Palinko prie juodojo ąžuolo
Panevėžietis juvelyras Vytautas Petrauskas džiaugiasi, kad dirba lygiai taip, kaip jo amato atstovai dirbo prieš kelis šimtmečius: be jokių štampuotų detalių, viską nukala rankomis. Jo kūriniai unikalūs ir forma, ir ornamentika, ir inkrustavimui naudojamomis medžiagomis iš gamtos.
Autorinių papuošalų kūrėjas, ne vienam grožio konkursui kaldinęs laimėtojų karūnas, pastaruoju metu vis dažniau į rankas ima medį. Derindamas jį su gintaru ir sidabru, išgauna prabangos ir paslapties efektą.
„Dabar užsikrėčiau juoduoju ąžuolu“, – sako 83 metų meistras.
Jis rodo ką tik baigtą originalią segę. Keturkampį papuošalą siauros medžio ir sidabro juostelės dalija lygiai į keturias dalis. Lakoniška, santūru, nieko nereikalingo, bet puošnu.
Du papuošalai su juoduoju ąžuolu jau iškeliavę į parodą.
Juvelyras iš dėželės ištraukia glotnią tamsžalio atspalvio medžio plokštelę. Medis nei lakuotas, nei kuo impregnuotas, atpjautas gabalėlis tik nusvilintas.
„Darydamas papuošalą aš jo jokia chemija nedengsiu, tik apglostysiu“, – paaiškina.
Kolegos klausė, koks akmuo
Juodasis ąžuolas – išskirtinė mediena. Ji vandeny, pelkėse ar dumblynuose gali būti išgulėjusi 500 ar 1000 metų. Išmirkusi, per laiką pajuodusi, bet nesupuvusi, o kaip tik tvirtybės įgavusi.
„Ukmergiškis tautodailininkas iš juodojo ąžuolo drožė rankšluostinę, tai paprašiau, kad atvežtų medžio likučių“, – paaiškina, iš kur gavo žaliavos kūrybai.
Draugai medžiotojai juvelyrą aprūpino dar keistesnėmis medžiagomis: pririnko briedžio dantų ir „perliukais“ vadinamų elnio ilčių. Iš jų meistras prikūrė visokių įdomybių.
Laukinių žvėrių dantys, kaip kūrybinė žaliava, yra su savais kaprizais. Štai elnio ilčių negalima nei šlifuoti, nei poliruoti, gamindamas iš jų papuošalą turi pritaikyti tokias, kokios yra.
Briedžio dantys apdirbimo nebijo, bet reikia subtilumo, nes šlifuojant per daug paspaudus kaulas „nudega“, sąlyčio vieta paruduoja.
O ir dirbti su dantimis menkas malonumas, dildant jie bjauriai smirdi.
Kai briedžio dantimis inkrustuotą segę panevėžietis nuvežė į parodą Vilniuje, kolegos juvelyrai klausinėjo, kokius akmenis jis panaudojo. Nė vienas neatpažino, kad tai žvėries dantys.
Porėti akmenys – ne akmenys
Iš po darbastalio ištraukęs dėželę, V.Petrauskas rodo keturis balkšvus porėtus akmenukus ir siūlo atspėti, kokia tai medžiaga.
Neatspėjame.
Juvelyras deda priešais nuotrauką, kurioje jo giminaitis laiko milžinišką, net 12 kilogramų svėrusią lydeką. Žvejys jam atidavė įspūdingą lydekos nugarkaulį. Porėtieji akmenukai yra tos žuvies stuburo slanksteliai.
Vėrinys su įkomponuotais lydekos slanksteliais puošia vienos panevėžietės kaklą.
„Auksas manęs netraukia, mano mėgstamiausia žaliava yra sidabras, lietuviškasis auksas – gintaras ir visa, ką mūsų gamtoje galima rasti“, – patikina pašnekovas.
Jis paneigia, jog juvelyrų daryti gintariniai papuošalai išpopuliarėjo atgavus Nepriklausomybę. Buvo atvirkščiai: išsivadavus iš Sovietų Sąjungos, tokių užsakymų sumažėjo.
„Papuošalų su inkrustuotais gintarais daug labiau klientės pageidavo, kol buvom nelaisvi. Nešioti segę ar žiedą su gintaru reiškė savojo tautiškumo teigimą, lietuvybę, tokį mažą protestą prieš rusinimą. Užsisakyti gintarinį papuošalą reiškė elgtis ne taip, kaip patinka anuometinei valdžiai“, – paaiškino tautodailininkas.
Dirba kaip 16-ajame amžiuje
Dabar akimirksniu išgraibstomi meistro kuriami baltiško stiliaus papuošalai.
Jie ne tik gražūs, bet ir su užkoduotomis prasmėmis.
Seges ir pakabukus archajiškais ženklais juvelyras margina ne iš tuščio buvimo. Jam visad po ranka etnologo ir religijotyrininko Jono Trinkūno knyga „Baltų tikėjimas“. Joje pavaizduoti ir aprašyti mūsų protėvių naudoti ženklai ir raštai, jų reikšmės. Juos meistras papuošaluose sudėlioja savaip.
Panevėžiečiams labai patrauklūs ir V.Petrausko kuriami suvenyrai, sukomponuoti iš stambių gintaro gabalų ir briedžio ragų riekelių. Iš gintaro išskaptuotus ir ant juodojo ąžuolo plokštelių pritvirtintus angeliukus taip pat nuperka iš karto.
„Nedarau lietų gaminių, čia viskas – rankų darbo. Iki dabar dirbu įrankiais kaip 16-ajame amžiuje. Senovės juvelyrai naudojo kaltelius, grąžtelius, o dabar kompiuteriai, lazeriai… Man naujųjų technologijų nereikia, aš viską pats pasidarau“, – paaiškina, kuo skiriasi nuo daugelio kolegų juvelyrų.
Kai buvo gavęs užsakymą sukurti karūną grožio konkursų nugalėtojai, tautodailininkas jai inkrustuoti pasirinko irgi lietuviškiausią medžiagą – gintarą. Subtilių formų elegantiška karūna tviskėjo medaus geltoniu ir gerokai skyrėsi nuo kituose konkursuose matytų karūnų.
Teko kurti ir firminius ženklus
Kad suks kūrybos keliu, V.Petrauskui buvo aišku nuo pirmos klasės, mat piešdavo kiauras dienas iki sutemų. Tebeturi išsaugojęs tų kūrinėlių, darytų tušu, ant pagaliuko prisirišus plunksnelę.
„Basas lakstydavau prie gaisrinės, mūsų namas buvo centre, pro langus matydavosi vyskupo namas ir Švč. Trejybės bažnyčia. Sekmadieniais jon ir eidavom, nes ten pamaldos buvo trumpiausios, o kartais ir nusimuilindavom, aplenkę bažnyčią nuskuosdavom į futbolo aikštę“, – prisimena vaikystę.
Mokytis menų išvažiavo į Telšių dailės technikumą: išbandė keramiką, tekstilę, medį bei metalą ir liko prie pastarojo.
Buvo vienas iš geriausių studentų, tad paskyrimą gavo į Vilniaus techninės estetikos institutą – jame buvo kuriami firminiai ženklai įstaigoms.
Pirmieji panevėžiečio kūriniai buvo ženklas Šiaulių televizorių gamyklai, jį naudojo ant firminių blankų, ir ženklas Vilniaus „Žalgirio“ staklių gamyklai.
„Ten buvo grynai kūrybinis darbas, reikėjo ir inžinerinių žinių. Labai patiko, bet paėmė į sovietinę armiją“, – pasakoja.
Grįžęs iš jos įsikūrė gimtajame mieste, kurį laiką padirbėjo mokytoju, o pastačius buitinių paslaugų kombinatą, įsitraukė į juvelyrų komandą.
Tėvo pėdomis nusekė ir sūnus
Tame pat pastate juvelyras dirba ir dabar su 53 metų sūnumi Tomu, čia jų dirbtuvės.
„Daug kas iš kolegų atsivesdavo sūnus ar dukras, prašydavo mus savo amato išmokyti, bet niekam nepavykdavo – atžalos pabėgdavo. Kai baigęs mokyklą Tomas sėdo prie juvelyro stalo, svarsčiau, kiekgi jis ištvers? Bet ištvėrė, vienintelis“, – neslepia džiaugsmo rūpestingas tėvas.
Sūnui juvelyro amatas išties patiko – kartu abu darbuojasi jau 33 metus.
„Ne ne, aš menų nekuriu, neturiu tiek fantazijos kiek tėtis“, – šypsosi jaunesnysis Petrauskas.
Jo stiprioji pusė – techninių sprendimų išmanymas. Nors sako neinąs į kūrybines lankas, jaunasis T.Petrauskas taip pat gamina tik vienetinius autorinius gaminius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Petrauskui širdžiai mieliausia kurti papuošalus su baltiška ornamentika ir iš lietuviškos gamtos paimtų medžiagų.
2. 3. 4. Juvelyras itin mėgsta kurti įvairiausius papuošalus iš tradicinės lietuviškos medžiagos – gintaro.
5. Ant V.Petrausko darbastalio – tokie juvelyro įrankiai, kokius naudojo to amato atstovai ir prieš kelis šimtmečius.
6. Juvelyrui V.Petrauskui (stovi) džiugu, kad sūnus Tomas yra jo amato tęsėjas, kartu dirba jau daug metų.
7. 8. 9. 10. 11. V.Petrausko kurti sidabriniai žiedai ir pakabukai su pusbrangiais akmenimis pirmiausia keliauja į parodas, o paskui pas klientes.
12. 13. Iš šių briedžio dantų irgi bus pagamintos elegantiškos segės.
14. Vienas iš naujausių meistro kūrinių su gintaru ir juoduoju ąžuolu.
A.Švelnos nuotr.
