsiversti ant pilvo, pritraukti kojas, pakelti galvą ir iš tokios padėties ropštis iš lovos. Reikėjo laiko, kol įgudau“, – pasakoja.
Tuo metu visiems skyriuje gulėjusiems stuburo operacijos pavyko, visi atsistojo ant kojų, tik liekamieji reiškiniai buvę nevienodi. Vieni galėjo iš karto stotis ir vaikščioti, nereikėjo jokių vaistų nuo skausmo, kiti, kaip ir A.Pocius, netrumpą laiką judėjo tik su vaikštynėmis, negalėjo išsiversti be skausmą slopinančių tablečių.
Gydytojai tvirtino, kad neturi skaudėti, o jam net 6 savaites po operacijos skausmas nesitraukė.
Atsigavęs su žmona leidosi į žygį ilgu maršrutu
Po stuburo operacijos ilgiau truko vienas nepatogumas – nevalia sėdėti. Gydytojai liepė nesisėsti net du mėnesius.
„Aš dar ilgiau nesėdau, jaučiau, kad dar negaliu, tempė nugarą“, – neslepia pašnekovas.
Vieno veiksmo operuotasis dar negali atlikti iki šiol: nebepavyksta pasilenkti. Jei reikia ką nors paimti nuo grindų, geriau tupia tiesia nugara, nė trupučio nesilenkia.
Ilgam laikui apribotos fizinės galimybės A.Pociui nesutrukdė leistis į žygį pėsčiomis. Su žmona Vilma, Ramygalos ambulatorijos slaugytoja, jie buvo ir yra žygių pėsčiomis po Lietuvą entuziastai, per metus kelis kartus pėsčiomis sukaria nemažai kilometrų.
Sutuoktiniai iš žygių organizatoriaus „Trenk turas“ nusiperka bilietus ir gauna jo parengtus maršrutus. Su kuprinėmis ant pečių pora iškeliauja ir paprastai per dieną nueina 25–27 kilometrus. Į tokias keliones leidžiasi po 7–8 kartus per metus.
„Kai tik grįžau iš reabilitacijų, išlėkėm į žygį Latvijoje, ten Siguldoje ėjome 12 kilometrų“, – džiaugėsi grįžtančiomis jėgomis.
Taip, po operacijos jam teko sumažinti atstumą, bet tikisi jį ilginti. Žinoma, teks klausytis, ką jam tyliai sufleruos stuburas. Kol kas mankštų meras nedaro.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kai operacija išgelbėjo nuo stuburo skausmų, A.Pocius apgailestavo, kad į medikus nesikreipė gerokai anksčiau. A.Švelnos nuotr.
2. A.Pocius su žmona Vilma yra žygių pėsčiomis entuziastai, tada stovyklauja gamtoje, miega palapinėse. Asmeninio albumo nuotr.
