Bronytei – truputį per 50. Kaip ir aš, vyro, kurį ji iki šiol tebevadina jaunystės klaida, ši mano draugė seniai nebeturi, vaikai užauginti. Taigi – mes vienos. Iš to vienumo buvom susigalvojusios pramogą – ėmėm internete ieškoti kavalierių. Juos parūpinančiame puslapyje užsirašėm, kas esam, ko norim, apie kokį vyriškį svajojam. Savo nuotraukų nedėjome. Neslėpsiu, abi truputį pasijauninome.
Laiškai, žinokit, pradėjo plaukti, abi su Bronyte pasijutom geidžiamos.
Aš apie savo nuotykius nepasakosiu, sarmata. O va kas nutiko mano draugei, jau rašau.
Visus internetinius Lietuvos kavalierius ir jų pasiūlymus Bronytė pamiršo gavusi solidaus amerikono, atsargos karininko laišką. Prie laiško buvo pridėta ir jo paties, žilstelėjusio, uniformuoto, nuotrauka. Laiškas – anglų kalba.
Internetas tą laišką mano draugei išvertė į rusų kalbą. Kai abi jį perskaitėm, sužinojom, kad karinės tarnybos bei gyvenimo Amerikos didmiesčiuose nuvargintas vyriškis gyvenimo draugės ieško mažoje ir žalioje Lietuvoje. Pasirodo, jam patikęs mano draugės prisistatymas, tad vyriškis pasisiūlė į draugus.
Pavydas tada mane užliejo, kad amerikonas Bronksas (toks jo vardas) pasirinko Bronytę, ne mane. Juk ir aš apie save buvau parašiusi tame internetiniame puslapyje. Pagalvojau, gal mano draugę jis rinkosi dėl to, kad jų abiejų vardai šiek tiek panašūs. Taigi, aš nuliūdau, pasijutau išbrokuota, o Bronytė pražydo!
Nudžiugusi ir laišku atsakiusi, kad užjūrių draugas jai irgi patinka, Bronytė buvo tiesiog apipilta laiškais. Gaila, kad kiekvieną tų laiškų reikėjo versti per internetinę kalbų vertimo programą. Vertimai buvo nesklandūs, bet žodžiai tikrai gražūs, kaip iš rašto.
Bronytė salo, o man jai siunčiami laiškai pradėjo kelti įtarimų. Štai ji Bronksui rašė, kad gyvena bute, o svajoja apie namą ir sodybą, užsimindavo, kad ją traukia tolimos užjūrių kelionės, pasakojo apie mielus savo anūkus.
Atsakymai ateidavo nieko bendro neturintys su mano draugės svajonėmis, juose buvo vien labai įspūdingi, vaizdingi, gausūs prisipažinimai meilėje. Tokie, kokius randame užpraėjusio amžiaus meilės romanuose. Tad aš Bronytei pradėjau užsiminti, kad čia kažkas ne taip, o ji tikėjo, kad Bronksas ją pamilo ir nuoširdžiai lieja jausmus. Sykį, kai aš kiek karščiau ėmiau reikšti savo įtarimus, Bronytė pareiškė, kad jai pavydžiu. Pataikė pasakyti, nes aš tikrai truputį pavydėjau.
O štai sykį, po kokių poros susirašinėjimo savaičių, Bronytė laiške perskaitė, kad Bronksas pas ją atvažiuos. Moteris labai apsidžiaugė tokia žinia, o kartu ir išsigando.
„Kaži kaip jam pasirodys 20 metų neremontuotas mano butas? Ar nenusivils mane pamatęs?“ – nerimavo mano draugė.
Nerimas privertė Bronytę veikti. Visų pirma ji nauju pasikeitė suskilusį savojo buto klozetą, nusipirko naujas užuolaidas, o tada abi patraukėm į parduotuves ieškoti mano draugei madingų drabužių. Nupirkom jų nemažai.
O Bronksas parašė jau nusipirkęs lėktuvo bilietus į Lietuvą, nurodė, kada atskris. Tada mudvi su Bronyte ėmėm sudarinėti turistinį maršrutą po mūsų šalį, svarstėm, kaip šį solidų vyriškį supažindinsime su Lietuva. Įdomiausių krašto vietų labiausiai ieškojau aš, nes tikėjausi, kad važiuodama su Bronksu ekskursuoti draugė pasiims ir mane. Bronytė, mačiau, mano idėja juos lydėti labai nesidžiaugė, bet dėl to man nieko nesakė.
Ir štai vieną dieną ši draugė skambina man labai sunerimusi ir sako, kad jos Bronksą kaip karinį konsultantą siunčia į kažkokią karo zoną Azijoje, tad jo atvykimas į Lietuvą kiek nusikels. Abi pagailėjom, kad žmogui ko toje zonoje neatsitiktų, bet nutarėm, kad konsultantas gal neis į karo lauką, nenušaus gi jo.
Bet atsitiko. Visai netrukus Bronytė gavo labai trumpą laiškutį, jame parašyta, kad jos laukiamą ir jau spėtą pamilti vyriškį azijatai paėmė į nelaisvę. Mano draugė jau ėmė grąžyti rankas ir buvo besiraunanti plaukus, gailėjo žmogaus, liūdėjo dėl žlungančių savo svajonių ir nežinojo, ko griebtis. Nežinojau ir aš, kaip padėti jai. Tad, nors buvau Bronytės prigrasinta apie jos kavalierių paieškas, radybas ir įsiplieskusią meilę niekam nepasakoti, neišturėjau ir papasakojau dar kelioms draugėms.
O tos pasirodė protingesnės už mudvi. Gal ne protingesnės, bet jos buvo skaičiusios laikraščius, o juose rašyta kaip visokie amerikonai kariškiai jau buvo apgavę ne vieną tokią patiklią moteriškaitę kaip mes su Bronyte. Draugės tikino skaičiusios, kad susirašinėjant visa laiškų eiga būna tokia pati, kaip Bronytės atveju, paskui tiems amerikonams kas nors nutinka, tad galiausiai jie paprašo sumokėti išpirką ar tai juos pagavusiems teroristams, ar dar kam nors. Žada, kad atvykę į Lietuvą atsilygins su kaupu. Bet neatvyksta.
Draugės patikino, kad laikraščiai taip pat rašo, jog tie amerikonai jokie ne karininkai ir gali būti, kad visai ne amerikonai, o net nežinia kurioje pasaulio šalyje esanti sukčių gauja. Tie sukčiai ieško patiklių, nebejaunų, vyrų dėmesio ir meilės išsiilgusių moteriškių, vedžioja jas už nosies, išvilioja pinigus, o vėliau dingsta. Jei nori – skambink tokiems varpais, internete jų adresų nebelieka.
Kol svarsčiau, kaip apie tai pasakysiu Bronytei, ji pati man paskambino ir pranešė, kad Bronksui išpirkti prašoma 4000 eurų. Tada aš patariau jai internete, o gal bibliotekose pasiieškoti laikraščių su panašiom kaip jos istorijom. Jų Bronytė susirado dar tą pačią dieną, o man pasisakė, kad tariamo Bronkso adresu sukčiams išsiuntusi itin piktą laišką kone su prakeiksmais. Paskui paprašė, kad „amerikono“ jai nebepriminčiau.
Vykdau jos prašymą, tikrai neprimenu. Bet nutariau papasakoti jums. Tiesa juk už viską svarbiau.