Žudynių monstras tebesiautėja
Raguvoje, baltame medinuke šalia „Carito“ labdaros organizacijos bibliotekos, trečius metus gyvena ukrainiečių Ninos ir Viktoro Levickių šeima.
Jų laikinasis būstas – vienas kambarys ir nedidelė virtuvė. Patogumų jokių, vanduo iš šulinio, tualetas lauke. Durys iš verandos į gyvenamąsias patalpas uždengtos storu audeklu, kad sulaikytų šilumą.
Pabėgėliai niekuo nesiskundžia, atvirkščiai, džiaugiasi, kad turi stogą virš galvos ir negirdi bombų sprogimų.
„Sunku ne dėl buities, o dėl to, kas mus čia atginė“, – sako sutuoktiniai.
Kai iškart aktyviam Rusijos karui prasidėjus čia atvyko, manė, kad trumpam – juk ta beprotybė tuoj baigsis ir rudenį jau galės grįžti namo į Mikolajivą. Bet nieko nepaisydamas žudynių monstras jų gimtinėje siautėja trečius metus.
Bulvių galgi užteks ir sėjai
Moteris kviečia vidun. Kambaryje gan vėsu. Šildosi seniūnijos parūpintomis malkomis, bet jas naudoja taupiai.
Kartu šildosi ir taksiukė Pepi. Arši lojikė. Nepakenčia svetimų. Kad galėtume susikalbėti, šeimininkė jai atkiša graužiamą skanėstą.
Patalpoje vietos nedaug, viduryje dvigulė lova, šalia apvalus stalas su pora kėdžių, pasienyje – palaikė sofa. Ant sienos pritaisytas medinis rėmas, o jame pradėtas pinti maskuojamasis tinklas.
Dukart per savaitę Levickiai tinklų pinti važiuoja į Panevėžį, kitomis dienomis triūsia namie.
Ninai 63-eji, Viktorui 66-eri. Abu gauna ukrainietiškas pensijas, vyras beveik 60 eurų, ji vos daugiau. Moteris tarsteli, kad gėda už savo valstybę dėl tokių menkų pensijų, bet ką padarysi.
Kaip su tiek įmanoma išsiversti?
„Viskas gerai, priglaudusioji šalis karo pabėgėliams skiria pašalpą, nieko mums netrūksta, nebadaujam. Mums žemės gabalėlį paskyrė, turim daržą, užsiauginom bulvių ir kitokių daržovių“, – aiškina.
Išties, sandėliuke pririkiuota stiklainių su uogienėmis ir konservuotomis daržovėmis. Ištraukusi iš po lentynos rodo dėželę bulvių, pasvarsto, gal jų dar liks ir sėklai pavasariui. Kabo ir keli ryšeliai džiovintų vaistažolių.
Dar pasidžiaugia, kad maršrutiniu autobusu iš Raguvos į Panevėžį ukrainiečiai gali važiuoti nemokamai.
„Vitia čia upelyje stengiasi žuvų pagaudyti. Namie turėjom valtį, plaukdavom žvejoti...“ – nostalgiškai prisimena laiką prieš karą.
Šiųmetė žiema – ukrainietiška
„Mūsų šalis panaši į Lietuvą, o Raguvoje man labai panašu į gimtinę Mikolajivo priemiestyje, kur gyvenom. Privatūs namai ir daržai, lietuviai, kaip ir ukrainiečiai, darbštūs, myli žemę. Būdavo, išeini savaitgalį į lauką – ir aplink girdėt žoliapjovės, elektriniai pjūklai, kirvių pokšėjimas malkas skaldant. Čia lygiai tas pats. Net ir šiųmetė lietuviška žiema lygiai tokia, kaip pas mus visąlaik būdavo – be sniego ir temperatūra pliusinė“, – palygina.
Vasaros jų gimtinėje kitokios, kasdienė normali temperatūra 35 laipsniai ir daugiau šilumos. Ją ištverti nesunku, nes oras sausas. Užtai daržus būtina kasdien laistyti, kitaip niekas neužaugs.
Anot Ninos, šiemet orai Ukrainoje netipiškai šilti, štai sausio gale Kyjive net 18 laipsnių šilumos.
Dukra veržėsi į kariuomenę
Moteris programuotoja, jos vyras inžinierius, remontavo elektros variklius.
Pora užaugino dvynius sūnų ir dukrą, jiems dabar po 28 metus.
Sūnus kariuomenei netinkamas, turi didelio laipsnio trumparegystę.
„Kai universitete mokiausi, mano regėjimas buvo minus 10. Dabar operavo kataraktą, tai ir regėjimą pataisė“, – pasakoja apie prigimtines bėdas.
Jaunam vyrui iš šalies išvažiuoti negalima, jis pasitraukė į Vakarus ir ten dirba.
Dukra prieš karą mokėsi Tel Avive, prasidėjus Rusijos invazijai ten ir liko, susitvarkė dokumentus nuolatiniam gyvenimui.
Moteris paaiškina, kodėl tai buvo įmanoma: jos senelis žydas.
„Buvom laimingi, kad dukra saugi, o prasidėjus Palestinos ir Izraelio konfliktui išgyvenom siaubą. Dukra mus ramino, kad žiniose viskas baisiau nei realybėje, tikino, kad slėptuvės patikimos“, – pasakojo.
Dukra būtų mielai ėjusi į Izraelio kariuomenę atlikti tarnybos, tarnavusieji gauna visokių lengvatų, bet jos nepriėmė – jau nebuvo šaukiamojo amžiaus.
Užtenka vien tik telefonų
Kambaryje nematyti jokio kompiuterio.
Atsikrausčius į Raguvą, Nina pirmais metais dirbo programuotoja per nuotolį. Kompiuterį jai buvo paskolinusi draugė ukrainietė, su kuria kartu bėgo nuo karo.
„Firma žlugo, tad darbo nebėra, kompiuterį grąžinau. Žinioms pažiūrėti užtenka telefonų“, – paaiškina.
Namie Nina turėjo moderniausią kompiuterinę įrangą, brangų didelį ekraną, už jį skolas atidavinėjo pusmetį.
„Daug fotografavau, nuotraukoms tvarkyti reikėjo kokybiškos įrangos“, – sako.
Gyvenimas prieš karą buvo puikus, šalyje viskas gerėjo, statėsi, klestėjo verslai. Karas visą gerovę nušlavė.
„Į mūsų gatvę ne kartą krito kasetinės bombos, pasisekė, kad nebuvo žmonių aukų. Mūsų namas nors ir be langų, bet tebėra, į jį kartą pataikė bomba, pramušusi stogą nukrito į rūsį ir ten sprogo“, – pasakoja.
Šalia gyvena Viktoro sesuo, ji atsiuntė nuotrauką, kaip po sprogimo atrodo dviaukštis mūrinukas, sakė, kad vanduo pliaupia vidun, kai lyja.
Mikolajive aktyviai veikiantys savanoriai skuba likviduoti sprogimų pasekmes, kiek įmanoma aptvarko suniokotus, bet gyventi dar tinkamus namus. Ninai telefonu pavyko susitarti, kad ir jų namą „užkonservuotų“: medžio drožlių plokštėmis užtaisytų kiaurus langus bei uždengtų skylę stoge. Visą namą savanoriai dar aptraukė ir plėvele.
Būstas jų širdžiai brangus – abu statėsi grynai patys, savomis rankomis. Iš plytų, nes mediena jų krašte daug brangesnė.
„Kas tas namas, palyginti su prarastom gyvybėm, su žūvančiais fronte“, – lyg ir atsiprašinėja, kad kalbam ne apie esmę.
Okupantai gynėjus sušaudė
Nina telefone rodo pirmų karo dienų Ukrainos žemėlapį. Jis visas nusėtas raudonomis žvaigždutėmis, žyminčiomis bombardavimų vietas.
„Kad įsivaizduotumėt, kokia buvo padėtis, atrodė, nėra kur trauktis, nes visur nesaugu“, – sako.
Iš Krymo per Chersoną užpuolikai perėjo kiaurai, antrą karo dieną rusų tankai įvažiavo į Mikolajivo centrą.
„Ten jie ir liko, gynėjai juos sudegino“, – džiaugiasi.
Bandė brautis ir kitais keliais, į laivų statyklas iš sraigtasparnių nuleido desantininkus, bet šitie irgi buvo sunaikinti.
„Chersoną vietinė valdžia išdavė, iš karto perėjo okupantų pusėn, nesusprogdino nė vieno tilto per Dniprą, užtat užpuolikai miestą lengvai užgrobė, 300 miesto gynėjų iškart sušaudė. O štai mes turėjom puikų merą Vitalijų Kimą, jis pusiau korėjietis, pagal profesiją mano kolega. Mūsų meras nuo pirmos dienos organizavo gynybą, kiekvieną vakarą feisbuke ir jutube pats pasakojo, kas vyksta, kalbėjo su žmonėmis. Mums tai buvo labai svarbu, žinojom, kas dedasi“, – pasakoja pašnekovė.
Dabar Chersonas išvaduotas, okupantai nustumti už Dnipro.
Taikė į žmonių susibūrimo vietas
Mikolajivas yra prie plataus vandens kelio – į jūrą įtekančios Pietinio Bugo ir Ingulo upių santakos.
„Mes uždarom kelią į Odesą. Rusai prie Mikolajivo labai arti priėjo, kasdien mūsų namus apšaudė dronais, tris savaites gyvenom rūsy, miegojom apsirengę. Meras gyventojus ragino evakuotis, nes kasdien darėsi vis pavojingiau. Iš Mikolajivo paprastai neišvyksi, dieną šaudo, o nakčiai pakelia tiltus, kad rusai toliau nepraeitų, nes iš čia vienintelis kelias į Odesą. Geležinkelis jau buvo susprogdintas“, – pasakojo vyras.
Žmones iš miesto vežė dviem kryptim, į Odesą ir į Moldovą. Autobusai su bėgančiaisiais išvykdavo ankstyvais rytais. Evakuacijai skirtas transportas kas kartą atvykdavo vis į kitą vietą, ir tik paskutinėmis minutėmis gyventojams būdavo pranešama, kur laukti, nes rusai sprogdino žmonių susibūrimo vietose.
Levickiai delsė palikti namus, bet kai okupantai apsupo Mariupolį, išsigando, kad ateina eilė ir Mikolajivui.
Namus paliko abu atskirai
„Kasdien skambinom į Rusiją giminėms, sakėm: ką jūs darot? O jie mums: jūs nacistai, pakentėkit truputį ir jus išvaduos. Ką besakytume, kaip žirniai į sieną, jie negirdi, taip smarkiai rusiškos propagandos paveikti. Buvo siaubinga“, – prisimena Nina.
Evakuacijai pasiruošė akimirksniu, nesvarstė, ką kelionei dėtis.
Iki karo Levickiai daug keliaudavo, buvo išmaišę pusę pasaulio, mėgo žygius su kuprinėmis. Tad išsitraukė kelionines kuprines, įsidėjo drabužių pamainą, konservų, į plastikinius butelius prisipylė grikių kruopų.
„Mūsų tėvai buvo kare, motinos okupacijoje, pasakojo, kas yra badas“, – prisiminė skaudžią tėvų patirtį.
Sutuoktiniai namus paliko ne kartu. Abu sirgo kovidu. Nina buvo jau apsveikusi, o Viktorą dar pjovė smarkus kosulys.
Nina išvažiavo pirmoji kartu su drauge ir jos psichine liga sergančiu 30-mečiu sūnumi bei šuneliu. Autobusu į Odesą, iš ten traukiniu į Lvivą, o tada į Lietuvą.
Lenkija ir Čekija, kur ukrainiečiai gali be vargo ir sava kalba susikalbėti, jau buvo perpildytos pabėgėliais.
Per pirmą karo mėnesį šalį paliko 15 milijonų ukrainiečių.
Prašėsi tik į ramią vietą
„Prieš mums išvykstant susprogdino savivaldybę, pastato viduryje žiojėjo didžiulė skylė, 30 darbuotojų žuvo. Sakėm, kad norim į tylią vietą, nesvarbu kur. Tada ir pasiūlė Raguvą“, – paaiškina, kaip atsidūrė Panevėžio rajone.
Lygiai po mėnesio atvyko ir Viktoras su dviem taksiukais. Prisiglaudė bute, kur Nina gyveno su drauge, jos sūnumi bei šuneliu. Žmonėms vietos užteko, bet šunys nesugyveno, kiaurą parą šiepė dantis vienas kitam.
„Kito būsto mums ieškojo visas miestelis“, – pasidžiaugia vietinių draugiškumu.
Taip jie atsidūrė namelyje, kur repetuodavo bažnyčios choras. Patalpoje tebuvo stalas, sofa ir fisharmonija. Visa, ko reikia gyvenimui, sunešė vietiniai.
„Žmonės čia nuostabūs. Mus pakvietė seniūnija, kad raguviečiams prisistatytume. Pasipasakojom. Kitą dieną vėl kviečia. Atėję žiūrim – ant grindų prikrauta dėžių su maisto produktais ir naminiais konservais. Paaimanavau, kad krautuvėje nėra pirkti bulvių, žmonės juokdamiesi man atsakė, kad čia gi kaimas, kas jas pirks. Kitą dieną prie durų pūpsojo bulvių maišas“, – širdis salo nuo tokio rūpesčio.
Sprogdina greitąsias, moteris ir vaikus
Nina ir Viktoras nuolat susiskambina su Ukrainoje likusiais savaisiais.
„Vakar apšaudė, užvakar irgi. Frontas už 60 kilometrų, tuoj už Chersono, kitoje Dnipro pusėje jau rusai“, – pasakoja apie dabartinę situaciją.
Chersone gyvena Ninos draugė, su ja nuolat susiskambina. Ji pasakoja, kad į miesto mikrorajoną arčiau upės nevažiuoja maršrutiniai autobusai, nes ten labai pavojinga. Rusai ištisai taikosi į keleivinį transportą, sprogdina greitąsias, mikroautobusus, dronais „gaudo“ pavienius žmones.
„Atrodo, kad dronų valdytojai treniruojasi su gyvais taikiniais, susprogdina tai iš parduotuvės su pirkiniais einančią moterį, tai vaiką su kuprine. Žmonės gatvėse juda kaip filme „Žvaigždžių karai“, kai bėga nuo snaiperio“, – tai šių dienų aktualijos.
Gynėjams privirė obuolienės
Karas yra palietęs kiekvieno ukrainiečio šeimą, Levickių taip pat.
„Vienas sužeistas giminaitis ištiktas komos, kitas gydomas, jam peršovė plaučius, dalį jų pašalino. Pažįstamas dingo be žinios, draugų vaikai ir anūkai kare, kas ne, tie dirba savanoriais“, – vardija.
Vieni pažįstami frontui gamina neskęstančias, statybinių putų pripildytas valtis. Jos neskęsta net ir peršautos. Vyrai patys jas suprojektavo ir už savo pinigus pagamino garaže. Dabar bendrauja su kariškiais ir jiems tiekia tas valtis.
„Rusai už Dnipro, labai aktualu vandens transportas, visi stengiasi kiek gali gynėjams padėti“, – kalba moteris.
Levickiai Lietuvoje saviškiams irgi gelbsti – kasdien pina tinklus.
Rudenį Nina fronto kariams išvirė 360 stiklainių obuolienės. Juos nuvežė į Ukrainą nuolat kursuojantys panevėžiečiai.
„Kaime obuolių yra, žmonės sunešė stiklainius ir cukraus, su Vitia stojom prie puodų. Pirmiausia sunaudojom obuolius nuo kieme augusių vaismedžių, paskui obuolių davė kaimynai. Bijojom pasakyti, kad reikia dar obuolių, nes galim nespėti visų išvirti“, – pasakoja.
Net ir delfinai atplaukdavo
Levickiai niekada nesvarstė galimybės likti mūsų šalyje, beveik kasdien kalba apie grįžimą namo. Kai baigsis karas.
„Daug kas neturės kur grįžti, namai sugriauti“, – apgailestauja dėl tautiečių.
Šiuo metu Mikolajive labai prasta padėtis. Uostamiestyje veikė didžiausios šalyje net 6 laivų statyklos. Nė viena jų dabar neveikia. Prasidėjus karui iš uosto neišplaukė nė vienas laivas.
Miestas jau treji metai gyvena be geriamojo vandens. Vamzdynais jis buvo imamas iš Dnipro. Pirmomis karo dienomis rusai visą vandentiekio sistemą susprogdino, pusė milijono gyventojų liko be vandens.
„Regionas labai sausringas, reikėtų nežmoniškai gilių gręžinių, bet inžinieriai paskaičiavo, kad iš jų neužtektų vandens miesto vamzdynams pripildyti. Tada į miesto vandentiekį paleido mūsų upės, Pietinio Bugo, vandenį, o jis sūrus. Būdavo, ir delfinai iki Mikolajivo atplaukia, ir medūzų matyti“, – pasakoja apie gimtinės vandenų ypatumus.
Kurį laiką miestiečiams geriamą vandenį vežė cisternomis iš Odesos, dabar specialiuose punktuose normuotai dalija buteliais. Kai oro pavojus, dingsta elektra, tada vandentiekiu nepaduodamas net sūrus vanduo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pabėgę nuo kasdienių bombardavimų Levickiai troško ramybės ir saugumo, juos rado Panevėžio rajone.
2. Žiemą praverčia ir susidžiovintos vaistažolės.
3. Daršti ukrainietė iš rudens prisikonservavo pačių užsiaugintų vaisių ir daržovių.
4. Pernykštė paprika ant palangės jau nokina vaisius.
5. Du langai dešinėje yra Levickių būstas, o kitoje namo pusėje veikia „Carito“ biblioteka.
6. N.Levicka pasidžiaugė vietinių gerumu, jie ir maistu parėmė, ir visokių buities rakandų pridovanojo.
7. V.Levickis kasdien svajoja, kaip grįš į Ukrainą, į namus, kuriuos savo rankomis statė.
8. 9. 10. Prieš karą Levickiai prie namų turėjo didelį sodą, mėgo jame triūsti, taip pat pora daug keliaudavo, leisdavosi į žygius su kuprinėmis po svečias šalis.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
