Ant žemės krokodilai, viršuj – ir vėtrungės
Noriūnų kaime važiuojant pagrindine Melioratorių gatve žvilgsnį prikausto į vaikų žaidimų aikštelę panaši vieta. Bet tai ne vien žaidimų aikštelė.
Ko tik nepristatyta po daugiabučio langais! Akmeninių kiaušinių medžiai, iš padangų išpjaustytos juodos ir baltos gulbės, ant stovų užkeltos visokių žvėrelių figūros, į nudžiūvusius medelius įkelti inkilai, šaligatvio plytele ropojantis sidabrinis krokodilas, miegantis ežiukas, medaus statinę apsikabinusi meška ir dar daug kitokios smulkmės.
Į storesnį medį atremtos kopėčios, tiesiai virš jų į lesyklas panašūs įrenginiai, o vos aukščiau pritvirtintas ir gražus atsidarančiu stogu namelis.
Nesunku atspėti, kur gyvena viso to autorius: antro aukšto balkonas pilnas nuo vėjo tarškančių keisčiausių vėtrungių.
Už kiekvieną mokėjo eurus
Skambinam į duris. Jas atvėrusi Nijolė Gudžiūnienė patvirtina, kad įdomybių po balkonu pristatė jos 71 metų vyras Antanas Gudžiūnas. Jis ką tik išvedęs pavedžioti šunį, tuoj pareis.
Grįžtančio laukiam prisėdusios saulės atokaitoje ant meistro daryto suolo. Tolėliau po medžiu pūpso keli kelmai ir stalelis, po pat šakom – dar vienas suolas, tik jis „pažymėtas“ paukščių.
Pirma šeimininko artyn skuodžia storulis šuniukas, prašosi glostomas.
Vyras kiek sutrikęs, kad sudomino jo triūsas. Pasakoja, kad vietą po balkonu pagal savo skonį pradėjo puošti daugiau nei prieš dešimtmetį.
Pirmiausia ant pievos patupdė gulbes. Ne pats išpjaustė, o nusipirko iš tai mokančio, mokėjo po 15 eurų, pirkinius parsigabeno iš Mažeikių. Jis, melioratorius, tuomet Mažeikiuose dirbo prie geležinkelio remonto.
Lietas gyvūnų figūras irgi po truputį susipirko. Ant medžio strampo užtupdytą lapę vaikai atsiuntė iš Airijos. Naujausias pirkinys – meškutė kainavo daugiausiai, pernai mugėje Kupiškyje už ją paklojo net 60 eurų.
„Dabar jau žmona nebepyksta“, – šypteli ir prisipažįsta, kad anksčiau antroji pusė papriekaištaudavo dėl išlaidų.
Šalia gyvūnijos įkurdintas ir sutemus šviečiantis mažas švyturys.
„Čia prisiminimui, kad jaunystėje dirbau upeiviu, plukdžiau laivus Nemunu“, – paaiškina.
Kiaušinius surideno gamta
Visa, kas daryta iš medžio, paties sumeistrauta. Nuo vaikystės mokėjo drožti, darė druskines ir dėžutes. Kelmus parsitempė iš miško.
Pašnekovas rodo į talpyklą prie namo sienos, skirtą lietaus vandeniui rinkti.
„Tuoj išvyniosiu žarną ir suolus nuplausiu. Vasarą kas antrą dieną plaunu“, – rūpinasi, kad būtų švaru atsisėsti.
Stovus kiaušinių medžiams suvirino meistrai, o štai akmeninių kiaušinių pats laukuose prisirinko. Vyras patikina, kad prie kiaušinių formos niekas nagų nekišo, būtent tokių gamtoje ieškojo ir rado.
Ant kiaušinių medžio viršaus dar medinis erelis buvo užtupdytas, bet nupuvo ir nukrito žemėn.
Vėtrungės balkone – ne pirktinės, savadarbės. Tuoj dar vieną pastatys. Sukonstruos iš trijų valgyklinių samčių.
„Iš žmonos neatėmiau, namų puodams tokie per dideli“, – sako.
Kaimynai gėrisi žvėreliais
Užvertę galvas žiūrime į keistą namelį medyje ir konstrukcijas greta jo. Daugiabutis inkilas?
A.Gudžiūnas juokiasi: čia juk voverių namas. Ir tikrai, apačioje pilna riešutų kevalų.
Būstą voverėms padarė pažįstamas menininkas, girdyklą ir valgyklą sukonstravo pats.
Įrenginyje, kuriame voverėms sudėtas maistas, yra grotelės, jos saugo nuo varnų. Prie grotelių pririšta virvė nutiesta iki balkono. Kai atliuoksi voverės, vyras timpteli virvę – ir groteles atidaro.
Neaišku, kiek voverių šėrykloje skirtingu laiku lankosi, vienoje krūvoje šeimininkui pavyksta pamatyti po tris.
Gerus tris mėnesius pūstauodegės nesirodė, noriūnietis mano, kad vedė vaikus.
Pasak pašnekovo, dėl voverių kaimynai nepyksta, patys dažnai prisėda ant suolų ir gėrisi žvėreliais.
Subjuro, kad ant mašinų teršia
Anksčiau A.Gudžiūnas po tuo medžiu lesindavo balandžius ir varnas, visiems metams turi prisipirkęs lesalo.
Kaimynai subjuro, mat balandžiai kur lesa, ten ir tuštinasi, apdergdavo šalia stovinčias mašinas.
„Gamta – visų namai, kas kaip moka, taip ją ir myli“, – teisinosi paukščių mylėtojas. Šiemet visgi nusprendė žmonių nebepykdyti, paukščius dabar lesina kitapus gatvės esančiame beržynėlyje.
Vyro ypatingas santykis su varnomis. Kranklės kuo puikiausiai atpažįsta savo geradarį ir net jo automobilį.
A.Gudžiūnui sukant kieman mašiną apspinta varnos ir kranksėdamos jį palydi iki pat laiptinės.
Varnos tuojau pat prisistato ir kai vyras vedžioja šunį – bėga priešais arba seka iš paskos ir gaudo numetamus skanėstus. Varnas vyras lesina tik žiemą.
Gulbės kiaušinį metė nuo tilto
Vyrui smagu matyti, kad jo sumeistrautame parkelyje žaidžia vaikai, o jų mamos ar močiutės sėdi ant suoliukų. Kitokių žaidimų aikštelių aplink daugiabučius ir nematyti.
„Vaikams dar saldainių pamėtau per balkoną“, – šypsosi.
Šalčiui neatsparias figūras žiemai suneša į rūsį. Ten tebėra liūtai ir keletas kitokių žvėrių.
Orams sušilus vyras, kaip ir kasmet, nupirks gėlių pakabinamuose vazonuose ir jais papuoš savo prižiūrimą karaliją.
Aplinkiniai prie keistojo parko priprato, paaugliai jo nebenusiaubia. Iš pradžių jaunimas vis išspardydavo nykštukus, o baltai nudažytą akmenį, neva gulbės kiaušinį, nunešė prie upės ir numetė nuo tilto. Dabar jau niekas nebechuliganauja.
„Būdavo, kaimynai klausia, ar gali ant mano darytų suolų atsisėst. Sakau – prašom, į sveikatą, norit sėdėkit, norit gulėkit“, – juokiasi darbštuolis.
Triūso parkelyje sočiai, apžiūrėjo, kad kelmai supuvo, reiks eiti miškan ieškoti naujų, suolai prašosi perdažymo, tuoj žolę reikės pjauti, vasarą kasdien gėles laistyti.
Gyveno ir Kaliningrade
A.Gudžiūnas sako nemokąs be darbo sėdėti. Į pensiją išėjo prieš devynerius metus, bet nebedirba tik treti metai. Kai dirbo, tai nuolat per tris darbus, o laisvalaikiu dar ir kino mechaniku pabūdavo.
Kupiškis jam – ne gimtinė, nes augo Žemaitijoje, paskui tėvai persikraustė į Kaliningradą, tad ten prabėgo jaunystė.
Grįžusi į Lietuvą šeima įsikūrė Anykščiuose.
„Vedžiau gryną rokiškietę, tai nuo jos gimtinės toli nenubėgom“, – paaiškina, kodėl atsidūrė Kupiškyje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tarp kiemo puošmenų yra ir molio spalva nudažytas vėžys.
2. Po daugiabučio langais įrengta visokių skulptūrėlių pristatyta aikštelė kruopščiai prižiūrima visais metų laikais.
3. A.Gudžiūnas pasidžiaugė, kad lapę jam atsiuntė vaikai iš Airijos.
4. Kiaušinio formos akmenys ne akmentašių nugludinti, o tokie rasti laukuose.
5. A.Gudžiūnas voveraičių valgykloje nuolat padeda skanėstų.
6. 7. ir 8. Visas skulptūrėles A.Gudžiūnas pirko už savo pinigus, teritorijai puoselėti jam lėšų negaila, o kaimynai neprieštarauja.
A.Švelnos nuotraukos
