Fronte trūksta pėstininkų
Kalbantis su brigadų vadais ir paprastais kariais šie skundžiasi, kad dėl didelio žuvusių ir dar didesnio sužeistųjų kiekio mūšiuose dalyvauti yra pajėgūs pusė ar tik trečdalis dalinio vyrų.
Kariniai komisariatai beveik neatsiunčia naujų mobilizuotų vyrų, o ir šie esą atvyksta prastai apmokyti. Skundžiasi, kad nauji kariai yra atsiunčiami beveik pensinio amžiaus, nors vadai prašo vikrių ir stiprių trisdešimtmečių.
Karinio komisariato atstovai gaudo vyrus gatvėse, kavinėse, per koncertus, darbovietėse. Karo pradžioje situacija buvo priešinga – vyrai savo noru stovėjo ilgose eilėse prie komisariatų ir maldavo siųsti kovoti su įsiveržėliais.
Entuziazmas sumažėjo
Karui užsitęsus ir kapinėse ėmus trūkti vietos laidoti žuvusiems kovotojams, o gatvėse pasirodžius dar daugiau neįgalių, grįžusių iš fronto, vyrų entuziazmas sumažėjo. Entuziazmą dar labiau sumažino demaskavimai, kad politikai, valdininkai, turtuoliai ir jų vaikai bei giminės už kyšius išsiperka nuo tarnybos ir net pabėga į užsienį.
Tokiems skandalams kartojantis, nuo armijos slėptis ėmė ir pinigų kyšiams neturintys vyrai. Kita problema armijai tapo tai, kad dalis priverstinai mobilizuotų vyrų fronte atsisako eiti į mūšį arba palikę ginklus pabėga.
Neseniai paaiškėjo, kad dezertyruoja apie dešimtadalis karių, jie geriau sutinka už pabėgimą būti siunčiami į kalėjimą nei žūti apkasuose. Įdomu tai, kad pačiuose kalėjimuose daugybė nuteistųjų ėmė prašytis siunčiami į frontą.
Galimybė pakeisti biografiją
„Kai kalėjime pranešė, kad už lengvus prasižengimus nuteisti asmenys galės vykti į frontą, kelias naktis nemiegojau ir nusprendžiau, jog noriu, kad mane vaikai prisimintų ne kaip „zeką“, o kaip tėvynės gynėją. Tai yra galimybė pakeisti biografiją. Nežinau kodėl, bet mano gyvenimas susiklostė blogai. Kartais galvoju, kad sugniužau po tėvų skyrybų, nenorėjau, kad šeima iširtų, pykau tiek ant tėvo, tiek ant mamos. Buvau paauglys, ėmiau praleidinėti pamokas, susidėjau su gatviniais, kurie dauguma irgi buvo iš nedarnių šeimų“, – Charkive man pasakojo 37 metų Saša.
Vaikino tėvas išvyko gyventi į Rusijos šiaurę, sukūrė naują šeimą. Su mama dėl praleidinėjamų pamokų konfliktavęs Saša pabėgo gyventi pas tėvą, bet ten ėmė rietis su nauja jauna jo žmona, vėl ėmė praleidinėti pamokas, naktinėti, tad tėvas išsiuntė atgal į Charkivą.
„Dirbau statybose, o vakarais su chebra gerdavom ir ieškodavom nuotykių. Buvau teisiamas už kvailiones – muštynes, chuliganizmą, smulkias vagystes. Kol buvau nepilnametis, kelis kartus pavyko išsisukti nuo kalėjimo, vėliau nebe. Dabar sėdėjau jau trečią kartą, atbuvau dvejus metus ir tiek pat dar reikėjo. Sužinojusios, kad pasiprašiau siunčiamas į frontą, mama ir žmona pyko, sakė: geriau tūnok už grotų. Mat neturiu karinio patyrimo ir žūsiu“, – kalbėjo vyriškis.
Išspaudė ašarą
Saša sakė susitaikęs su tuo, kad iš fronto gali grįžti neįgalus arba pasilikti visam po žeme. Tačiau viliasi, kad taip nenutiks, o kariavimas leis pasikeisti.
„Tėvo šaknys ir giminės Rusijoje, o mamos Ukrainoje. Aš buvau Rusijoje, mačiau, kad ten gerokai daugiau netvarkos ir skurdo, tikrai nenoriu, kad jie mus okupuotų, noriu gyventi laisvoje Ukrainoje. Kas benutiktų, žinosiu, kad vaikams liksiu kovotoju su šalies užpuolikais, ir jie nebesigėdys per pamoką pasakyti, kur yra tėtis“, – pasakė Saša ir nusisuko nusišluostyti ištryškusios ašaros.
Saša privalėjo pasirašyti kariniame komisariate standartinę sutartį dėl trejų metų tarnybos armijoje, gavo skubų teismo leidimą atidėti įkalinimą ir buvo nuvežtas į apmokymų poligoną.
Ten jau antrą mėnesį lanko ištvermės treniruotes, šaudymo pratybas, mokosi suteikti medicininę pagalbą bendražygiams. Vyras prasitarė, kad keli „zekai“ dezertyravo ir negrįžo, už tai įkalinimo laikas jiems bus pailgintas penkeriems metams.
Viršijo visas prognozes
Teisingumo ministras Denisas Maliuska paviešino, kad per pirmas dvi įstatymo galiojimo savaites prašymus priimti kariuomenėn parašė 4564 iš šalies kalėjimuose sėdinčių 27470 asmenų. Ministro pavaduotoja Elena Visockaja tada prasitarė, kad pageidaujančių vykti į frontą kiekis viršijo visas prognozes.
Vėliau paaiškėjo, kad nuteistieji prašymus priimti kariuomenėn aktyviai teikė du pirmus mėnesius, o vėliau pareiškimų gerokai sumažėjo. Per du mėnesius buvo gauta per šešis tūkstančius prašymų, tačiau kariniai komisariatai pasirašė sutartis tik su 3611 nuteistųjų.
Pareiškimų buvo paduota gerokai daugiau, tačiau didelė dalis buvo atmesta. Šiuo metu armijon jau yra priimta per keturis tūkstančių nuteistųjų, 18 iš jų yra moterys.
Turi pereiti atranką
Tarnybos sutartis yra pasirašoma trejiems metams, todėl nuteistieji turi būti ne vyresni kaip 57 metų, o iki bausmės atlikimo pabaigos turi būti likę ne daugiau kaip 3 metai. Daugiausia mobilizuota buvo teistų už vagystes bei sukčiavimus, apiplėšimus, kūno sužalojimą, mašinų vagystes.
Su kaliniais sutartys yra pasirašomos tokia tvarka. Iš pradžių jie pereina pirminę atranką kalėjime, o tada į susitikimą su norinčiais patekti armijon yra kviečiami karinių dalinių atstovai. Šie apžiūri ir šnekina kalinius bei atsirenka, kuriuos nori kviestis. Po to nuteistieji pereina sveikatos patikrinimą karinio komisariato medicinos komisijoje ir ten pat pasirašo trejų metų tarnybos sutartį. Galutinį leidimą prisijungti prie armijos išduoda teismas, anuliavęs sprendimą bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje.
Gavę teigiamą teismo sprendimą ir tapę kariais nuteistieji siunčiami į apmokymų poligoną ir tik paskui patenka į konkrečią brigadą. Pagal įstatymą nuteistieji brigadose turi būti sutelkti atskirame padalinyje, tačiau kai kurios brigados atsisakė vykdyti šį reikalavimą ir juos išskaidė po kelis į atskirus padalinius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ukrainos kalėjimuose sėdi daugiau nei 27 tūkst. nuteistųjų.
2. Nuteistuosius kariškiai moko kovos paslapčių, suteikti medicininę pagalbą bendražygiams.
E.Butrimo nuotraukos
