Graikiški orų dievai papokštavo
Šiemet kurortinio sezono pradžia Kretoje, švelniai tariant, buvo visai ne kurortinė: jūra šalta, saulė kada ne kada išlenda ir beveik kasdien lyja.
Lėktuvas Heraklione nusileido balandžio 29-ąją, atskridom pirmuoju užsakomuoju reisu.
Tikėjomės šilumos ir giedros, visus, kas tik klausė, įtikinėjom, kad tai pats geriausias laikas atostogoms: pats žydėjimo metas, karščiai dar nealina.
Daugel metų tokiu laiku čia skraidom, buvom įsitikinę, kad apie Kretos orus žinom viską. Deja, graikiškieji orų dievai papokštavo. Lėktuve išsilukštenę iš striukių, jam nusileidus, tik iškišę nosis laukan puolėm vėl šiltai rengtis.
Tempiau kietai vasarinių drabužėlių prikimštą lagaminą ir mintijau, kad jau rytoj tai trenksiu šiltus treningus į šoną. Šiandien jau pavakarys, gal tik prieš naktį atvėso...
Veržiausi pagulėti po bibliniu medžiu
Atostogų vieta – iš anksčiau jau pažįstama Stalida. Viešbutis puikus, gaunam viską, ko pageidavom, ir net geriau. Vietoj standartinio kambario pagrindiniame dviaukščiame pastate mus apgyvendina erdviame vasarnamyje su papildoma svetaine ir individualiu kiemeliu, kuriame stiebiasi vaisius brandinantis figmedis, apelsinmedis ir dar kažkoks visžalis augalas.
Klykteliu iš laimės ir nors penkioms minutėms einu pagulėti ant gulto po bibliniu medžiu. Ilgiau ir nepagulėsi, nes šaltas vėjas įveikia striukės užtvaras.
Vyras ragina skubėti vakarienės, restoranas užsidarys po pusvalandžio.
Žinoma, po figmedžiu pagulėsiu rytoj, išsirengusi prieš kaitrią saulę.
Rytoj, kai pagal laikrodį jau turi būti išaušę, dangus pilkas lyg nespalvotoj nuotraukoj.
Pusryčiai karališki, valgymo malonumas šiek tiek pakelia nuotaiką, bet ne tiek, kiek pakeltų saulė. Į restoraną atėjom ne tik kad su striukėm ir tais pačiais šiltukais, kuriais ir atskridom, o dargi užsisegioję iki pasmakrės. Lyg to būtų maža, iš dangaus kapsi.
Vietiniai sako, kad Kretoje nebūna apsiniaukę ištisai. Ir tikrai, kairėj ties kalnais kybo juodas debesis, o dešinėj švysčioja.
Papuolė į liūtį su akmenų griūtim
Pasivaikščioti einam ten, kur šviesiau. Jūra audringa, o tai Kretoje kurortinio sezono metu irgi labai reta. Pliažuose gultai tušti, pirmos eilės panirusios į smėlį, skalaujamos bangų.
Miestelis pusgyvis, dirba vos vienas kitas viešbutis ir gal kas dešimta kavinė. Suvenyrų krautuvės, kurios tuo pačiu ir prekybos centrai, visos atidarytos. Vasarinių suknelių stovai nustumti tolyn, į pirmąsias gretas išnešti šilti džemperiai ir ilgos kelnės. Poilsiautojų dar skysta.
Dėliojamės atostogų planą B, nes plano A – patysoti prie vandens – įgyvendinti nelemta. Vyras, gulėjimų pliažuose nemėgėjas, džiūgauja.
Oras lyg ir nešaltas, įdienojus temperatūra apie 18–20 laipsnių, bet kasdien niaukstosi, košia šaltas vėjas ir protarpiais palyja.
Alytiškių pora, girdėjusi mitą, kad Kretoje blogų orų nebūna: esą jei šiaurinėje salos pusėje lyja, reikia važiuot skersai į pietinę, tą ir padaro. Grįžę pasakoja papuolę į baisią liūtį, kai per kliokiantį iš dangaus vandenį kelio nesimatė, o nuo kalnų byrėjo akmenys.
Augmenijos aromatai ir gyvulių kvapai
Mūsų planas B – žygiai pėsčiomis į už miestelio stūksančius kalnus ir juose išsimėčiusius kaimelius. Per kaitrą tokiais maršrutais nepakeliausi, tą ne kartą savo kailiu patyrėme. Iš mūsų lokacijos pėsčiomis pasiekiamas Malijos kurortas ir tolėliau nuo jūros esanti senoji Malija, netgi egzotiškasis, ūksmingą palmių giraitę turintis Sisi miestelis.
Savom kojom vaizdingomis pakrantėmis keliaujam ir į Hersonissos, kažkodėl vadinamą jaunimo ūžavimų vieta. Kol kas ten nei jaunimo, nei senimo, krantinės kavinės tuščios, savaitgaliais jų klientai – vietiniai graikai.
Vienintelis ženklas, kad sezonas jau visgi prasidėjo, uoste poilsiautojus pasiplaukioti viliojantis ryškiai raudonas laivas. Žygiai į gamtą – geras sprendimas. Skersai kirtus miestelį ir atsidūrus kalnų papėdėje, striukes kišam į kuprines. Žvyrkeliai su atšakomis, pasukame tai šen, tai ten. Per tvoras žvilgčiojam į graikiškų namų kiemus, grožimės visais raudonais atspalviais žydinčiom bugenvilijom ir gausybe vazonuose žiedus skleidžiančių augalų.
Lauko žolių ir medžių aromatai verčia iš kojų, baltom žiedelių kekėm pasidabinęs krūmas kvapu šiek tiek panašus į mūsiškį jazminą, vėjas atpučia sodriai saldų akacijų dvelksmą, maišosi figmedžių ir pupmedžių kvapai. Čia pat avių ir naminių paukščių tvaikas, nes dažnoje nuo kurorto šiek tiek nutolusioje valdoje vaikštinėja vištos ir antys.
Dairiausi, kurgi ta dvėseliena
Kasdien leidžiamės vis kitais takais. Užeinam sausą kalnų upės vagą. Krantai nusėti didžiuliais rieduliais, pro šiuos aukštyn stiebiasi dygliažolės – lyg mūsiškų usnių pusseserės. Sunku patikėti, bet ožkos tuos aštrius dygėsius šlamščia lyg didžiausius gardėsius.
Kaipgi neįkiši nosies į akmeninio namo griuvėsius? Sienos su arkiniais langais stovi, o stogo nebėra, per namo vidurį tebeguli lubas laikiusi sija iš kreivoko alyvmedžio. Viduje šlykštus tvaikas, lyg čia pat gulėtų maita. Jausmas baugokas tik tol, kol nepamatau tą smarvę skleidžiančio nuostabaus grožio lavongėlės žiedo.
Vieną dieną pasiryžtam kilti kalnu aukštyn, kiek jėgos neš. Įkalnėje namai retėja, žvyrkelis siaurėja, galiausiai virsta tik pėsčiųjų taku. Ne laukiniu, o adaptuotu žygeiviams, grįstu akmenimis. Vėliau jis tarsi savaime išnyksta, kabarotis aukštyn tenka per plikus akmenis.
Abipus dygliakrūmiai, žolės, laukiniai alyvmedžiai. Nuorodos, kur eiti, ant pakelės akmenų sužymėtos ukrainietiškomis spalvomis.
Iš viršaus matome, kad pakrantę nutvieskia saulė, o mus prausia lietus. Trumpas: sušlampi ir tuoj išdžiūvi.
Iš viešbučio lovos – į pliažo lovą
Kiekvieną vakarą saulei žemėjant vyniojamės šalikus ir velkamės striukes.
Per pirmą kurortinio sezono dešimtadienį pasitaiko pora dienų, kai valanda kita tinkama būti pliaže. Vėliau saulės daugėja, bet lietūs nesiliauja.
Vietiniai gūžčioja pečiais, tikina, jog nei jie, nei jų tėvai neatsimena taip stipriai vėluojančios šilumos ir užsibuvusių lietų.
Pastebim, kad šiemet daug daugiau viešbučių, klientams siūlančių tikrų tinginių atostogas: dvigulės lovos su storiausiais čiužiniais ir pagalvėmis sustatytos visai prie vandens. Pakirdę iš miego, sočiai papusryčiavę, atostogautojai dribteli į lovas pliaže ir jose vartosi iki pietų, paskui ir iki saulės laidos.
Pliaže „dirba“ keli etatiniai šunys. Džiugiai sutinka poilsiautojus naujokus ir nebekreipia dėmesio į kartą jau apuostytus. Ėdesio nekaulija, matyti, kad įmitę, gerai prižiūrėti, su gražiais antkakliais, tiesiog trainiotis pliaže ir nuolat su kažkuo susidraugauti jų pomėgis.
Katės čia panašiai kaip šventos karvės Indijoje, dažnas viešbutis turi kačių namelius ir šėryklėles, parduotuvės irgi. Yra miauklių, griežtai kontroliuojančių savas šiukšlių konteinerių zonas.
Persirėžusi į akmenį pasruvo krauju
Jūros vanduo vėsus, apie 17 laipsnių, besimaudančių tik vienas kitas. Viešbučio baseinai drąsuolių nesulaukia.
Pakrantės link Hersonissos miesto daugiausia akmenuotos ar uolėtos, smėlio juostų labai mažai.
Miesto prieigose po atviru dangum įkurtas etnografinis muziejus labiau panašus į nereikalingų rakandų priverstą šabakštyną. Gražus tik įėjimas: ant vartų kabo sausų gėlių vainikas.
Į jūrą atsuktoje muziejaus pusėje aukštos tvoros, praėjimo nėra, bet užtat pakrantė vaizdinga, su gausybe aštrių uolų ir įlankėlių tarp jų.
Kol vyras su fotoaparatu tyko nufilmuoti jūrinės gervės skrydį, aš stebiu mamą ir jos paauglę dukrą. Mergina užsispiria nusimaudyti įlankėlėje, mama atkalbinėja, kad čia pavojinga. Jauniklė daro savo, per plokščią akmenį nusliuogia į vandenį.
Paplaukioja trumpai, nes šalta. Į krantą lipa ten, kur uolos atrodo žemesnės. Staiga suklykia ir krenta atgal į vandenį. Matau, kaip jai ties juosmeniu pasklinda kraujo ratilas. Mama bėga artyn, tiesia ranką, paauglė kelis kartus nesėkmingai bando išlipti, vis slysta.
Kai galiausiai išlipa, per vieną koją nuo kirkšnies srūva kraujas, pati dreba nuo šalčio ir skausmo.
Pasirodo, nepastebėjo po vandeniu buvusio akmens su gausybe aštrių atsikišimų ir, norėdama išlipti, per jį brūkštelėjo vidine kojos puse. Sužeidimų daug, jie gilūs nemažame plote.
Mama kraują šluosto drabužiais, kviečiasi taksi, bet iki asfaltuoto keliuko, kur mašina gali privažiuoti, dar reikia nueiti kelis šimtus metrų.
Elegantišką atmosferą sugadina pilvo šokėjos
Stalida – ilgas pajūriu nusitęsęs kurortas, susijungęs su dar ilgesne Malija. Turistų šurmulio kol kas nėra nė viename.
Atkreipiu dėmesį, kad čia tradicinių graikiškų užeigėlių interjerai suka link vis didesnio kičo: vienur prie įėjimų plastikinės gulbės, kitur kiniški „virėjai“ ar kitokie ryškiai dažyti personažai, tarp staliukų pritempta valčių nuolaužų, kitur įboginta ir visa valtis.
Praviros durys kviečia į apartamentus hipsteriams. Siaurame praėjime pridėliota musmirių spalvom dažytų akmenų, visokių senų rakandų, nudėvėtų kilimėlių, ant sienos kabo narvelis su papūgėlėmis. Vazone auganti juka apkabinėta dažytais moliūgais, greta kabo šiaudinės skrybėlės, kriauklių vėriniai ir kiniški skardiniai liktorėliai.
Mes gyvename klasikinę liniją išlaikiusiame viešbutyje, bet ir čia matyti minimalistinės mados vėjų: ankstesnieji baldai pakeisti ikėjiškomis sofutėmis. Nesu tos mados šalininkė, bet randu ir akiai mielų naujovių: krėslai, staleliai ir pufai pagaminti iš vietinių alyvmedžių, palikus natūralias formas ir aiškiai matomas metų rieves.
Rinkomės viešbutį be pramoginių renginių, tad pirmas dienas mėgaujamės vakarų ramybe. Vėliau baro lauko terasoje po vakarienės prasideda gyvi koncertai. Džiaugiamės, kad skoninga ir ne per garsu, kol vieną vakarą pasirodo pilvo šokėjos žaliais blizgiais apdarais. Po kelių indiškų šokio judesių vyrams ima kaišioti rainai dažytas lenktas lazdas ir tempia juos raivytis kartu.
Karūnavimo dieną net pietauti nėjo
Vasarnamis su figmedžiu kiemelyje greit apkarsta. Ryte smagu gerti kavą terasoje, bet vakarai ir naktys virsta košmaru – puola uodų ordos. Atostogas leisti uždarytais langais ir miegant įsijungus kondicionierių – ne mūsų svajonė, visą naktį būdrauti ir rankšluosčiu daužyti kraujasiurbius tuo labiau. Išsiaiškiname, kad nė vienas gražusis vasarnamis neturi tinklelių nuo uodų, jie yra tik kuklesniuose standartiniuose kambariuose, taigi reikalaujame perkeliami ten, kur ir nuo pradžios turėjome būti.
Draugės rašinėja žinutes, užjaučia, kad atostogaujam praktiškai be saulės, klausia, ką veikiame, kai lyja, ar nemirštam iš nuobodulio.
„Kai nuobodu, einam valgyti“, – visai rimtai atsakau.
Virtuvės šefas ir jo komanda tiesiog virtuozai, nė vienas patiekalas neprimena serijinės gamybos. Didžiausias gėris – jūros gėrybių gausa. Kemšu visokiais pavidalais patiektus kalmarus, aštuonkojus, sepijas, šviežutėles midijas, krevetes, įvairias žuvis.
Vieną lietingą vakarą, kai aišku, kad niekur neisim, ryžtuosi neįmanomam: valgau sraiges.
Kažkelintą atostogų dieną per pietus restoranas pustuštis. Pasirodo, angliškoji viešbučio poilsiautojų dalis sėdi prilipusi prie didžiulio televizoriaus ekrano salėje, mat vyksta jų naujojo valdovo Karolio III karūnavimas.
Suabejojau, ar tikrai „daugiau niekad“
Per visas atostogas taip ir neiškraustau lagaminų, nes neprireikia nei šortų, nei plonų suknelių, juolab maudymukų. Kaip atskridom su šiltais drabužiais, taip skrendam atgal.
Nebuvo ir planuoto tingaus poilsio, naudojomės vėsa ir nuolat keliavom pėsčiomis, kasdien įveikdami po keliolika kilometrų.
Kai pūkšdama per akmenis ropojau į aukščiausią nuo viešbučio matomą kalną, aimanavau, kad tai pats paskutinis mano žygis, daugiau niekad taip nesikankinsiu. Kitąkart nuomosimės automobilį ir riedėsim serpantinais kur panorėję. Vyras juokėsi.
Dabar, kai jau sėdim namie ir planuojam rudens atostogas vėl mūsų numylėtoje Graikijoje, jis klausia, kelioms dienoms nuomosimės transportą?
Tyliu, nes man atrodo, kad tikrai norėsiu pakartoti žygių pėsčiomis variantą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Buvo didelis malonumas paklaidžioti nuo kurorto nutolusioje senojoje Malijoje.
2. Vos saulei švystelėjus poilsiautojai šonus kaitino prie pat vandens atitemptose lovose.
3. Gražuolis lavongėlės žiedas dvokia lyg pūvanti dvėseliena.
4. Kaktusų žiedai dar tik skleidėsi.
5. Kai dangus be saulės, pliažuose nebuvo nei besimaudančiųjų, nei gulinėtojų.
6. Restoranėlis prie pat jūros laukia vakarieniautojų.
7. Atokesnėse gatvelėse poilsiautojų nebuvo matyti, o ir verslininkai dar nepasiruošę jų priimti.
8. Poilsiautojui kompaniją palaiko iš pliažo atbėgęs šuo.
9. Pirmąjį gegužės dešimtadienį jūra nuolat buvo audringa, visai netinkama maudynėms.
10. Vaisius brandina papajinis melionmedis.
11. Dažną kretiečių namą puošia žydinčios bugenvilijos.
A.Vaitiekienės nuotraukos
