Meilinasi ratu apstojusios
Prie pat Naujamiesčio, Panevėžio rajone, Mickiemės vienkiemyje, įsikūręs Angoros ožkų ūkis. Ieškodami šių švelnių, gražių ir draugiškų gyvūnų šeimininkų pasukame keliu pušelių link.
Pakeliui pasigrožime aptvare besiganančiais keturiais žirgais. Ilgakojai eiklūnai, mūsų nuostabai, kinksėdami galvomis skanauja lauktuvių atvežtų eglių šakų. Šiaip jau šakas vežėme Angoros ožkoms, nes tai jų skanumynas.
Ūkio šeimininkai Beata ir Simas Norvilai augintines pašaukia iš tvarto. Jie pasakoja, kad pagrindinis ožkyčių pašaras yra šienas, kombinuotieji pašarai, liucernos granulės, mineralai, druskos, o spygliuočių šakos – daugiau desertas. Bet Kalėdos – ir joms šventė.
Išgirdusios šeimininkų balsus, dvi dešimtys garbanių, lapsėdamos švelniomis ausytėmis, atitapsi į aptvarą. Ratu apstoja B.Norvilę, meilinasi, nes nori gauti skanesnių šakelių iš jos rankų.
Moteris paaiškina, kad tvarto durys per dienas būna atviros ir gyvūnėliai gali išeiti pasivaikščioti kada tik panorėję. O viena iš ožkyčių baisiai mėgsta sniegą – jame galėtų vartytis ir mėgautis nuo ryto iki tamsos. Tik kad sniego būtų.
Žąsys baisiau nei šuo
Staiga kieme kyla triukšmas – svetimus žmones pamačiusios, ima garsiai girgsėti kelios pilvotos žąsys. Jos laikomos dėl grožio, kiaušinių nededa.
„Oi, šitos tai baisiau nei šunys... Tegu tik pabando svetimas nepastebimai ateiti. Jos net ožkas pavaro, kad greičiau bėgtų“, – juokiasi B.Norvilė.
Ir priduria, kad triukšmadarės neliečia tų svečių, kurie jų nebijo. O bailiukams geriau laikytis saugiai tolėliau, nes žąsys jiems gnybs, kirs, žnybs. Jų net šuo – gerumo įsikūnijimas Berno zenenhundas – privengia.
Kai jau nueiname kalbėtis į dirbtuvėles, žąsys atseka iš paskos ir gagena vaikščiodamos palei langus kaip tikri namų sargai. Nutapsi ir iki žirgų aptvaro.
Ūkis gyvuoja 5 metus, viskas prasidėjo nuo 5 ožkyčių.
Ne bet kokių, o būtent Angoros ožkų, kurių vilna yra moheris, užsimanė pašnekovės motina Gražina Vildzevičienė. Lietuvoje tokios veislės ožkų nebuvo. Nebuvo ir kaimyninėse valstybėse.
Surado Anglijoje. Tuomet kilo klausimas: o kas atveš? Dėl tokio mažo kiekio gaišti nelabai kas norėjo. Vieni sutiko atgabenti, bet prieš dieną pranešė, kad ne, neveš... Oi, kiek nervų tai kainavo.
S.Norvilas paaiškina, kad bet kokia mašina negalima vežti gyvūnėlių. Turi būti įrengtos vaizdo kameros, kad vairuotojas matytų, ar ožkytės gerai jaučiasi, girdykloje – vandens, padėta pašaro. Būtina sustoti ir išleisti ožkytes pasivaikščioti, leisti joms pailsėti nuo važiavimo.
Nugraužė magnolijas, rododendrus
Angoros ožkų kelionė į naujus namus užtruko 3 paras. Iš pradžių Norvilai jas suleido į tvartą, kad priprastų ir nurimtų.
„Buvo pavargusios, net puolė ėsti šiaudus“, – B.Norvilė prisiminė, kad gyvūnėliai jautėsi išsigandę ir sutrikę.
Bet jau netrukus priprato prie šeimininkų, ėjo į ganyklą pasivaikščioti – visai kaip šunys.
Ganyklos aptvaro vartai – nuolat uždaryti, nes augintinės viena paskui kitą išeitų pasmalsauti – o gal toliau auganti žolė skanesnė? O gal kokie dar neragauti krūmai auga?
Šeimininkai kartą pasimokė atidumo. Varteliai liko praviri, ir ožkos išgurmėjo patikrinti kiemo augalų. Nugraužė magnolijas, rododendrus.
Ar labai piktai ožkytes už tokius nedorus darbus barė?
„Nebariau... Tik pažiūrėtų ir nekaltomis akimis paklaustų, ko čia rėkiu“, – šypteli šeimininkė.
Atbulomis niekaip nepastumsi
Paklausta, ar turi numylėtinių, B.Norvilė linkteli galvą, kad tokių yra – jos ypač meilios ir prieraišios, besiglaustančios prie kojų. Kaip ir žirgai, taip ir Angoros ožkos – kiekviena su savu charakteriu.
Bendra savybė – atbulomis jų na, niekaip nepastumsi.
„Kiekvieną dieną rūpiniesi – ir prisiriši. Ypač jei ožka jauniklio nemaitina ir nuo pirmų akimirkų pati turiu jį iš buteliuko girdyti“, – atvirauja šeimininkė.
O jos motina eina pasivaikščioti su vienu iš dviejų ūkyje laikomų ožių. Šiam ne kliūtis – siauras lieptas per upelį.
Abu ožiai laikomi atskirai nuo bandos, kad nebūtų kraujomaišos. Mat augintinės yra veislinės, turi kilmės dokumentus.
Gaila, bet su trimis ožiais teko atsisveikinti, juos primena kailiai ir kaukolės.
„Beata labai jų gailėjo, bet kur dingsi... Vienas ėmė ragais viską griauti, laužyti, kitiems kenkti. Su broliu nusivedėme, viską gražiai ramiai padarėme, dabar ant debesėlio laksto“, – apie liūdną realybę kalba S.Norvilas.
Kelias ožkytes pardavė naujiems šeimininkams. Su jais palaiko ryšį, dalijasi patarimais, įspūdžiais ir nuotraukomis.
Iš sruogų gaminami perukai
Kad nebeliūdintume B.Norvilės, grįžtame prie linksmesnių temų – kaip Angoros ožkos prižiūrimos, kaip kerpamos.
Kerpamos dukart per metus – pavasarį ir rudenį. Nustebus, kaipgi be kailio jos nesušąla žiemą, šeimininkė aiškina, kad per mėnesį vilna atauga apie 2 centimetrus, o per pusmetį – apie 15 centimetrų.
Kerpa ji pati. Procesas ilgai netrunka, tik maždaug 10–15 minučių.
„Ožkytė užlipa ant specialiai pagaminto stalo, ten jai padedu skanukų. Kol ėda, ramiai nukerpu“, – pasakoja B.Norvilė apie paprastą gudrybę – skanumynus.
Malonu liesti jau iškarštą ožkos vilną – moherį. Jis lengvas kaip pienės pūkas.
Šeimininkė duoda palaikyti į sruogą surištą moherį. Labai panašu į švelnius žmogaus plaukus. Augintoja patvirtina, kad iš tokių dažytų sruogų išties gaminami perukai.
Bet, aišku, iš moherio siūlų dažniausiai mezgama ir audžiama. Labai vertinamos kojinės, pirštinės, šalikai, riešinės, net kilimai.
„Avies vilna dažnam duria, kaip sako, kanda. O moheris neturi tokių žvynukų, yra švelnus ir šiltas, be to, patvarus, ilgai tarnauja. Kojines esu nešiojusi metus“, – kalba B.Norvilė.
Moherio gaminiai nesivelia, nesusitraukia karštame vandenyje, tinka dėvėti bet kuriuo metų laiku.
Angoros ožkos nemelžiamos. Bet ūkyje pienui laikoma juoda lietuviška ožka.
Viskas – savomis rankomis
S.Norvilas prisipažįsta, kad įsigydami ožkytes nesitikėjo tokio didelio susidomėjimo jų ūkiu. Pavyzdžiui, iš pradžių nė minties nebuvo apie pamokėles. Bet smalsuoliai vis dažniau teiravosi, kas per gražuolės, panašios į avis, ganosi jų aptvare.
Šeimininkai kantriai aiškindavo, kad tai ne avys, o Angoros ožkos, o po to ėmė priiminėti žmones, įkūrė dirbtuvėles. Mokestis nedidelis, bet reikia iš anksto susitarti.
Priima ir po du ar keletą žmonių, o kartais atvažiuoja ir po dvi ar net keturias vaikų klases. Vaikai pabūna su ožkytėmis, jas glosto, kalbina. Paskui šeimininkai jiems pasakoja, kaip ožkas nukirpę vilną plauna, džiovina, kedena, volu šiukšles išpurto, karšia, rateliu verpia.
Norvilai parodo karšimo priemonę ir senovinį verpstuką, kuriuo galima suverpti nedidelį moherio kiekį. O iš siūlų jau galima megzti ar austi bet ką – nuo kojinaičių naujagimiams iki kilimų.
„Vaikus labiausiai stebina, kad viską galima padaryti savo rankomis“, – šypsosi B.Norvilė.
S.Norvilas juokiasi, kad visi, kas giminėje moka megzti, jau pristatyti prie šio darbo. Liepė ir jam megzti laisvu metu, kai išvyksta dirbti į Norvegiją, bet vyras kol kas nepasiduoda. Jam mielesni ūkiški darbai. Užsienyje jis dirba metalo konstrukcijų darbuotoju.
Du Norvilų vaikai padeda nukarpyti ožkoms nagus, sodinti gėles.
Namas plyname lauke
B.Norvilės vaikystė praėjo Panevėžio centre, standartiniame bute. Ji prisimena, kaip klasiokės po vasaros atostogų kalbėdavo apie senelius ir kaimą.
„Pasakodavo, kad miegojo ant šieno daržinėje, kad daržus ravėjo. O aš mąstydavau, kas ta daržinė ir kas tas daržas“, – šypsosi moteris.
Tad kai motina nusprendė įgyvendinti svajonę ir nusipirkti namą kaime šalia Naujamiesčio, ji, paauglė, visai neišsigando. Namas stovėjo plyname lauke – net ir tai jai buvo įdomu.
S.Norvilas juokiasi, kad jam, augusiam Naujamiestyje, kaimas ir kaimiški darbai kaip tik buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Jis svajojo, kad pabėgs į miestą ir niekada negrįš.
Bet gyvenimas viską kitaip sudėliojo, kai jaunuoliai susitiko, susipažino, o vėliau sukūrė šeimą.
„Dabar darbus užsienyje planuoju taip, kad grįžčiau, pavyzdžiui, per šienapjūtę. Turime techniką. Pradėjome nuo traktoriuko, bet tuomet prireikė ir kitos technikos“, – juokiasi vyriškis.
Jis lygina, kad Norvegijoje už bet kokią pagalbą net kaimynui reikia sumokėti. Tiesiog pas juos tokia tvarka, taip įprasta. O Naujamiestyje vos paprašyti sulekia giminės, pažįstami, seni draugai. Tokia bičiulystė džiugina.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rodydami, koks švelnus, purus ir lengvas yra moheris, B. ir S.Norvilai džiaugėsi Angoros ožkų ūkio sėkme.
2. Ši vienintelė lietuviška ožkytė laikoma dėl pieno.
3. Šeimininkai juokėsi, kad pilvotos ir įžūlios žąsys – baisiau nei šunys. Jos net ožkas pavaro, kad greičiau eitų.
4. Mickiemės vienkiemio aptvare, ant kalniuko, besiganantys eikliakojai žirgai skanavo eglių šakas ir iš malonumo kinksėjo galvomis.
5. Angoros ožkų ūkis prasidėjo nuo 5 augintinių, atvežtų iš Anglijos. Dabar jų – jau dvi dešimtys. Šios ožkos vertinamos dėl vilnos – moherio.
6. Moheris yra švelnus ir šiltas, todėl pirštinės ir kojinės itin vertinamos.
7. Kepurės iš moherio nesivelia, nesusitraukia plaunamos karštame vandenyje.
8. B.Norvilė nuolat šypsojosi. Juk augintiniai suteikia šitiek džiaugsmo.
9. S.Norvilas pademonstravo, ką galima pagaminti iš ožkų vilnos ir kailio.
A.Švelnos nuotraukos
