– Andrijau, karas vyksta jau 9 mėnesius. Kaip jau sakėte anksčiau, Lvovo srityje, toli nuo fronto, iki šiol buvo palyginti ramu. Kokia situacija dabar? Kaip keičiasi žmonių nuotaikos?
– Išties karas dabar vyksta rytinėje ir pietinėje Ukrainos dalyse, tačiau vakarinėje dalyje esantys regionai taip pat patiria didelių išbandymų.
Pirma, daugelis mūsų vyrų buvo mobilizuoti į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas, jie atremia Rusijos puolimą su ginklais rankose. 90 tūkstančių gyventojų turinčioje Červonogrado bendruomenėje nuo vasario pabaigos jau palaidota apie 60 žuvusių karių. Tiesa, čia žuvusiųjų daugiau nei kitose srityse, nes valstybinėse kasyklose dirbantys kalnakasiai buvo masiškai telkiami į kariuomenę.
Antra, šaudydamas tolimojo nuotolio raketas agresorius labai dažnai nukreipia savo smūgius būtent į Lvovo sritį. Tikriausiai jis nori parodyti, kad žmonės nė vienoje Ukrainos dalyje negali jaustis saugūs. Per spalį ir lapkritį priešas kelis kartus smogė svarbiems energetikos objektams, todėl Lvovo srityje reguliariai nutrūksta elektros tiekimas. Šviesos gali nebūti 8 valandas ar net ilgiau. Vandens ir šilumos tiekimas gyvenamiesiems namams kol kas buvo nutrauktas 2 kartus ir palyginti trumpam – iki 8 valandų.
Žmonės įpratę gyventi pagal karo įstatymus. Absoliuti dauguma nekenčia agresoriaus. Žinoma, ukrainiečiai nori, kad karas baigtųsi kuo greičiau, tačiau kompromisai su okupantais praktiškai niekam netinka. Todėl žmonės yra pasirengę ištverti įvairius nepatogumus, kad tik karas baigtųsi Ukrainos pergale. O ji bus pasiekta, kai Rusijos kariai bus išstumti iš visų mūsų teritorijų, taip pat ir Krymo pusiasalio.
– Suprantama, kad dabar didelė bėda visuose miestuose – žiema ir elektros tiekimo trikdžiai. Mano žiniomis, kartais elektros nebūna po 10-12 valandų per parą. Kaip su tuo tvarkosi ligoninės, verslai, mokyklos, vaikų darželiai, įmonės? Kaip ištveriate šaltąjį metų laiką?
– Elektros energijos tiekimas dabar jau nutrūksta reguliariai, bet žmonės jau yra pasirengę tokiai padėčiai. Mūsų ligoninėse įrengti galingi generatoriai, jie leidžia gydytojams ir kitam medicinos personalui atlikti operacijas ir tinkamai pasirūpinti ligoniais.
Mūsų regione veikiančios anglių kasyklos elektrą gauna beveik be pertrūkių. Jie buvo išjungti tik du kartus trumpą laiką. Taip nutikus kalnakasiai elgiasi pagal specialias saugos taisykles ir pėsčiomis pakyla į paviršių.
Kitos pramonės įmonės yra priverstos koreguoti savo darbo grafikus prie elektros energijos prieinamumo. Jie gali dieną padaryti pertrauką, o dirbti naktį.
Bet mokyklose ir vaikų darželiuose švietimo procesas vyksta normaliai. Vaikai ir mokytojai nusileidžia į slėptuves tik pasigirdus oro pavojaus sirenoms.
Ugdymo įstaigas šildo centralizuotai viena didelė katilinė, ji neatjungiama nuo elektros. Todėl, net jei mokykloje nėra šviesos, patalpas šildo baterijos.
Parduotuvės, vaistinės ir kitos komercinės bei buitinės paslaugos įsigijo įprastus buitinius generatorius ir jais naudojasi, kai nutrūksta elektros tiekimas.
Daugiabučių namų gyventojams sunku, nes jie negali sau leisti naudotis dyzeliniais ar benzininiais generatoriais. Bet kuriuo atveju jie kaupia vandens, žvakių atsargas, įkrauna baterijomis maitinamus elektros prietaisus.
– Dalis į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių po kurio laiko vėl grįžta į Ukrainą. Ar jie sulaukia giminių, draugų, kaimynų paramos? Ar padeda valstybė?
–Į Ukrainą grįžusieji negauna iš valstybės jokių specialių išmokų, išskyrus jiems priklausančias socialines išmokas, įskaitant pensijas. O mūsų artimieji ir draugai yra įpratę prireikus padėti vieni kitiems.
Matyt, būtent dėl to – vienybės, pagalbos, paramos vienų kitiems – Ukrainai pavyksta atremti Rusijos agresiją. Nes mūsų žmonės pasiryžę atiduoti paskutinius pinigus, kad tik padėtų fronto kariams, nupirktų jiems reikalingų daiktų.
– Mums labai rūpi, kaip karo sąlygomis dirba žurnalistai. Ar daugiausia rašote internetiniuose portaluose, ar toliau leidžiami ir popieriniai laikraščiai?
– Žurnalistai ir toliau leidžia popierinius laikraščius, nors spausdinimo kaina labai išaugo. Iš esmės mūsų vietiniai laikraščiai taupumo sumetimais atsisakė būti leidžiami spalvoti, jie vėl yra nespalvoti. Tiražai taip pat palaipsniui mažėja, nes žmonės taupo pinigus.
Internetiniai portalai taip pat veikia, bet jiems taip pat sudėtingas laikas dėl elektros tiekimo trikdžių.
Reklamos yra nedaug, nes ekonominė veikla gerokai sulėtėjo. Šalis įžengė į išgyvenimo režimą, nedaugeliui žmonių reikia reklamos.
– Kaip straipsniuose nušviečiate karo temas? Ar pavyksta kelti kovotojų dvasią?
– Apie karą rašome remdamiesi oficialių institucijų informacija. Nuolat kalbame su namo trumpų atostogų grįžtančiais kariais, su reguliariai humanitarinę pagalbą į frontą gabenančiais savanoriais, su žmonėmis, pas mus atvykusiais iš teritorijų, kuriose vykdomi karo veiksmai.
Kai kuriuos ypač aštrius ir skausmingus tokių interviu momentus, kurie galėtų sukelti didelį neigiamą rezonansą, šiuo metu tenka nutylėti. Apie juos rašysime, kai bus panaikinta karinė padėtis.
Ukrainos karių karinė dvasia yra labai stipri, o žiniasklaida nuolat dirba, kad taip ir toliau būtų.
– Mūsų spaudoje nuolat rašoma apie rusų žvėriškumą, masines kapavietes, nežinia kur išvežtus vaikus. Ar jūs apie tai plačiai rašote? Kokios skaitytojų reakcijos sulaukiate?
– Apie suaugusiuosius ir vaikus, išvežtus į Rusijos teritoriją, rašome nedaug. Tokius faktus tik kelis kartus paviešino iš kitų teritorijų atvykę žmonės.
Žinoma, Rusijos kariai yra labai žiaurūs. Bet dabar reikia laikytis atsargumo – juk daugelis palieka okupuotas Ukrainos teritorijas, važiuoja į Europą, daugelio kelias būna – per Rusiją.
– Kas ukrainiečiams šiuo metu sunkiausia? Ko tikitės iš kitų šalių, kokios pagalbos, be karinės, labiausia reikia?
– Dabar, po 9 mėnesių karo, sunkiausia, ko gero, yra civilių finansinė padėtis. Dar prieš plataus masto karą mūsų pajamos buvo mažos, o dabar ekonomika dar labiau krito, pajamos labai mažos. Žmonės dažnai neturi pakankamai pinigų, kad sumokėtų komunalinius mokesčius ar nusipirktų maisto produktų. Vidutinė pensija neviršija 100 eurų per mėnesį, dažnas gauna tik 70 eurų. Išgyventi už tokius pinigus labai sunku, ypač dabar, kai kainos pakilo.
Dažnai žmonės neturi galimybės rasti darbo. Todėl svarbiausias dalykas, kurio Ukrainai reikės po karo, tai investuotojai – jie čia kurtų naujas darbo vietas su padoriais atlyginimais. Tada bendras finansinis lygis augtų ir vyriausybė galėtų padėti skurdžiausiems.
– Kas labiausiai sukrečia jus patį?
– Šiuo metu labiausiai šokiruoja Rusijos valdžios institucijų ir žmonių nesugebėjimas pripažinti savo klaidų ir atsisakyti idėjos sunaikinti Ukrainą, o kartu ir kitas Europos šalis.
Visos civilizuotos šalys nori plėtoti savo infrastruktūrą, kelti žmonių pragyvenimo lygį. Žmonės jose yra patys svarbiausi.
O Rusijoje dabar yra priešingai. Jie nori atkurti imperiją ir bet kokia kaina įgyti naujų teritorijų, net visiškai sunaikindami tuos žmones, kurie nesutinka jiems paklusti.
Gaila, kad pasaulyje vis dar yra politikų, kurie nesuvokia šių Rusijos laukinių siekių ir juos palaiko.
Rusijos problema bus išspręsta tik tada, kai ši 1991 metais iki galo nežlugusi imperija suirs į kelias dešimtis tautinių valstybių.
Prierašas po nuotrauka:
Prasidėjus karui, leidžiamas nespalvotas laikraštis, bet jame stengiamasi pateikti kuo daugiau gerų naujienų.
