Atsiveria moteris visokia
„Ši knyga turėtų gulėti prie kiek-vienos moters naktinio staliuko arba ant kiekvieno darbo stalo“, – taip žinomos rašytojos Birutės Jonuškaitės poezijos knygą „Esamoji“ pristatė vakaro Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, vedėja, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūrėja“ vadovė Lionė Lapinskienė.
Kodėl turėtų gulėti? O todėl, kad eilėmis čia sudėta visa moters esmės abėcėlė, kad atsiveria ta moteris čia visokia.
Ir dailininkės Daivos Kairevičiūtės iliustracijos, anot L.Lapinskienės, – kaip perliukai prie tų eilėraščių.
B.Jonuškaitė pirmiausia paaiškino, kodėl šįkart būtent poezija – antroji tokio žanro jos knyga, nors prozos knygų jau susikaupė visai nemaža krūva.
„Proza – sunkus darbas, man ji taip greit negimsta, aš su savo personažais vaikštau ir penkerius metus, ir ilgiau... O štai eilėraščiai – kai kas nors nutinka, susopa, tai ir užrašai. Tai tokios sugautos akimirkos. Per dvidešimt metų tiek visko prirašyta ant vokų, teatro programėlių, skiaučių...“, – pasakojo viešnia.
Iš salės atsklido: „Ėdikė“
Rašytoja ketino leisti dviejų dalių knygą – į vieną sudėti moteriškąsias eiles, į antrą – kitokias, bet paklausė duoto patarimo – nemažą pundą atidėti kitam kartui, koncentruotis tik į moters temą. O tada jau toptelėjo mintis, kad gerai būtų sudėlioti tuos eilėraščius abėcėlės tvarka.
„Taigi pradėjau nuo „Altruistės“, o baigiau „Žmona“, – nusijuokė viešnia.
Sugalvoti pavadinimus pagal abėcėlės raidę ne visada buvo labai paprasta. Kad ir Ė raidė. Kas galėtų prasidėti šia raide, kokia moteriškė galėtų slypėti po šia raide?
Iš salės atsklido: „Ėdikė“.
„Na va, yra skaičiusių mano knygą“, – pasidžiaugė rašytoja.
Jai norėjosi žaisti žodžio prasmėmis, ne visada pildyti tai, ko tikisi skaitytojas, ne taip tiesmukai, nes juk reikia, kad liktų ir tos paslapties. Būtent todėl su švelnia ironija palydėjo „Paleistuvę“ ar „Subtiliąją“.
Tik vyrai taip gali išsireikšti
Vakaro vedėja paprašė viešnios plačiau papasakoti, kaip gimė eilėraštis „Dzūkė, 1863 m.“, nes jis pasirodęs be galo įdomus. Taip jau sutapo, kad tiek L.Lapinskienė, tiek B.Jonuškaitė, taip pat ir kartu atvykęs knygų leidėjas Juozas Žitkauskas yra dzūkai.
Rašytoja papasakojo, kad kartą visai atsitiktinai bendradarbė atnešė pavartyti senovinių maldaknygių kolekciją. Viena – 1863 metų, joje visos maldos lenkiškai surašytos, jauniems žmonėms kai kurios frazės net neperskaitomos.
„Tos maldaknygės man buvo lobių lobis – parsinešusi namo varčiau ir varčiau... Ir taip man susidėliojo tos dzūkės“, – prisiminė viešnia.
L.Lapinskienė priminė, kad 1863-iųjų sukilimo metais visko buvo – sukilėliai maskuodavosi ir apsimesdami girtuokliais smuklėse.
„Buvau prirašiusi vieną posmelį ir apie sukilimą, ir tą, kad moteriškė meldžia: geriau jau tu eik maskolių kapot, nei galą gauk toj karčemoj, bet knygos redaktorius Aidas Marčėnas patarė išimti. Diskutavom tą patį, ką jūs pasakėt, bet nusprendėm, kad kas žino, tai žino, nereikia jiems dar pridėt“, – paaiškino autorė.
Ji nusijuokė, kad redaktorius patarė pataisyti ir „Gimdančiąją“. Tą eilutę, kur „Dar viena aimana, dar pūliuojantis prakaito lašas“. Jis pataręs rašyti „gelžbetoninis“ prakaito lašas. Na, tik vyrai šitaip gali išsireikšti.
Tas magiškas Persetkalnis
L.Lapinskienei įstrigo magiškas Persetkalnio pavadinimas. Ar jis toks iš tiesų yra?
Poetė patvirtino, kad tikrai yra. Kaip nebus – juk tai jos gimtinės kalnas Seivų kaime prie ežero, aukščiausia tų laukų vieta. Tėvas ten prieš Naujuosius metus nešdavo blaškį, degindavo laužą.
„Prie Seivų ežero peizažas – lyg iš atviruko. Kalnelis apsėtas persetais – kaip pentinėliai tie jų žiedeliai… Bet arkliai nugrauždavo, ir tiek. Tik mūsų šeimai jis buvo ypatingas tas Persetkalnis“, – šypsojosi viešnia.
B.Jonuškaitė skaitė ir savo eilėraščių. Jos klausytis susirinkusiesiems buvo gera – balsas ramus, švelnus, dainingas. Eilėraščių žodžiai net giliau krito į širdį nei skaitant namuose knygą.
Ir perimdamas iš jos žodį kitas vakaro svečias – pasvalietis Vladas Braziūnas – pasidžiaugė, kad gali klausytis ir klausytis.
Nelygu kur dėsi kirtį
Vakaras Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, tuo ir buvo intriguojantis, kad atvyko du rašytojai ir kad jie tarsi apsikeitė vaidmenimis.
Skaitytojams puikiai žinoma kaip prozininkė B.Jonuškaitė šįkart pristatė ne romaną ar kitokią prozą, o poeziją. Gi visąlaik poezija skaitytojus lepinęs Vladas Braziūnas atvyko su dar šviežia, vasarą išleista prozos knyga „Laikas yra arti. Filotopinės skiautės“.
Savo kraštietį pasitiko ir visa palaikymo komanda – Panevėžyje gyvenantys pasvaliečiai. Pati eiles rašanti Elvyra Pažemeckaitė net ir knygos pavadinimą perskaitė kitur dėdama kirtį žodyje „arti“ – ne ant i raidės, o ant a, ir tada jau atsirado visai kita reikšmė. Ir net pats V.Braziūnas nusišypsojęs nepaprieštaravo tokiam supratimui – ne apie gyvenimo laiką, o apie arimą.
Anksčiau pristatydamas šį rašytoją leidėjas pripažino, kad sudėtinga žanriniu požiūriu įvardyti V.Braziūno knygą. Suprantama, kad tai autobiografinė knyga, bet, pasak J.Žitkausko, nekasdieniška – supintas atsiminimo žanras, dokumentika, poezija.
„Norėjau pasižiūrėt į savo gyvenimą nuo pradžių, bet neišėjo man rašyt kaip žmonės rašo atsiminimus – tiesiu keliu arba panašiai, – ir susitikime su panevėžiečiais pripažino V.Braziūnas. – Po biškį pradėjau rašyt, kol galų gale įsirašiau ir supratau, kad reikia rašyt taip, kaip man pačiam išeina.“
Prajuokino šmaikščia citata
Salę prajuokino svečio pacituotas Vaižgantas. Jis kartą tokiam netvirtai stovinčiam žmogeliui rėžęs: „Ar aš tau nesakiau: laikykis blaivybės kaip girtas tvoros!“
V.Braziūnas tą šmaikštų patarimą savaip supratęs.
„Laikymasis tvoros. O ta tvora yra ne kas kita, kaip tu pats“, – paaiškino klausytojams.
Vaižgantas ir rašydamas dažnai nuklysdavęs kaip jam tuo kartu išeidavę. Laikęsis savęs, o ne įprastų žanro reikalavimų. Tai ir jis taip pradrąsėjęs. Ir tos skiautės taip atsiradusios.
„Buvo toks sumanymas iš karto, kad aš per visą savo gyvenimą praeisiu. Bet parašai to, ko visai nesitikėjai kad bus. Kuo pradedi, tuo ir pabaigi. Likai prisikabinęs į savo žemę“, – aiškino rašytojas.
L.Lapinskienė priminė, kad žodį „filotopija“ pirmas pavartojo panevėžietis filosofas Arvydas Šliogeris. Filosofija reiškia meilę išminčiai, o filotopija – meilę vietai, vietovei. A.Šliogeriui ta vieta buvo vaikystės Panevėžys, o V.Braziūnui, aišku, Pasvalio žemė. Tuo labiau, kaip patikino rašytojas, kad su Arvydu Šliogeriu jie buvo nuo pat jaunystės pažįstami, nuo studijų laikų Vilniaus universitete.
Prasidėjo nuo vieno sapno
„Prieš daug daug metų vieną sap-ną nepaprastai ryškiai susapnavau. Nuo jo ir prasidėjo knyga. Iš ryto atsikėliau ir surašiau surašiau surašiau... Tai ji dabar didžiausia iš šitų skilčių. Aš ją išspausdinau „Literatūroj ir mene“. Parašiau, kad čia ištrauka iš rašomo romano. Gal kad taip prirašiau, sapnai ir baigės. Prabudus dar viskas aišku, o išlipi iš lovos ir jau nebežinai. Bet po biškį tuos sapnus prisijaukinau“, – pasakojo apie savo rašymą naujos knygos autorius.
Jis patikino, kad rašydamas stengėsi žiūrėti labai atvirom akim, kas ten su juo dėjosi. Mat, kaip žinoma, kas septyneri metai keičiasi žmogaus ląstelės, tai jam jau ir dešimt kartų pasikeitusios.
L.Lapinskienė padėkojo ir už „žodeliavimą“ – be galo gražią, taisyklingą knygos kalbą. Žodžiai čiurlenantys kaip šaltinėlis. Pagyrė ir iliustracijas, klausė, ar daug kišosi redaktorė.
Su žinoma dailininke Sigute Chlebinskaite rašytojas džiaugėsi dirbantis jau 20 metų. O redaktorė – panevėžietė, Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė. Anot autoriaus, nepaprasto supratingumo redaktorė.
Ištrauka iš V.Braziūno knygos „Laikas yra arti. Filotopinės skiautės“
Tai ko aš jų nebijau, tų van-deniñkių laumių ir jų dukterų, laumyčių vandeninkėlių? Turėčiau bijot, kad pagaus, užkutens, juodan Svalios duburin nusitemps? Ne, nieko nebus. Jos juk turi šeivų. Tai savo seklyčiose, neregimose, vadinasi, irgi turi stakles. Tokias pat kaip babutės. Gaila, kad tos laumių staklės dar ir negirdimos. Kiek ausį pakrantėj prie žemės prispaudęs laikau, nesutrinksi. Neišgirstu, kad laumės, kaip ir babutė, skietu primuštų po siūlą prie kaskart vos per jį pailgėjančio audeklo. Laumių rankose darbas dega, kada jos tau vaiką kutens.
Kutena mane Pasvaly. Negi laumės! Kaimynų mergos. Pasigauna, parverčia ant lovos Rapkiaučių didžiajame kambary, visos trys net sušilusios kirkina, niurko, kutena. Raitausi, žviegiu iš juoko kaip skerdžiamas, bet išsivaduot negaliu. Mergos jau nebemažos, jau mokyklinės, jau beveik pusmergės, stiprios. Rapkiaučių Stasė ir dvi Karaliūnaičios: už Stasę gal kiek vyresnė Zita ir kiek jaunesnė Sigutė, ta kaip iš pasakos.
Man jau penkeri su puse, populiaraus romano veikėjas, būdamas tokio amžiaus, padaro pirmą paukščių gaudyklę, aš iš pamatų duobės po naująja senelių gryčia Daligišky išrenku skiedras, mano mama Pasvaly ligoninėj, gaunam žinią – man gimė sesytė; niekas nežino kaip, bet skaityti, rinkti raides ir žodžius aš jau senokai išmokęs, dabar va mamai laiškelį rašau, sesytę prašau pavadint Sigute arba Zitute, pavadina Zita, pranciškonų šventąja, o man tas laiškas yra pirmasis išlikęs mano buvimo rašytinis liudijimas, buvęs išlikęs, galbūt kur nors dar tebesamas, kad ir kas, jis paveldas man, svarbesnis ir už paties Gedimino laiškus.
Birutė JONUŠKAITĖ
Ėdikė
arkliai ėda avižas
sparvos ėda gyvulius
blusos ėda šunį
kandys ėda drabužius
rūgštys ėda geležį
rėmuo ėda skrandį
dūmai ėda akis
stresas ėda sveikatą
pigią mėsą šunys ėda
ji suėdė jam širdį
išbadėjusi vilkė
Subtilioji
Jaučiu,
kaip po sijonu
akis nubėga.
Galvoju –
kaip toli?
Gimdančioji
iš genties neišsenkančio glėbio
kraujuojanti veržėsi aušra
dangus plėtėsi saulei kylant
liepos viršūnėje
spragsėdamas tirpo šerkšnas
drebulys slinko liemeniu
traškėdama plyšo žievė
dar viena aimana
dar pūliuojantis
prakaito lašas
visom šaknim įsirėmus į žemę
kol išaušus pratrūko
jos syvus sugėręs
skleidės drėgnas
standus pumpurėlis
liepos viršūnėje
paukštis pragydo
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šios dvi naujos knygos atguls ir panevėžiečių namų lentynose.
2. V.Braziūnas autobiografinę knygą parašė neįprastu stiliumi.
3. B.Jonuškaitės knyga – apie visa apimantį moters pasaulį.
4. Abu rašytojai Panevėžyje turi savo gerbėjų. Į susitikimą sugužėjo jų daug – pilna bibliotekos salė.
A.Švelnos nuotraukos
