Artistų sočiai, o balsingųjų nėra
„Pereik visus kiemus, grojančių ir vaidinančių kiekvienuose namuose rasi, o dainuojančių – ne“, – šiandieninę situaciją miestelyje nupasakoja Traupio kultūros centro meno vadovė Janina Savickienė.
Moteris apgailestauja, kad laikas, kai Traupio balsingieji savo miestelį garsino visoje šalyje, jau seniai praeityje, o dabar kultūrinė situacija keista, dainuojančių kolektyvų nėra.
Pats muzikinės veiklos pakilimas buvęs tarpukariu, tuomet net tris kartus – 1924, 1928 ir 1930 metais Traupio šv. Onos bažnyčios choras dalyvavo Lietuvos dainų šventėse Kaune.
Traupiečių draugystė su muzika prasidėjo nuo 1907 metų, kai į miestelį atsikraustė vargonininkas ir talentingas chorvedys Petras Sližys.
Jis buvo subūręs net kelis chorus – vietinį ir aplinkinių bažnytkaimių. Tie chorai giedojo ne tik Dievo namuose, jie dalyvaudavo šaulių ir pavasarininkų kultūrinėje veikloje. Repertuarai buvę solidūs, chorai atlikdavo sudėtingas mišių giesmes ir dainas.
„Iš 6 vargonininko vaikų 3 atsidavė muzikai, tapo chorvedžiais, vargonininkais, kompozitoriais“, – pasakoja J.Savickienė.
Buvo grįžusi šlovė, bet jau neilgam
Pokariu atėjo sovietmetis ir garsieji Traupio choristai nutyko. Vargonininkas P.Sližys išsikraustė į Vilnių pas sūnus.
Dar porą dešimtmečių traupiečiai iš inercijos dainavo, tiesa, nebe bažnyčios chore, nes sovietmečiu tokie nebuvo pageidaujami, o kultūros namų kolektyvuose.
„Paskutiniai choristai išsilakstė, kai Traupį paliko meno vadovas Bronius Grigas, tai buvo prieš 30 metų“, – sako J.Savickienė.
Būtent B.Grigo laikais į Traupį trumpam buvo sugrįžusi dainingųjų šlovė, miestelio choras laikytas vienu stipriausių kolektyvų rajone, dainavęs dainų šventėse.
„Aš pati tame chore dainavau“, – jaunystę prisimena pašnekovė.
J.Savickienė užaugo Traupyje, po studijų čia grįžo dirbti, mokė vaikus geografijos, buvo ir fizinio lavinimo mokytoja.
Partija įsakė atšaukti vestuves
Moteris pasakoja apie ilgam įstrigusį 1970-ųjų įvykį.
„Ruošėmės važiuoti į dainų šventę, o taip išpuolė, kad tą dieną turėjo būti mano vestuvės. Iš partijos vykdomojo komiteto atskriejo įsakymas atšaukti vestuves, nes juk privalau vykti į dainų šventę“, – kvatoja moteris.
Anuomet, žinoma, juokas neėmė, iškilo dilema: kaip elgtis? Juk sovietmečiu grūmojama ne šiaip sau, gali tai nepraeiti be pasekmių. Nugalėjo sveikas protas ir jaunystės drąsa – jauna choristė įsikibo jaunikiui į parankę ir išlėkė tuoktis, į dainų šventę nevažiavo.
Grįžę iš Vilniaus Traupio choristai visu būriu sugužėjo sveikinti jaunavedžių.
Iš vykdomojo komiteto atskriejo pagrūmojimai, pylos gavo choro vadovas, bet didesnių nuobaudų kažkaip buvo išvengta.
Dainuoja tik šešios romų mergaitės
„Mūsų choras buvo labai stiprus, bet kai B.Grigas išsikraustė, kolektyvų kultūrnamyje nebeliko, visi išsibarstė. Sunku pasakyti, kodėl. Senieji choristai išmirė, o jaunų gal niekas nebesuburia“, – svarsto J.Savickienė.
Ji pati jau daug metų dirba meno vadove, bet muzika – ne jos arkliukas. Moteris vadovauja šokių kolektyvui ir teatrui.
Mėgėjų teatras „Jazminas“ kitąmet švęs 65 metų gyvavimo sukaktį. Ir prikalbinti traupiečius vaidinti nesunku, ir žiūrovų netrūksta, per tradicinius kalėdinius bei velykinius vaidinimus didelėje kultūros namų salėje laisvų vietų nebūna. Šokiai irgi gerai laikosi, kolektyve „Tėkmė“ dabar šoka mamos ir jų vaikai. Pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas net du kartus atstovavo rajonui dainų šventėse.
Prieš 6 metus miestelio kultūros centrui vadovauti ėmė Janina Čerkauskienė, muzikos mokytoja. Tik atėjusi ji iškabino skelbimus, kad visi norintys ir galintys kviečiami dainuoti, bus buriami nauji kolektyvai.
Atėjo tik du garbaus amžiaus vyrai, anksčiau giedoję bažnyčios chore. Su jų duetu naujoji vadovė dirbo porą metų, o tada abu dainininkai beveik tuo pačiu metu pasimirė.
Dabar J.Čerkauskienė yra subūrusi romų vaikų ansambliuką, jame dainuoja 6 vienos šeimos mergaitės.
„Jos dainavo Troškūnuose, dabar šeima persikraustė į Traupį, tai dainuoja čia“, – paaiškina.
Abu parašė misteriją
Atgavus nepriklausomybę, iškart buvo prisiminti seni laikai ir suburtas Traupio bažnyčios choras, jam vadovavo vargonininkas Jonas Porcikas. Giedoti ateidavo 10 žmonių. Bet ir tai jau praeityje.
„Dabar, jei atlaidai, klebonas atsiveža choristus raguviečius“, – pasakoja J.Savickienė.
Pirmieji laisvės metai traupiečiams į atmintį įsirėžė ir kaip įspūdingos bei sukrečiančios muzikos koncertas po jų bažnyčios skliautais.
1992-aisiais per Šv. Onos atlaidus Traupyje griaudėjo tokios giesmės, kad visi gali paliudyti – to nei prieš tai, nei po to nebūta.
Tada čia kunigavo Steponas Galvydis, literatas ir kultūros veikėjas, etnologės Gražinos Kadžytės dėdė.
„Jiedu abu parašė misteriją, J.Porciko choras dainavo, arijas atliko kunigaikščiai ir kiti istoriniai bei religiniai personažai“, – pasakoja pašnekovė.
V.Landsbergis neliko žiūrovu
Į šventę kaip svečias atvyko ir Vytautas Landsbergis, bet žiūrovų minioje pabuvo trumpai – tiesiog nuėjo, atsistojo prie choro ir visą laiką giedojo kartu.
Kai 1999 metais netikėtai mirė kunigas S.Galvydis, Traupį paliko ir vargonininkas, nebeliko ir choro.
Dar kartą įspūdingas koncertas po Traupio bažnyčios skliautais nuskambėjo 2015 metais, kai buvo minimas iš čia kilusio chorvedžio ir kompozitoriaus Prano Sližio, vargonininko Petro Sližio sūnaus, šimto metų jubiliejus. P.Sližys buvo Vilniaus arkikatedros bazilikos didžiojo mišraus choro įkūrėjas, jam vadovavo iki 1992 metų.
Chorvedžio garbei jo gimtojo miestelio bažnyčioje, kurioje prie vargonų talentingas muzikas pradėjo pirmąsias savo muzikinio kelio pamokas, buvo surengtas Arkikatedros choro pasirodymas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Traupio bažnyčios choras 1929 metais, vadovas P.Sližys antras iš dešinės.
2. Traupio tautinių šokių kolektyvas dainų šventėje Vilniuje 1984 metais.
3. Traupio vokalinis ansamblis su vadovu B.Grigu 1984 metais.
4. Traupio šv. Onos bažnyčios skliautai yra girdėję ne vieną įspūdingą koncertą.
5. Per atlaidus į Traupio bažnyčią giesmininkai atvažiuoja iš gretimų miestelių, nes savų nelikę. A.Švelnos nuotr.
