Vaikai – vargas eksponatams

Tradicinė jungtinė Panevėžio krašto tautodailininkų paroda šiemet turėjo gerokai susispausti ir „nubarstyti“ per 200 kūrinių, nes ekspozicijų erdvėje jie tiesiog nebetilpo.

Liaudies meistrai privalėjo sutilpti ankštokame keramikos paviljone, o anksčiau gaudavo dvi pagrindinio Dailės galerijos pastato sales.

„Į galerijos parodų tvarkaraštį įsiterpė japoniškos lėlės, teko užleisti“, – apgailestavo tautodailininkų vadovė Audronė Virbalienė.

Kitas galvos skausmas – mažoje erdvėje pabirę jaunieji parodos lankytojai. Kai mokinukai zuja tarp dužių ir lūžtančių eksponatų, A.Virbalienei širdis į kulnus ritasi.

„Kažkas jau dviratį sulaužė“, – rodo į eksponatą su įspėjimu neliesti.

Nuo žiūrovų nukentėjo biržiečio medžio meistro Rimanto Gaiduko kūrinys – originalaus dydžio medinis dviratis.

Filosofiškai net apie šiaudą

Tautodailininkų darbai išdėlioti labai koncentruotai, tapybos darbai sukabinti kelių centimetrų atstumu vienas nuo kito, lygiai taip pat individualių erdvių neturi karpiniai, drožiniai, keramika bei rankdarbiai.

Betgi toks sutankinimas labai pritinka šiaudiniams sodams, o jų šiemet didelė gausa ir įvairovė.

„Kai prieš porą metų šiaudinių sodų rišimo tradicija buvo įtraukta į UNESCO nematerialųjį paveldą, pasipylė gausybė norinčių to mokytis, į tautodailininkus nemažai naujų sodų pynėjų priėmėm“, – pasidžiaugia vadovė.

Formų išmonė bei sodų dailumas džiugina akį, o krekenavietės Rasos Družienės miniatiūriniai sodeliai tiesiog stulbina. Nupinti iš perpus plonesnių šiaudų nei tradiciniai, o ir jų ažūras tankus lyg megztas tinklas.

Iš didžiųjų sodų išsiskiria šalia Tėvo Stanislovo išgarsintos Paberžės bažnyčios gyvenančios Vidos Bukauskienės kūriniai.

„Vida gyvena pora šimtų metrų nuo bažnyčios, savo gryčiutėj moko sodų pynimo, vaistažolių pažinimo. Tam gražumui gal turi reikšmės ir tai, kad kiekvienas rugio šiaudas ir žolynas atkeliavę iš tos vietos. O dar autorė didi filosofė – apie kiekvieną šiaudą moka taip papasakoti, kad tas vos ne stebuklingas rodosi“, – apie kūrėją pasakoja vadovė.

Austas grožybes išgraibsto

Pintų grožybių skyriuje puikuojasi panevėžietės Gendrutės Ambraškienės senovinių formų indai. Jų medžiaga ypatinga, pinti iš švendrų, linų pluošto ir žievių.

Anykštėnai Lidija ir Kazys Morkūnai papokštavo – iš nenužievintų vytelių nupynė slides. Tos labai masina jaunimą, prie slidžių užverda diskusijos, mokiniai spėlioja, ar tikrai senovėj žmonės tokiomis per pusnynus šliuoždavo.

Drožinėtose rankšluostinėse sukabinti dailiausio audimo raštuoti, mezginiais puošti lino rankšluosčiai – ką tik iš staklių. Juos nuaudė rokiškietė Genė Šimėnienė.

„Ta moteris fantastiška. Karlsonas turėjo vieną motoriuką, o ji turi du, neapsakomai darbšti dailiadarbė, pati ne tik išaudžia, bet ir apneria, jos kūrinius akimirksniu išgraibsto, užsakymų turi toli į priekį“, – pasakoja tautodailininkų vadovė.

Panevėžiečių Vidos Mikoliūnienės papuošalai padaryti iš lino siūlų bei gintaro, o Rasos Kukuraitienės puošnūs koljė – iš odinių gėlių su gintaro lašeliais.

Vilnos vėlinių skyrelyje karaliauja Rokiškis: baltutėliai Alės Deksnienės veltinukai ir samanų žalumo Violetos Jazikevičienės šlepetės.

„A.Deksnienė pernai surinko visus, kiek tik įmanoma, prizus – išrinkta geriausia tautodailininke, puikiausia amatininke ir dar šūsnį visokių apdovanojimų gavo“, – džiaugiasi vadovė.

Fantaziją siūbavo baltų aitvaras

Keramikos padėklą apspitę mokinukai. Vieni žavisi Dalios Svilienės į duonos raugą nardintais, dėl to keisčiausiais vaizdais išmargintais balto molio dubenimis, kitiems labai gražios Genios Vaičikauskienės nulipdytos storos varnos, kurios, vaikų manymu, gal net neskraido, tretiems patinka ąsočiai.

Berniukai gi nesitraukia nuo pajuodusio molinio pabaisėlio, komentuoja, kad šis panašus į iš pelkės išlindusį nelabąjį, į piktą kaimynų šunį, į po kelmu gyvenantį miškinį.

Tokias vaikų fantazijas sužadino keramiko Osvaldo Balčiūno kūrinys.

„Jį man atnešęs pasakė, kad čia aitvaras. Sakau, koks tau aitvaras, aš matau beždžionę, bet autorius mane įtikino, kad čia visgi baltų aitvaras“, – juokiasi A.Virbalienė.

Atsargiai aplenkę ant žemės paguldytą kupiškėno Vytauto Jasinsko iš akmens iškaltą drugelį atsiduriam prie padėklo su drožiniais.

Duoklė liaudiškai tradicijai čia labai ryški, rodomi visokių stilių rūpintojėliai.

Lietuvišką pasaulėjautą vaizduoja ir kupiškėno Romualdo Dobricko humoristiniai drožiniai, ir biržiečio Antano Ramašausko geraširdžiai personažai. Prie medžio meistrų įterptas ir panevėžietis kalvis Rolandas Jakubonis, mat šį kartą jo kūrinyje daugiau medžio ir gintaro nei geležies.

„Drožėjai nepradeda modernėti, religinė kryptis medyje įsitvirtinusi nepajudinamai, ji dominuoja kaip ir ankstesniais laikais, tvirtai išlaiko tautodailiškumo tradiciją“, – sako pašnekovė.

Su kalvyste panašiai, baltiškoji linija neišeina.

Ryškaus tautiškumo katilan reikėtų dėti ir austines bei pintines juostas, jų autorės stabiliai neša promočiučių audimo stilių.

„Centre – Irenos Vilienės juostos, mes ją ką tik išrinkom metų kultūros darbuotoja“, – pasidžiaugia.

Per istoriją ir neprašovė

Apžvelgdama Panevėžio krašto tautodailininkų tapybos tendencijas, A.Virbalienė tvirtina, kad kasmet mažėja besieksponuojančių primityvistų. Mąžta ir kūrinių su kaimiškais vaizdais.

Ko daugėja, vargiai atspėtume, – gi bajoriškos krypties natiurmortų! Teikiant darbus parodai būtina išlaikyti liaudiškos kūrybos istoriją, bet šį kartą vienas toks natiurmortas visgi rodomas.

„Nesakyčiau, kad meistrai tokius darbus tapydami prisitaiko prie žiūrovų, greičiau prisitaiko prie to, ką patys jaučia“, – paaiškina A.Virbalienė.

Anot jos, nereikėtų baimintis, kad tautodailininkai nebetapys kaimo, pasiduos naujoms madoms ir nebeneš žinios apie praeitį. Oi, kokių išradingų yra žmonių.

„Štai panevėžietis Kęstutis Vaičiūnas anksčiau pastele tapė peizažus, o paskui paėmė kitą tautodailės kryptį, pasuko į istoriją, užsibrėžė nutapyti žinomiausias šalies vietas. Šiemet su jo darbais išleistas atvirukų rinkinys „Mano Lietuva“, – sako vadovė.

Nuo stiprumo net pašiurpo

Talentingų tapytojų – daugybė: žiemos, vasaros, upių vingiai, miestelių vaizdai, liaudiško stiliaus natiurmortai.

Tarsi lietaus nuplauto peizažo autorius biržietis Vytautas Laisonas su šiuo kūriniu pernykščiame peizažo konkurse laimėjo pirmą vietą.

Kitos gi talentingos tapytojos Nijolės Jackevičiūtės drobė „Šienapjūtė“ buvo atrinkta šimtmečio Dainų šventės parodai.

Tautodailininkė tapo nedaug, bet kiekvienas jos kūrinys įspūdingas.

„Kai šitą paveikslą išvyniojo, net kūnas pagaugais nuėjo, tiek stipru buvo“, – A.Virbalienė rodo neeilinį įspūdį padariusį darbą.

Į eilinės aukštaitiškos gryčios langus įspindusi vakarinė saulė, šviesa nuslinkusi šonu, išryškinusi baltas langines, nurausvinusi stiklų pakraščius. Medžiuose aplink gryčią, o ir pačiame ore, tvyro auksaspalvio vakaro šiluma ir jaukumas.

Tautodailininkų tėtės garbei

Iš gausios tapybos išsiskiria dvi mistinės drobės, jos pasakoja apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, nes šiemet jį išties privalu labiau atminti – sueis 150 metų nuo mūsų tautos genijaus gimimo.

„Specialiai nebuvo kviesta tapyti M.K.Čiurlioniui skirtų darbų, bet jis gi yra lyg tautodailininkų tėvas: 1907 metais buvo Vileišių namuose susirinkusioje komandoje drauge su Antanu Žmuidzinavičiumi, Jonu Basanavičiumi, Vileišiais ir kitais garsiais kultūrininkais. Jie surengė pirmą liaudies parodą Vilniuje. Mes kiekvienas privalom turėti širdyje M.K.Čiurlionį ir galim džiaugtis tuo, ką jis pradėjo, o mes tęsiam“, – sako A.Virbalienė.

Jungtinėje liaudies meistrų parodoje šiemet dalyvauja 218 autorių, rodomi 548 kūriniai.

Menininko vizija

Mugei privalu – Kazys su baronkų karoliais

Audronė ŽELVIENĖ, tautodailininkė

Pernai tautodailininkų parodai ant veidrodžio ištapiau merginos ir vaikino tautinius rūbus, gavau pastabą, kad tai neliaudiška, niekas taip nedaro. Kaip niekas? Juk aš darau. Kodėl menui turi būti uždėti rėmai?

Tai šiemet, prašom, nupaišiau paveikslą „Kaziuko mugėje“.

Nesu tapytoja, greičiau bandytoja. Dabar turiu laisvo laiko ir darau viską, ko vaikystėj nedrįsau ar nespėjau.

Kaziuko mugė man į kraują įaugusi, daugybę metų važiuodavau pardavinėti savo keramikos, dabar jau važiuoju kaip viešnia.

Paveiksle gyvi įspūdžiai – vienon krūvon sudėjau visus tradicinius mugės personažus: prie Katedros besiplaikstantį karalaitį, ant kojūkų šokančią porą, muzikantus, pirkėjus ir pasižmonėti atėjusiuosius bei tikrą šių metų Kazį su baronkom ant kaklo.

Gaila, kad tapiau ne aliejumi, per vėlai susigriebiau parodai ruoštis, teko naudotis greit džiūvančiu akrilu.

Panevėžiečiai mane labiau žino kaip keramikę, varlių lipdytoją. Vienu metu net buvau praminta varlių karaliene. Kai kas gal įsiminė ir mano pieštus vitražus.

Su tapyba viešai kaip ir nesirodžiau, ta kūrybos sritis man ir pačiai dar naujovė.

Prieš metus kitus buvau prisidėjusi prie „Pantautodailės“ moterų tapytojų grupės, kurią koordinavo Laimutė Vološkevičienė. Tada dar netapiau, tiesiog mėgstu naujoves, norėjau pažiūrėti, ką jos daro. Buvo keli kūrybiniai seminarai, paskaitas skaitė naivistinio meno atstovė. Pagalvojau, kodėl ir man nepabandžius?

Tapytojų grupei buvo duota tema „Lietuviški papročiai“. Naivistiniu stiliumi pavaizdavau pokarines Velykas, kaip vaikai kiaušinius ridena.

Antrą paveikslą nupaišiau grynai iliustracinį: guli senelis ant pečiaus ir vaikams pasakas skaito.

Abu paveikslus paėmė Panevėžio kraštotyros muziejus. Nubėgau pažiūrėti, kur jie ten kabo. Pasakė, kad guli fonduose, iškels, kai bus paroda ta tema.

Vaizdelis apie Kaziuko mugę – trečias mano nupaišytas paveikslas.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Tautodailininkų vadovės manymu, N.Jackevičiūtės paveikslas šioje parodoje yra vienas stipriausių.

2. Mažose ekspozicijų erdvėse pabirus vaikams salės darbuotojams šiurpai eina, kad tik kas ko neužkliudytų.

3. Lankytojai pastebi, kad tautodailininkų tapyboje vis mažiau kaimiškų vaizdų.

4. Nuo žiūrovų dėmesio šiek tiek nukentėjo biržiečio R.Gaiduko kūrinys – medinis dviratis.

5. Nematyta naujovė – šiaudiniai sodai pagražinti raudonlapėm aguonom.

6. Pastaruoju laiku padaugėjo sodų pynėjų, tad šiųmetėje parodoje buvo didelė šiaudinių grožybių įvairovė.

7. Tekstilėje ir mezginiuose susijungė naujovės bei tradicijos.

8. Pavasariu dvelkiančios molinės grožybės.

9. Vaizdai liaudiško gyvenimo motyvais žavi išraiška ir įtaigumu.

10. A.Virbalienė apgailestavo, kad šiemet teko labai susispausti ir gerokai sumažinti eksponuojamų kūrinių kiekį.

11. Pynimo darbuose buvo į ką akis paganyti, vieni stebėjosi jų dailumu, kiti įdomia paskirtim.

12. Tekstilėje ir mezginiuose susijungė naujovės bei tradicijos.

13. Kalviai ir drožėjai tvirtai išlaiko liaudies meno tradicijas, kaip ir seniau, dominuoja saulutės, šventieji bei valstietiškos buities atstovai.

14. R.Kukuraitienė sukūrė įdomius odos ir gintaro kaklo papuošalus.

15. Akį traukė medžio meistro Alberto Velikonio drožiniai.

16. „Bajoriško“ stiliaus natiurmortai kyla „ant bangos“.

17. A. Želvienė. „Kaziuko mugėje“.

A.Švelnos nuotraukos