Vietoj knygos ima mezginį
Pakalbėti su Panevėžyje gyvenančia ukrainiete Ala Pochylko susitinkame Nemuno gatvėje esančioje „Židinio“ bibliotekoje. Klausiu: gal ir skaitymui ką nors pasiims?
„Oi ne, dabar neturiu laiko knygoms“, – maloniai šypteli.
Ir paaiškina, kur tas laikas ištirpsta: vienomis savaitės dienomis tinklus frontui pina, kitomis paramos fonde „Nauja viltis“ tvarko ir rūšiuoja labdarai suneštus daiktus, juos dalina stokojantiems.
Vakarais, kai apsitriūsia buityje, vietoj knygos į rankas ima mezginį – kiaurus metus mezga ir mezga kojines kariams.
Nesavanoriauja tik sekmadieniais, šventos dienos skirtos šeimai.
Net nežino, ar buvo sužeistas
Ala su dukra ir anūke į Panevėžį atvažiavo trečią karo mėnesį.
Žentas nuo pirmų karo dienų fronte, nulinėje linijoje, o tai reiškia, kad nuolat yra tiesioginėje akistatoje su mirtimi.
Jos, trys moterys, su narsiuoju tėvynės gynėju pabendrauja telefonu tik tuomet, kai šis pats paskambina. Toli gražu ne kasdien.
„Nuolat gyvenam nerimaudamos dėl jo gyvybės, jei ilgiau nesusisiekia, kraustomės iš proto, panikuojam ir sielojamės. Žinom, kad būna dienų, kai jis neturi jokių galimybių paskambinti, ir nežinia tuo laiku tiesiog gniuždo“, – pasakoja moteris.
Ala net negali pasakyti, ar per trejus karo metus žentas buvo sužeistas. Spėja, kad tikriausiai buvo. Jis apie tai artimiesiems nepasakoja.
Paskambinęs išvis nekalba apie karą, visiškai nieko nepasakoja apie fronto žiaurumus, prašo, kad šios pasakotų apie savo kasdienybę. Tik kartą yra prasitaręs, kas yra siaubingiausia fronte: kai trūksta ginklų.
Jos žino tik tiek, kad mylimas žmogus gan ilgai gulėjo ligoninėje, turėjo didelių stuburo bėdų. Spėja, kad traumą gavo tampydamas sunkias ginklų dėžes. Pastatytas ant kojų vėl grįžo į kovotojų gretas.
„Kas kažkiek laiko gauna 10 dienų atostogų, tada gali išsimiegoti parvažiavęs pas savo tėvus“, – pasakoja moteris.
Buvo ne saliutai, o raketos
Kario, o ir visos šeimos namai yra Nikopolyje, ant Dnipro upės, išsiliejančios į Kachovkos marias, kranto.
Frontas nuo namų vos už 7 kilometrų. Nuo karo pradžios iki dabar Nikopolis nuolat bombarduojamas.
Ala mobiliajame telefone rodo vakarykštį vaizdo įrašą, kai pataikius sprogmeniui dega viršutinis penkiaaukščio butas.
„Pro mūsų namų langus matyti Enerhodaras, Zaporižės atominė elektrinė. Iš ten kasdien į mus ir pliekia“, – paaiškina ji.
Pirmoji aktyvaus karo diena – 2022 metų vasario 24-oji – į atmintį įsirėžusi neištrinamai.
„Su dukra pusryčiavom, girdžiu, pasipylė saliutų papliūpos. Nustebau, kas čia ką švenčia? Staiga dukra sako: mama, čia ne saliutai, o raketų salvės, mus apšaudo“, – prisimena.
Kai Donbase 2014-aisiais prasidėjo karas, pasipylė pirmieji pabėgėliai. Tą kartą Alos šeima priglaudė tautiečius karo bėglius nė neįtardama, kad po kelerių metų ir pačius ištiks panašus likimas, teks bėgti nuo okupantų.
Žentas net nesvarstęs išėjo
Nuo pirmos karo dienos okupantai kėsinosi užgrobti atominę elektrinę, tad gausybė ugnies teko ir Nikopoliui, metalurgų miestui.
Į Nikopolį okupantai ištisai leido desantus, bet gynėjai juos sunaikindavo, tad realiai rusai į miestą nebuvo įkėlę kojos.
„Du mėnesius gyvenome Žemės ūkio instituto slėptuvėje, dieną į namus parbėgdavome tik persirengti ar ko nors pasiimti. Evakuotis neatrodė saugiau, nes nuolat pažeme zujo rusų sraigtasparniai, šaudė į pavienius žmones ir į automobilius su keleiviais, ištisai mėtė fosforo bombas“, – prisimena išgyventą siaubą.
Pirmomis karo dienomis žentas prisistatė į karinį komisariatą, prašėsi į gynėjus.
„Jis sakė: aš karys, privalau eiti ginti savo šalį. Net dvi paras nakvojo prie komisariato, kol įsiprašė į kariuomenę“, – pasakoja.
Stresas paveikė regėjimą
Moterys nekūrė planų bėgti, kol neištiko bėda: nuo didžiulio streso anūkė pradėjo akti.
„Bėgam iš slėptuvės, raketų salvės virš galvų švilpia be perstojo, staiga priešais mus vienas namas tiesiog susmenga, lieka tik dulkių debesis ir ausyse tebeaidintis sprogimas. Mūsų psichika tokiems vaizdams nebuvo pasiruošusi, stresas ir patirti išgyvenimai kiekvienam atsiliepia savaip, anūkei kirto per regėjimą“, – prisimena.
Parbėgus namo paaiškėjo, kad čia jau priebėgos nelikę – sprogimų bangos išmušė visus langus ir išvartė baldus.
Vietiniai gydytojai pasakė, kad vienintelis būdas išgelbėti jaunos merginos akis – kuo greičiau bėgti iš karo zonos.
„Susiruošėm per valandą, į kuprines įsimetėm dokumentus ir
apatinių drabužių pamainą“, – mena paskutines minutes.
Moteris pasidžiaugia, kad anūkės regėjimas atsigavo, bet organizmas streikavo, visą mėnesį teko gulėti Panevėžio ligoninėje.
Kartu gyventi pakvietė tautietė
Bėgimas buvęs kaip loterija – nušaus ar nenušaus. Gal papulsi desantui į rankas. Gal pakirs snaiperio kulka iš sraigtasparnio ar į gabalus suplėšys sprogmuo.
Moterys iš mobiliųjų telefonų ištrynė visas nuotraukas ir bet kokią okupantams įtartina galėjusią pasirodyti informaciją.
Stresas nuslūgo tik pasiekus Lenkijos sieną.
„Važiavom į niekur, genamos didelės baimės, buvo nesvarbu, kur atsidursime, kad tik mūsų mergaitei grįžtų akių šviesa. Autobuse išsikalbėjome su kita bėgle, ji pasisakė, kad vyksta į Lietuvą, ten vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir Panevėžyje yra išnuomojęs butą, pakvietė apsigyventi kartu“, – ir dabar jaučiasi dėkinga sutiktajai.
Jos visos trys su tautiete kurį laiką ir gyveno, paskui jau pačios išsinuomojo butą.
Visko tikrai turėjo per akis
Alai dabar 68 metai, dukrai 47, o anūkei – 22-eji.
Dukra su žentu Nikopolyje turėjo verslus, siuvimo cechą ir parduotuvę, dukra Dnipre buvo įkūrusi rytietiškų šokių studiją, jos šokėjos konkursuose užimdavo pirmąsias vietas.
„Dieve, iki karo kaip gerai mes gyvenom, buvom viskuo apsirūpinę, turėjom butus, sodybą, visko per akis!“ – atsidūsta pašnekovė.
Panevėžyje abi jaunesnės šeimos narės rado darbus, dukra baldus gaminančioje įmonėje įsidarbino siuvėja, o anūkė, laisvai kalbanti angliškai ir vokiškai, pritapo logistikos bendrovėje.
„Vyrą palaidojau prieš dvylika metų. Jis buvo černobylietis, dirbo atominėje elektrinėje likviduojant sprogimo pasekmes, evakuojamus žmones vežė į stotį, prisigaudė radiacijos. Ilgai kankinosi nuo negyjančių žaizdų“, – pasakoja apie savo žmogų.
Ala pagal profesiją yra inžinierė, dirbo didžiausios Ukrainoje kranų statyklos kadrų skyriuje.
„Kai lankėmės Vilniuje, naujose statybose mačiau mūsų pagamintą aukštuminį kraną“, – pasidžiaugia, kad kokybiška ukrainietiška įranga buvo paklausi visoje Europoje.
Dar patikslina, kad Nikopolis buvo garsus ne tik ypatingų konstrukcijų kranais, bet ir ten gamintais vamzdžiais bei metalo lydiniais.
Kartais tiesiog dingsta žodžiai
Pirmaisiais karo mėnesiais išgyventas siaubas nepraėjo be pėdsakų.
„Man stresas atėmė atmintį, būna, tiesiog dingsta žodžiai. Noriu pasakyti ir užsikertu, nes nebeatmenu, kaip vienas ar kitas dalykas vadinasi. Kai net gimtos kalbos žodžiai iš galvos išsitrina, mokytis lietuviškai labai sudėtinga, treti metai mokausi jūsų kalbos, o vis dar neprabylu“, – paaiškina.
Gyvenimas Panevėžyje gan ramus, bet nerimas dėl Ukrainoje likusių artimųjų kankina nenumaldomai.
„Ten liko mano dvi seserys ir 93 metų mama su bendraamžiu tėvuku“, – aiškina.
Ne kartą prašė, kad tėvai važiuotų čia, bet jie nesutinka. Vienos sesers vyras sunkus ligonis, kita sesuo karo prievolininkė, negali palikti šalies. Ji vadovauja valgyklai, tiekiančiai maistą fronto kariams.
Seniems išvykti yra sunkiausia
„Mūsų miestas buvo labai gražus ir žalias, keli parkai buvo, ruožas palei marias kurortinis, o dabar per trejus apšaudymų metus prie vandens pirmoji linija visai nušluota“, – kalba pašnekovė.
Šiuo metu visame Nikopolyje darosi itin pavojinga, gynėjai vaikšto po privačių namų kvartalą ir ragina gyventojus išvykti. Bet daugelis nesutinka, nes gaila palikti namus, viso gyvenimo triūsą.
„Kaip ir mano tėvai. Baigęs Charkivo universitetą, tėvas gavo paskyrimą į Nikopolio kranų statyklą, ten visą amžių ir dirbo, žmoną sutiko, vaikus užaugino. Sako, iš ten nė už ką nesikraustys“, – aiškina.
Ne tiek siūloma žuvis, kiek dėmesys pradžiugino
„Man atrodo, kad pagal mentalitetą lietuviai ir ukrainiečiai panašūs, todėl pritapti jūsų šalyje buvo lengva“, – patikina.
Ji graudinasi pasakodama, kaip laiptinės gyventojai, sužinoję, kad kaimynystėje gyvens karo pabėgėlės, ėjo ir nešė visokias gėrybes, dalinosi daiktais ir maistu.
Su širdingais kaimynais ukrainietės susibičiuliavo, vaikšto vieni pas kitus į svečius.
„O tokių žmonių, kaip Irina ir Gintaras Burkauskai, nuo pirmos karo dienos besirūpinantys ukrainiečiais karo pabėgėliais, žemėj tikriausiai daugiau nėra. Mes atvykstam pakrikusiais nervais, nieko neturintys, nemokantys kalbos, o tie kiekvienu pasirūpina, padeda kuo gali. Stebiuosi, kaip jiems neatsibosta ir nepavargsta“, – giria labdaros ir paramos fondo „Nauja viltis“ įkūrėjus.
Ala pasakoja vieną momentą: iš žvejybos grįžęs Gintaras paskambino ir klausia, gal ji nori šviežios žuvies.
„O dangau, kaip buvo malonu, pasijutau lyg Dievo pabučiuota, toks gerumas ant širdies, kad dar kam nors rūpiu“, – vėl graudenasi.
Pašnekovė pasisakė ir ko pasigenda – tai glaudesnio bendravimo su tautiečiais.
Jos draugė atsidūrė Italijoje, ten ukrainiečiai pabėgėliai iš karto susibūrė į bendruomenę, susitinka, bendrauja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Pochylko nuolat nerimauja dėl Ukrainoje likusių artimųjų. G.Kudirkienės nuotr.
2. Nikopolis nuo pat karo pradžios nuolat apšaudomas, sprogmenys lekia ir į daugiabučius, ir į privačius gyventojų namus. Asmeninio albumo nuotr.
