Pagerbia kiekvieną didvyrį
„Tai, ką surenkame koncertuodami, viską atiduodame kariams – daugiausia perkame dronus, nes jie pakeitė karą. Iki 300 eurų kainuojantis dronas gali sunaikinti priešo tanką, kuris kainuoja milijardą“, – prieš pat koncertą Panevėžyje kalbėjo ukrainiečių grupės „TaRuta“ vadovai sutuoktiniai Jevgenas ir Olena Romanenko.
Su suaugusiaisiais atvyko ir šešios vaikų grupės „Hureli“ narės.
Paklausti, ar nors kelioms dienoms įmanoma visiškai pamiršti karą, pašnekovai atviravo, kad puiku vaikščioti miestų gatvėmis ir nesibaiminti praskrendančių lėktuvų. Juk iš jų sprogmenys nepasipils, kaip dabar nutinka jų tėvynėje.
„Prisipažinsiu, prasidėjus karui, buvo labai baisu, bėgdavome į rūsį slėptis. Po to pagalvojome, jeigu pataikys į mūsų namą, tai tas pats rūsys taps mūsų kapu. Dabar jau nebesislepiame“, – kalbėjo J.Romanenko.
Bet mokykloje mokytojai ir vaikai, pasigirdus oro pavojaus sirenoms, privalo eiti į rūsį. Dar iki šio karo jame buvo įrengtos klasės.
O.Romanenko patvirtino, kad iš tiesų – prie daug ko pripranti. Net prie nuolatinių mirčių, o jų nemažėja. Kai laidojamas žuvęs karys, gyventojai išeina į gatvę pagerbti savo didvyrio.
Kas rytą, 9 valandą, būna tylos minutė. Stoja visiška tyla, tik girdėti laikrodžio tiksėjimas.
Laukia grįžtančių saviškių
„Hureli“ grupės narės yra pašnekovų mokinės. Prieš 4 metus vienas milijonierius mecenatas, užuot pirkęs jachtas ir vilas, nusprendė į licėjų Žitomyro srityje sukviesti geriausius Ukrainos, ir ne tik, mokytojus.
„Iki karo licėjuje anglų kalbą dėstė 12 mokytojų, atvykusių iš Australijos, Britanijos, Amerikos, Aliaskos, Kanados. Bet dabar savanoriai atvažiuoja daugiausia mėnesiui“, – apie licėjų pasakojo ukrainiečiai.
Į geriausiųjų sąrašą pateko ir „TaRuta“ grupė iš Kijevo. Visi 6 grupės nariai – profesionalai muzikantai.
Licėjuje jie kiekvienas moko mokinius groti skirtingais instrumentais.
Idėja ta, kad mokytų ne teoretikai, o profesionalai, iš muzikos užsidirbantys pragyvenimui.
Du grupės nariai kariauja. Vietoj jų gitara groja pašnekovų dukra Darina Romanenko, o boso gitara – mokinė Zlata Makarčuk. Jai labai patinka, kaip vardas skamba lietuviškai „Auksė“.
„Specialiai nekviečiame naujų narių, laukiame grįžtančių saviškių ir padedame jų daliniams“, – kalbėjo J.Romanenko.
Nėra kam pasirūpinti motina
O.Romanenko apgailestavo, kad vieno iš grupės narių – boso gitaristo Dmitrijaus Bakrijevo situacija itin sudėtinga, nes sunkiai serga motina. Ji yra pirmos grupės invalidė, negali savimi pasirūpinti dėl aklumo ir dėl Parkinsono ligos.
Moteriai darė akių operaciją dėl kataraktos, bet tai ne tiktai nepadėjo, o smarkiai pablogėjo. Ji nieko nebemato, kas nors turi ją vedžioti už rankos.
„Dima yra vienintelis mamos globėjas, daugiau nėra kam ja pasirūpinti. Tikėjomės, kad paleis namo, jau ieškojome, kur su mama galėtų apsigyventi“, – sakė ukrainiečiai.
Panašiai buvo nutikę jų draugui. Jis gynė šalį, o pirmos grupės invalidą tėvą prižiūrėjo brolis. Bet kai ir šis išėjo kariauti, bičiulį išleido namo.
Taip pat turėjo nutikti ir D.Bakrijevui, bet viskas kur kas sudėtingiau – nebėra kuo karių pakeisti.
Pašnekovai pripažino, kad kariauti galinčių žmonių Ukrainoje dabar jau labai trūksta.
Pats J.Romanenko, kaip mecenato pakviestas mokytojas, kol nekviečiamas į armiją, bet neaišku, kaip bus ateityje.
„Jei karas užsitęs ir mane pašauks – eisiu“, – gūžtelėjo pečiais vyras.
Vaikai mokosi savanoriauti
O.Romanenko atviravo, kad neramiausia – dėl vaikų. Jeigu jie šalia, tai dar nieko, bet jų vyriausioji dukra mokėsi Kyjive, po to perėjo studijuoti į Karpatų universitetą. Ten palyginti ramiau.
„Kartą, kai ji dar mokėsi ir gyveno Kyjive, buvau labai išsigandusi. Žinojau, kad rusai sprogdina kaip tik tame rajone, kur yra mūsų dukra. Skambinu jai – neatsiliepia. Pagaliau atsiliepė, sako, aš su ausinėmis ir nieko negirdžiu“, – baisaus išgąsčio akimirkas prisiminė moteris.
Kyjive gyvena jos tėvai ir brolis, dėl jų irgi neramu.
Prieš 3 metus Rusijos pradėtas kraugeriškas karas palietė kiekvieną ukrainietį, taip pat ir licėjuje jų mokomus vaikus, „Hureli“ nares. Visų jų šeimose kas nors kariauja.
Pašnekovai sakė, kad iš pradžių vykdami su koncertais į Lietuvą ar Lenkiją kartu imdavo savo geriausius mokinius. Po to nusprendė vis keisti grupės sudėtį, tuo labiau kad vaikai nori su jais važiuoti.
„Šie vaikai mokosi savanoriauti. Jie visi žino, kad surinktos lėšos bus skiriamos kariams“, – kalbėjo J.Romanenko.
Vaikų žaislai – kamikadzės
Pašnekovai tikino, kad savanoriai smarkiai prisideda prie tautiečių pergalių.
„Iš pradžių mumis, savanoriais, netikėjo. Nemanė, kad galime kare kažką nulemti. Bet inovacijų dėka įrodėme: prie drono, kuris anksčiau buvo tik vaikų žaislas, pritvirtintas sprogmuo priešams pridaro daug nuostolių“, – aiškino J.Romanenko.
Šie palyginti paprasti vienkartiniai dronai vadinami kamikadzėmis, nes sprogmuo ir jį sunaikina.
Pamačiusi, kaip efektyvu pasitelkti dronus, valdžia ėmė juos pirkti, atsidarė juos gaminančios gamyklos.
Grupės lyderis aiškino, kad yra įvairių dronų ir pagal kainą, ir pagal paskirtį. Kai kurie, pavyzdžiui, išgabena sužeistuosius. Labai vertinami žvalgybos dronai – jie fiksuoja tašką, perduoda signalą, ir artilerija labai taikliai atakuoja. Itin greitus – su reaktyviniu varikliu – dronus, kurie numuša šachedus ir sraigtasparnius, tiekia estai.
„Pinigus renkantys savanoriai, inžinieriai ir kariai bendradarbiauja – tai lyg vienas didžiulis skruzdėlynas. Pavyzdžiui, mano draugas perka paprastų dronų detales ir namuose juos surinkinėja“, – aiškino ukrainietis.
Atkeršijo baisiu holodomoru
Ar ne apmaudu, kad pasaulis ir netgi Europos valstybės tarsi apsiprato su Rusijos karu Ukrainoje? Vis dažnesnės kalbos apie nuovargį. Tarsi karas vyktų kažkokioje kitoje planetoje.
To paklaustas J.Romanenko atsakė, kad niekas nėra skolingas. Jei padeda, už tai taisyklinga lietuvių kalba padėkoja. Jei neremia – nepyksta.
„Ir lietuviai, lenkai, estai neprivalo mūsų remti. Bet padeda, nes yra geri žmonės, turi jautrią širdį ir negali stovėti nuošaly“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis džiaugėsi koncertus organizuojančio Remigijaus Ruokio palaikymu ir neįkainojama pagalba.
„Bet, žinoma, ir pas mus pačius visko būna. Yra daug žmonių, rėkiančių, kad jie – už rusų kalbą. Tai ilgalaikės rusų okupacijos vaisius“, – tęsė J.Romanenko.
Tik paklausk tokių rėksnių, kur palaidoti jų protėviai, ir paaiškės, kad kur nors Rusijoje.
Jis tęsė, kad dar iki šito karo ukrainiečiai ilgai ir atkakliai kovojo dėl savo laisvės. Rusai už tai jiems atkeršijo holodomoru. Badu numarino pusę šalies gyventojų, o į jų vietą atkėlė gyventi rusus. O juk ukrainiečių šeimos buvo gausios, net po 12 vaikų.
„Karas su Rusija tęsiasi apie 400 metų. Užėmę Baturyną, jie išpjovė visus civilius lig vieno – senukus, vaikus... Sudegino miestą iki pamatų. Ar tai jie vadina broliška meile? Užkariauja ir viską suniokoja, nieko nesukuria“, – kalbėjo muzikantas.
Jis sakė, kad lietuviai turėtų sekti įvykius Ukrainoje ir jau dabar daryti išvadas, ruoštis visiems atvejams.
Prierašai po nuotraukomis:
1. O.Romanenko atlieka ir už širdies griebiančias lyrines, ir linksmas dainas.
2. J.Romanenko rodė aukų dėžutes su perbrėžtu agresoriaus portretu.
3. Vaikų grupės „Hureli“ narės, vykdamos į koncertus, mokosi savanorystės. Jos jau žino, koks baisus yra karas.
V.Navalinsko nuotraukos
4. Skardžiabalsės ukrainietės klausytojus sužavi ne tiktai dainomis, bet ir gražiais tautiniais rūbais.
5. R.Ruokiui vesti aukcionus padeda jaunosios muzikantės: D.Romanenko ir Z.Makarčuk.
E.Šemioto nuotraukos
