Paslėpė nuo žmonių akių
Artėjant link Kuprių kaimo Biržų rajone, kad ir kiek žvalgomės pro automobilio langus, jokios koplyčios akys neužgriebia. Aplink, iki pat tolumoj dunksančių miškų – vien žiemkenčiais užsėti plotai ar dirvonuojantys laukai.
Vienoj vietoj, laukų vidury, matyti lyg ir nedidelis gojelis, kitoj – dar vienas plotelis krūmais apsuptų aukštų medžių, dar šen bei ten pavienis ąžuolas.
Žiūrėdami į žemėlapį, bet realybėje taip ir neaptikę ieškomo objekto, įriedame į Čypėnus.
„Kolūkio laikais taip gudriai gyvenvietė buvo plėsta – kad nuo kelio nesimatytų nei koplyčios, nei kapų“, – paaiškina vietinė gyventoja Vilma Indrikonienė.
Sovietinė valdžia priešais koplyčią pastatė sandėlius ir koplytėlė tarsi išnyko. Taigi ekskursantai, norintys apžiūrėti koplytėlę, paprastai jos be palydovų neranda.
Medinė Šv. Stanislovo koplyčia iškilo apie 1746 metus, ją savo jėgomis ir lėšomis pasistatė Kuprių kaimo žmonės.
Kupriams ir aplinkinių kaimų gyventojams ne vieną šimtmetį koplyčia buvo labai svarbi, į ją atlydėdavo kiekvieną mirusįjį, iš tų mažų Dievo namų į dangų kilo jam skirtos paskutinės maldos.
Iš kaimo liko tik senų medžių alėja
V.Indrikonienė mums parodo kelią link Kuprių – per laukus vingiuojantį siaurutį, žolėmis užžėlusį žvyrkelį.
Tiksliau – kelias tik iki kapinių ir jų vidury stovinčios koplyčios. Kuprių kaimas nuo žemės paviršiaus nušluotas prieš kelis dešimtmečius. Likęs tik vienintelis kaimui priklausęs statinys – toji mažutė koplytėlė.
Prie kapinių vartų mus pasitinka 80 metų Regina Davainienė, jos žinioje koplytėlės raktai, o galvoje – apylinkių istorija.
Ji gimė ir augo Kuprių pašonėje esančiuose Čypėnuose. Sovietmečiu baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą ir niekur kitur negalėjo išvažiuoti, tik grįžti namo į kolūkį.
Prisimena, anuomet mokytis technikume buvę ne pyragai, vieną dieną per savaitę paskaitos, o kitu laiku privalėjo plušti technikumo ūkyje. Žiemą studentams rankomis tekę kulti grūdus, nes tuo laiku kombainų dar nebuvo.
„Su Kuprių kaimo vaikais kartu į Čypėnų mokyklą ėjom“, – prisimena.
Abu kaimai beveik glaudėsi šonais, pirmasis buvo pamiškėj, o antrasis abipus judresnio kelio.
Jos vaikystės metais Kupriuose buvę keliolika sodžių, prisimena ten gyvenusiųjų pavardes: Gabrėnai, Kuodytė, Balčiūnai, Čerkauskai.
Kaimą sunaikino melioracija, žmonės išsikraustė į Ramongalius, Čypėnus, Remeikius.
„Paskutiniai savo namus nugriovė Gabrėnai“, – mena pašnekovė.
Moteris rodo link miško tįstantį kelelį už kapinių tvoros, regis, jis baigiasi senų medžių alėja. Ten ir buvusi pagrindinė Kuprių gatvė, dar kelios sodybos buvo aplink pasklidę vienkiemiais.
Iki šiol nėra elektros
Moteris rakina koplytėlės duris.
Vidus daugiau nei kuklus, jokių puošmenų, tik vienintelis paveikslas virš iš paprastų lentų sukalto ir aliejiniais dažais nudažyto altoriaus. Pasieniais stovi keli mediniai suolai.
Įdomu tai, kad nors sovietmečiu toji koplytėlė buvo tarsi patraukta iš žmonių gyvenimo, užgožta nuo kelio ją užstojančiais statiniais, tačiau vienas kolūkio pirmininkas išdrįso skirti pinigų jos remontui.
R.Davainienė pasakoja, kad kelias, nuo Ramongalių, Remeikių ir Čypėnų sukantis per laukus į kapinaites, anuomet buvęs labai prastas.
„Kai pirmininkavo Albinas Brokorius, jis davė nurodymą nužvyruoti kelią ir suremontuoti koplyčią, atsiuntė kolūkio darbininkus. Tada uždengė skardinį stogą ir apkalė naujom lentutėm“, – pasakoja ji.
Jo pirmtakai į mažą medinę šventovę nežiūrėjo taip palankiai. Kai į Kuprius, visai pro šalį, vedė elektrą, stulpo ties koplyčia neįkasė. Ji iki šiol tebėra be šviesos.
„Kai per Šv. Stanislovo atlaidus mišias čia laikydavo senasis Vabalninko klebonas, skųsdavosi, kad neįžiūri skaityt, tai mes jam lemputę nuo akumuliatoriaus prijungdavom“, – pasakoja čypėniškė.
Nepriklausomybės metais, kai Kuprių kaimo nebebuvo likę nė žymės, koplyčios remonto ėmėsi artimiausio Čypėnų kaimo gyventojai, susirinko pinigų ir patys perdažė pastatą bei jo vidų. Jie ir kapuose dažniausiai lankosi, mat čia guli artimieji.
Kunigas dirbo buhalteriu ir elektriku
Mūsų palydovė veda prie garsiausio Kuprių kapinaičių kapo – Vilniaus arkikatedros klebono Kazimiero Vasiliausko giminės.
Dviem medinėm skulptūrom papuoštoje kapvietėje guli jo seneliai, tėvai ir sesers šeima.
„Mūsų kapinėse monsinjoras buvo ir sau koplytstulpį pasistatęs, bet kad jo, mirusio, neleido iš sostinės išvežt, palaidojo Vilniuje, tai po tuo koplytstulpiu jo brolis Juozas Vasiliauskas atgulė“, – aiškina moteris.
Ji mosteli tolyn – ten, Katiliškiuose, Vasiliauskų tėviškė. Kai šeimą ištrėmė į Sibirą, į jų namus įsikraustė kolūkio pirmininkas Albertas Vaitaitis.
Jau į kunigus įšventintas K.Vasiliauskas buvo suimtas ir į ledinę Vorkutą išsiųstas 1949 metais. Ten jis dirbo anglių kasyklose.
Pasibaigus kalinimo laikui kunigui neleido grįžti ne tik į tėviškę, bet ir į Lietuvą, tad jis visą dešimtmetį gyveno Latvijoje – Daugpilio rajone dirbo kolūkio buhalteriu, šilumvežių gamyklos elektriku.
Atgavus nepriklausomybę monsinjoras K.Vasiliauskas per Šv. Stanislovo atlaidus nuolat atvykdavo Kuprių koplyčion.
Paskutinis Kuprių anūkas
Ilgus metus tikintieji į mažąją koplytėlę kapinėse sugužėdavo tik per vienintelius čia vykdavusius Šv. Stanislovo atlaidus, kitu laiku mišių čia nebūdavo.
Pernai atsitiko neįprastas dalykas – naujasis Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Jonas Tamošiūnas pasiūlė laikyti mišias ir per Vėlines.
„Pakabinom aukų dėžutę, surinkom net 180 eurų, tokiai mažai koplyčiai tai labai didelė suma, aukojo visi, kurių savieji čia palaidoti“, – džiaugėsi R.Davainienė.
Pinigai pravers koplyčios remontui, ypač jo reikia viduje, juk net aukojimo stalas stovi senoviškai, kai kunigas stovėdavo nugara į tikinčiuosius. Reikėtų pertvarkyti taip, kad, kaip visose dabartinėse bažnyčiose, dvasininkas per mišias būtų atsigręžęs į žmones.
Mums besikalbant koplyčios tarpduryje pasirodo Vabalninko bažnyčios vargonininkas Petras Matulis.
„Aš Kuprių kaimo anūkas“, – prisistato. Ir paaiškina, kad jo mama kilusi iš čia.
Kai melioracija namus nuvertė, jo tėvai persikraustė į Ramongalius, dabar tėvų namuose 39 metų vyras ir gyvena.
„Per atlaidus čia atsivežu vargonėlius, groju ir giedu. Kartais atsivežu chorą iš Vabalninko, kartais vietiniai pritaria, kas kaip moka“, – pasakoja.
Su P.Matuliu pavažiuojam iki vietos, kur kadaise virė Kuprių sodiečių gyvenimas.
Per stebuklą tarp senųjų alėjos medžių išlikęs vienos sodybos akmeninis kryžius. Kai kur guli ir apsamanojusių akmenų krūvelės, galbūt sodybų statinių liekanos.
Vargonininkas sako jaučiąs ryšį su šia žeme, ne veltui pasivadinęs paskutiniu Kuprių kaimo anūku.
Filmą apie Kuprių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prieš keletą metų Čypėnų kaimo žmonės susirinko lėšų ir koplyčią naujai perdažė.
2. Kuprių kapinėse palaidota monsinjoro K.Vasiliausko giminė, kapavietė papuošta medinėmis skulptūromis.
3. P.Matulis parodė vienintelį nuo žemės paviršiaus nušluoto Kuprių kaimo ženklą – per stebuklą išlikusį akmeninį kryžių.
4. V.Indrikonienė mano, kad kolūkio laikais koplyčia nuo žmonių tyčia buvo paslėpta.
5. Visais laikais kukli koplytėlė kapinių viduryje tikinčiųjų buvo gausiai lankoma.
6. Kuprių koplytėlėje iki šiol nėra elektros, bet tikintieji jos neapleidžia, kiek išgalėdami prižiūri ir tvarko.
A.Švelnos nuotr.
