Pleištas tarp tautos ir rašytojo
Puponių kaime, J.Baltušio gatvės pradžioje, pūpso akmuo, kaimo žmonių atridentas rašytojui Juozui Baltušiui atminti.
Paminklinis riedulys kaime atsirado 2009-aisiais, rašytojo gimimo 100-mečiui.
„Dėl to akmens pastatymo kryžiaus kelius nuėjom, juk J.Baltušis tuo metu buvo kaip ir draudžiamas, iš mokyklos vadovėlių, iš bibliotekų išimtas. Mums sakė: oi, užsidirbsim, kad jį palaikom“, – prisimena puponietė Marytė Žalnieriūnienė.
Visuotinį pasmerkimą J.Baltušis užsitraukė, kai Sąjūdžio aušroje ištarė šokiruojančius žodžius apie Lietuvos ateitį: esą mūsų šaliai pakeliui tik su Rusija.
Laisvės siekiantiems lietuviams tokie seno rašytojo žodžiai trenkė žaibu – visam laikui paliko išdegintą pleištą.
Kai kas nesistebėjo: sovietmečiu išgarbintas rašytojas gyveno nieko nestokodamas, važinėjo valdžios skirta „Volga“, taigi tie laikai jam, buvusiam basam piemenėliui, buvo geri.
Vis dėlto J.Baltušis buvo talentingas. Neseniai išleisti jo dienoraščiai tai irgi liudija. Pakankamai atviri tekstai pristato sovietmetį dar kitokiu rakursu.
Skaito visas kaimas
„Kaimas jo niekad nesmerkė, sakė, galbūt rašytojui taip kalbėti liepė komunistų partijos valdžia, juk jis priklausė anuometei aukščiausiajai tarybai. Juolab kad atvažiavęs čia J.Baltušis niekada nepolitikuodavo“, – aiškino M.Žalnieriūnienė.
Prisimena, kartą ji bandė rašytoją išklausti apie jo tikras, ne viešai deklaruojamas politines pažiūras. Tas nė į kalbas nesileido, nukirto, kad į Puponis atvyko kaip čia augęs paprastas kaimo žmogus, esąs tarp savų, o ne partijos rūmuose.
„Kaip rašytoją mes jį mylėjom“, – neslepia pašnekovė.
Pati M.Žalnieriūnienė namie turėjo ir tebeturi J.Baltušio knygų biblioteką, yra perskaičiusi visas knygas iki vienos, nuolat skolina kitiems. Ir šiuo metu beveik visos knygos pakiemiui keliauja.
„Visas mūsų kaimas labai skaito, o kad kas būtų neskaitęs J.Baltušio, neteko girdėt“, – tvirtina ji.
Pernai M.Žalnieriūnienė namų biblioteką papildė itin storu leidiniu: nusipirko rašytojo dukters, Australijoje gyvenančios žurnalistės Ritos Baltušytės Kupiškyje pristatytą tėvo dienoraščių pirmą tomą. Knyga sveria beveik du kilogramus, 1200 puslapių.
Prieš mirtį J.Baltušis testamentu nurodė, kad dienoraščiai negali būti judinami 25 metus, tiek jie archyvuose ir laukė.
„Kaip mes galim neturėt J.Baltušio knygų? Juk „Parduotos vasaros“ išgarsino Puponis. Kaimas didžiavosi čia užaugusiu rašytoju, gal dėl to ir skaitė? O kad daug skaitėm, tai ir su rašytoju bendraut sugebėjom“, – mano pašnekovė.
Tiko visos kaimo darželių gėlės
Kaimo užmojį J.Baltušiui pastatyti paminklinį akmenį gerai prisimena anuometė bendruomenės pirmininkė Edita Kriaučiūnienė. Ji pati rašė projektą ir tam reikalui šiaip ne taip gavo pinigų.
Akmenį kaimo žmonės atsivežė iš Didžprūdžių kaimo.
Paminklui reikėjo ir pamato, akmenų jam iš savo lauko pririnko ir traktoriumi atvežė ūkininkė Vida Andrikonienė.
„Rašytojo šimtmečio proga norėjom didelės kaimo šventės, sukvietėm visus čia kadais gyvenusius ir tuos iš gretimų vietovių, su J.Baltušiu bendravusius“, – sako E.Kriaučiūnienė.
Ji pati, nors tada, kai J.Baltušis kasmet po kelis kartus atvykdavo į Puponis, buvo dar vaikas, rašytoją gerai įsiminė.
Ji dar priminė, už ką puponiečiai rašytojui yra dėkingi – ogi už asfaltą.
Apie 1980-uosius, kai rašytojas viešėjo pas pusseserę, M.Žalnieriūnienė prie jo pristojo su prašymu nuo viso kaimo padėti suremontuoti per gyvenvietę einančius žvyrkelius. Visų svajonė: kad nebereikėtų ryti dulkių.
„Po metų gruzinai čia jau liejo asfaltą“, – sako ji.
Moteris dar prisiminė, kad lankydamasis Puponyse J.Baltušis nenorėjo giminėms pridaryti rūpesčių, tad nakvynei užsisakydavo viešbutį Kupiškyje.
Kai kaimuose reikėjo duoti gatvėms pavadinimus, puponiečiai vienbalsiai pasisakė, kad pagrindinė būtų J.Baltušio.
Sutiko su duona ir druska
Atgautos nepriklausomybės metais Puponys rašytojo dukrą Ritą Baltušytę išvydo prieš 7 metus.
Žinoma žurnalistė gyvena Australijoje, ten išskrido dar sovietmečiu. Pretekstas – gydytis, nes po avarijos buvo pažeistas stuburas. Išvykusi lietuvaitė ištekėjo už australo ir į gimtą šalį nebegrįžo.
Anksčiau tėvo gimtinėje ji buvusi tik maža – kai tėvai vasarodavo pas draugus už geležinkelio.
Puponiečiai šiai viešnagei ruošėsi – iškepė kaimiškos duonos.
„Kepalą padėjom ant mano mamos austo lininio rankšluosčio, sutikom su duona ir druska“, – prisimena jaudinantį sutikimą M.Žalnieriūnienė.
Atvykėlei didelį įspūdį padarė jos tėvo atminimui kaime pastatytas akmuo.
Vėliau, kai žmonės su viešnia susėdo prie bendro stalo bendruomenės namuose, prie suneštinių vaišių, R.Baltušytės skruostais ėmė riedėti ašaros. Aiškino netikėjusi, kad jos paniekintą tėvą kaimo žmonės taip pagerbs.
Puponiečiai viešniai parodė, kur stovėjusi jos senelių sodyba, pasakojo viską, ką atsiminė iš tų laikų, kai į kaimą atvykdavo J.Baltušis.
Prieš išskrisdama į Australiją R.Baltušytė Puponių bendruomenei paliko šiek tiek pinigų kryžiaus remontui. Jį puponiečiai atstatė Nepriklausomybės pradžioje, bet mediena, matyt, buvo nekokybiška, tad kryžius prie pamato buvo pradėjęs pūti.
Pasirašė ir Amerikos lietuviai
Akmens rašytojui atminti puponiečiams negana. Dabar kaimo gyventojai renka parašus, kad Kupiškio bibliotekai būtų suteiktas J.Baltušio vardas.
Viena iš to žygio organizatorių yra M.Žalnieriūnienė.
Dalis parašų atkeliavę iš Čikagos lietuvių bendruomenės. Čikagoje gyvena M.Žalnieriūnienės dukra, dirba mokytoja.
„Amerikos lietuviai patriotai supranta, kad J.Baltušio literatūrinis palikimas vertingas“, – teigia moteris.
Pernai iš Čikagos namo ji grįžo su šūsnimi lapų, primargintų lietuvių bendruomenės narių parašais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šalia J.Baltušiui pagerbti skirto akmens stovi ir žmonių pastatytas kryžius.
2. Anksčiau per Puponis ėjo žvyrkelis, bet rašytojas išrūpino, kad būtų nutiestas asfaltas.
3. Kaimas mano, kad rašytojas už savo literatūrinius nuopelnus nusipelnė būti įamžintas.
4. Puponys prasideda pagrindine J.Baltušio gatve.
5. J.Baltušis dažnai suko į kaimą, kur prabėgo jo jaunystė.
6. M.Žalnieriūnienė turi surinkusi visas J.Baltušio knygas, žmonėms jas skolina paskaityti.
7. M.Žalnieriūnienė nusipirko ir beveik du kilogramus sveriantį pirmą J.Baltušio dienoraščių tomą. A.Švelnos nuotr.
