Tarp dviejų begalybių
Rašytojas, publicistas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis bene pirmasis socialiniuose tinkluose pasveikino kolegą A. Drilingą, kuris prisipažino įrašo nematęs, nes yra „senovinis žmogus“, nesinaudojantis šiomis priemonėmis.
„Sakytume, ne jubiliejus, bet du begalybės simboliai, pastatyti greta vienas kito, šį tą reiškia.
Literatūra ir menas yra „darbas su amžinybe“.
„NEMUNAS“, kurtas ir sukurtas Antanui Drilingai vadovaujant – unikumas, kokio Lietuva nepažinojo po „NAUJOSIOS ROMUVOS“.
Šiedu kultūros gyvenimo žurnalai, pradėti 1931 ir 1967 metais, būdami radikaliai priešiškų politinių sistemų kūdikiai, atspindi epochas ir jų laisvės galimybes.
Juozas Keliuotis buvo savarankiškas, savo kūdikį sumanė pats ir, susigraibęs paramą iš šalies, sukūrė laisvos Lietuvos kultūros enciklopediją.
Antanas Drilinga buvo parinktas komunistinės nomenklatūros Vilniuje ir Maskvoje („Nemunas“ aprobuotas net Maskvoje, pačiame TSKS CK aparate), bet sukūrė 1967-1972 metų Lietuvos lūžio enciklopediją. (ta epocha baigėsi „kalantinėmis“).
Ergo!
Lietuvių kultūrai abu šie žurnalai suteikė nenusakomos gaivos ir naudos“, – apie A. Drilingą rašė A. Juozaitis.
Rašyti… nusibodo
Paties rašytojo pasiteiravus, kaip jaučiasi tarp A. Juozaičio paminėtų dviejų begalybių, visų pirma nusijuokė.
„Savijauta kaip seno žmogaus. Iš esmės niekas praktiškai nesikeičia nuo kokių 50 metų. Mąstymo, gyvenimo, gyvenimo būdo prasme, – sakė devyniasdešimtmečio link kopiantis poetas, prozininkas ir susimąstė, kad rašo kone visą savo gyvenimą, vos išmokęs rašto. – Kažkokia literatūra užsiiminėju 70, o gal ir 80 metų. Pirmą kartą susidūriau su poezija būdamas 8 metų: šitom bacilom užsikrėčiau pradžios mokykloje.
Mano gimti namai – čia pat, už 700 metrų. Iš čia eidavau į mokyklą Mikieriuose, įsteigtą dar Smetonos laikais. Ten buvo maždaug 15 knygų biblioteka. Toje bibliotekoje buvo Vytės Nemunėlio eilėraščių rinkinys „Vyrai ir pipirai“. Tie „Vyrai ir pipirai“ taip įstrigo, kad ir dabar galiu mintinai paskaityti.
Nuo to laiko su poezija ryšys nenutrūko iki užpernai metų. Tuomet parašiau paskutinius savo eilėraščius, kurių daugiau neberašysiu. Nusibodo. Antra vertus, tokiame amžiuje su tuo reikia elgtis labai atsargiai, nes poezija reikalauja kai kurios energijos kitokios, nei ją dabar turiu. Man pasisekė, kad aš, sėdėdamas prie šito stalo ar eidamas mišku, parašiau eilėraščių knygą ir ji buvo iš karto išleista. Ji buvo parašyta čia ir tai buvo paskutinis mano darbas“, - kalbėjo A. Drilinga.
Pirmąjį eilėraštį A. Drilinga parašė 1946 metais, per lietuvių kalbos pamoką.
„Turėjau labai gerą klasės auklėtoją, lietuvių kalbos auklėtoją Kazį Zuloną. Jis tuomet, tos pamokos metu, turėjo kažkokių reikalų ir paliko mus klasėje vienus. Ėmiau ir parašiau eilėraštį:
Aš myliu savo kraštą
Kur augau ir gimiau
Žvaigždžių baltą raštą
Ant juodojo dangaus.
Kvaila, bet tai buvo 11 metų vaiko darbas“, – iki šiol savo pirmąjį eilėraštį bei tai, kaip jis gimė prieš aštuonis dešimtmečius, prisimena garsiu rašytoju tapęs A. Drilinga.
Statant namą gimė ir knyga
„Aš nežinau, kas yra įkvėpimas, – nė nemirktelėjęs į klausimą, ar kūrybai reikalingas įkvėpimas, atsakė A. Drilinga, – Ir nė vienas rašytojas nežino. Tiesiog būna laikas, kai lengviau rašosi. O įkvėpimo ieškoti ar laukti nėra rimta. Ateina į galvą tai, ką turi parašyti ir privalai parašyti. Neišvengiamai. Smegenys dirba visą laiką, jose atsiranda tokia dėmelė ir ta dėmelė – mintis, idėja. Romaną parašyti ta idėja ilgiau laikosi ir nuo jos skauda galva (ne galvą!!). Tuomet sėdi ir reikia rašyti nuo pradžios iki galo – niekur nepabėgsi.
O eilėraštis yra kitoks dalykas. Sakykime, prieš 10 metų aš stačiau šitą namą. Sename name paruošdavau medžiagą, ją atvilkdavau čia ir montavau. Kol ateidavai iš anų namų į šituos, atsirasdavo eilėraščiai. Tad statant namą atsirado trumpų eilėraštukų, poetinių maksimų knyga „Blyksniai“.
Svarbiausia – ne įkvėpimas, o darbas. Jei turi sąlygas ir turi laiko dirbti, tai ir padarysi. Visi žmonės dirba, rašytojai – taip pat.“
O kaip atsiminti, ką sugalvojate – gal su savimi reikia nešiotis sąsiuvinį, kuriame ekspromtu gimusios eilės ir nugula?
„Eilėraštį gali sugalvoti bet kur ir bet kada. Ir taip vyko visą gyvenimą. Ir traukinyje, ir viešbutyje, ir namie. Nors namie man rašyti sekėsi sunkiausiai, beveik visas knygas parašiau kažkur kitur. O namie vykdavo juodas darbas: reikdavo knygą padaryti knyga – ir kalbiniu, ir stilistiniu, ir visais kitais požiūriais.
Kai kas sako, kad meno žmogus yra Dievas – jis iš nieko padaro. Iš tikrųjų taip ir yra. Bet tas niekas yra gyvenimas, iš to nieko. Iš to gyvenimo įsisiurbia tai, ką darai“, – kalbėjo per 40 knygų parašęs A. Drilinga.
Įvairių leidinių redaktorius
A. Drilinga gimė 1935 gegužės 16-ąją Plikiškiuose. Mokėsi Mikierių pradžios mokykloje, Šimonių progimnazijoje, 1951–1955 m. lankė Ukmergės mokytojų seminariją. 1955–1959 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, 1973–1976 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką.
Buvo žurnalo „Švyturys“ literatūrinis darbuotojas, laikraščio „Komjaunimo tiesa“ Literatūros ir meno skyriaus vedėjas, žurnalo „Moksleivis“ Literatūros ir meno skyriaus vedėjas, žurnalo „Moksleivis“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. 1992–1995 m. Valstybinio leidybos centro vyriausiasis redaktorius.
Išleido per 40 knygų, pagal jo eiles sukurta dainų. Buvo įvertintas įvairiais apdovanojimais: 1969 m. Komjaunimo premija, 1972 m. Poezijos pavasario laureatas, 1981 m. LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas, jam buvo įteiktas Pasaulio taikos tarybos medalis, 2015 m. suteiktas Anykščių rajono garbės piliečio vardas.
anyksta.lt
Projektas „Anykščių tiltai“
