Ne visi atsisuka
„Jautri akimirka, kai mūsų išgelbėtieji šunys iš prieglaudos ištapena jau su nauju šeimininku. Kai kurie dar atsigręžia, o kiti – nebe, nors ir lauki, galgi atsisuks“, – kalbėjo gyvūnų prieglaudos „Mažas draugas“ vadovė Anželika Jaškuvienė.
Ji su korespondentais susitiko vienkiemyje šalia Panevėžio įrenginėjamoje prieglaudoje. Tuo metu kaip tik viešėję suomiai savanoriai kalė voljerus, dažė lentynas, žaidė su mažaisiais keturkojais – kiekvienas buvo užsiėmęs savais darbais.
Apie 20 suomių pagelbėti atvyko savo lėšomis, su savo įrankiais ir netgi reikalingomis medžiagomis. Viena iš savanorių dirbo su apibintuota plaštaka.
„Visi mes čia – su pleistriukais“, – šyptelėjo prieglaudos vadovė.
A.Jaškuvienė paaiškino, kad vieni suomiai atvažiuoja, o kiti išvyksta, bet dauguma iš jų augina anksčiau „Mažo draugo“ prieglaudoje laikytus šunis. Kai kurie netgi atsivežė savo augintinius.
„Smagu matyti, kaip jie dairosi aplink, tarsi sakytų: aš irgi čia buvau!“ – džiaugėsi pašnekovė.
Sodybą prieglaudai padovanojo taip pat suomiai.
Vargšytę pastebėjo suomiai
Prieš 7 metus užsimezgusi pažintis su „Pet rescue Finland“ („Suomijos naminių gyvūnėlių gelbėjimas“) vadove Liza Laitcinger pačiai A.Jaškuvienei buvo netikėta.
Tuomet savanoriai Pasvalio rajone gelbėjo 12 mažų šunyčių.
„Gaila buvo žiūrėti į kalytę mamą – nutysusiais speniais, atsikišusiais dantukais... Nufotografavau, bet abejojau, ar ji kam nors parūps. Bet netrukus sulaukiau skambučio, kad vargšytę priglaus suomiai. Niekaip nesupratau: kas per suomiai?“ – juokėsi pašnekovė.
Mat ši suomių organizacija buvo ką tik įsikūrusi.
Lietuvoje gyvenanti L.Laitcinger atvyko susipažinti, nuvežė kalytę pas veterinarą, sužinojo, kokios jos bėdos, ir perdavė ją tautiečiams – naujiesiems šeimininkams.
Taip užsimezgė draugystė. Per tą laiką į užsienį išvyko daugiau kaip 2 tūkstančiai šunų.
Paėmė senjorus ligoniukus
A.Jaškuvienė jaustųsi laiminga, jei gyvūnus iš prieglaudos paimtų lietuviai, bet ypač nelengva rasti šeimininkus seniems ar ligotiems keturkojams. Be to, ir katės, ir šunys atiduodami tiktai su sąlyga, kad bus kastruoti ar sterilizuoti.
Su suomiais dėl to bėdos nėra. Jiems savaime suprantamas dalykas, kad negalima gyvūnų veisti. Todėl Suomijoje prieglaudų yra, bet jos tuščios. Jie nesibaimina imti šunų ir su sveikatos bėdomis, baikščių, piktesnių – veža pas veterinarus, dresuoja, sprendžia bėdas ir internete dalijasi naujienomis.
„Pas mus gyveno 10 metų šuo su širdies ūžesiais. Suomiai jį priglaudė žinodami, kad jį reikės nuolat tikrinti pas kardiologą“, – tokiu požiūriu džiaugėsi pašnekovė.
Ji su savanorėmis irgi neseniai grįžo iš Suomijos, kur šįkart iškeliavo 6 globoti šunys, du iš jų – senjorai ligoniukai. Gyvūnų gelbėtojos ten pamatė 12 jau anksčiau suomių paimtų keturkojų.
„Atvyko ir mūsų Laputė, į Suomiją išvykusi gyventi viena pirmųjų. Atrodo, daug laiko praėjo, bet mes visus prisimename. Džiaugsmo ašaros kaupiasi, kai matai savo gelbėtus šuniukus laimingus“, – kalbėjo A.Jaškuvienė.
Užsispyrę prašo jauno
A.Jaškuvienė pasakojo, kad ir pas mus atsiranda puikių šeimų, paimančių ligotus šunelius.
Tokia istorija nutiko su senjoru pekinuku – jis aklas viena akimi ir silpna širdele. Jau tris šios veislės šunis laikantys biržiečiai, perskaitę feisbuke apie vargšytį, nusprendė jį priglausti.
Netrukus po to A.Jaškuvienė vežė į Kauną pas veterinarą kitus šunis iš prieglaudos ir pasisiūlė kartu nuvežti ir šeimos paimtąjį. Bet šie pasvarstė ir nusprendė, kad patys veš ir visą dėmesį skirs tik jam vienam.
Bet pasitaiko ir kitokių pavyzdžių, kai smarkiai pagyvenę žmonės užsispyrę prašo jauno augintinio.
„Mano aiškinimai, kad jaunas šuo norės lakstyti, dūkti ir kad tai juos vargins, ne visus įtikina. Gal ir supyksta ant manęs, bet neduodu. Žinau, kad nei gyvūnui, nei jiems nebus gerai“, – aiškino pašnekovė.
Mažus nusineša varnos
Paklausta, ar šunis myli labiau nei katinus, A.Jaškuvienė sakė, kad vienodai. Ji pasakojo apie katytę, iškeliavusią į Škotiją.
Šią drąsią, smalsią katytę viena akimi ir be uodegos ji paėmė gyventi pas save. Murklė žaismingai erzindavo kartu gyvenusius du šunis. Bet bėda buvo ne dėl jų.
„Turėjau kitą lygiai tokią pačią – be akytės ir be uodegos. Ir pirmoji baisiai nekentė antrosios. Kad ir kaip skaudu, teko atiduoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Naujieji šeimininkai jos pasiimti važiavo 19 valandų be sustojimo ir pavadino ją Padauža.
Paklausta, ko labiausiai trūksta prieglaudai, vadovė sakė, kad reikia visko, kas praverčia laikant šunis ir kates. Didelė pagalba – skirti 1,2 procento pajamų mokesčio.
„Turime skolų klinikai už operacijas. O dar skiepai, pašaras, skaniukai... Norime katėms įrengti namelius, bet dabar neturime už ką“, – sakė pašnekovė.
Ji girdi ir tokių kalbų, kad suomiams šunis esą parduoda.
„Protingas žmogus taip nešnekėtų. Nėra lengva, juk gyvūnai serga, miršta, mažus net varnos nusineš, jei neapsaugosi. Tik apie tai neskelbiame, todėl gal ir atrodo, kad viskas paprasta“, – sakė A.Jaškuvienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Jaškuvienė glaudė du šunelius – šie gražuoliai dabar gyvena jos namuose.
2. Laisvą akimirką savanorė bent per grotas paglosto keturkojį.
3. Suomiams nebaisus karštis, kai darbo prieglaudoje – per akis.
4. Savanoris tapo jauniklių šunelių „aukle“, mažyliams vieniems juk nuobodu!
5. Šunelių istorijos skirtingos, bet visi nori turėti savus namus.
A.Švelnos nuotraukos
