Kolekcijoje – dvi dešimtys namelių
Prieš septynerius metus, Kūčių dieną, pro mašinos langą pamatyta senovinė suvalkietiška sodyba tautodailininkę Agnę Trikšienę taip sužavėjo, kad ji užsidegė noru savo pirmagimiui sūnui sukurti būtent tokį miniatiūrinį namą.
„Pati augau apsupta meilės viskam – ir savo kraštui, gamtai, praeičiai, todėl norėjau ir sūnui sukurti namą, kuris būtų ne tik kartono gabalas, bet jame gyventų praeities dvasia. Namą, kurio savininkai tarsi šeimininkautų iki šiol, su to meto baldais, rakandais, lininėmis staltiesėmis“, – pirmojo savo kūrinio užmojį prisiminė Kaune gyvenanti menininkė.
Vienas jos kurtas kiek didesnis namelis yra maždaug pusės rankos dydžio, matuojant nuo alkūnės iki pirštų galiukų. Tačiau yra ir mažesnių. Tvartelis ar malūnas lengvai telpa ant delno, o prakartėlė bei šulinys dar mažesni.
Tautodailininkės kraityje jau yra 24 nameliai, bet miniatiūrinė gyvenvietė dar plėsis. Moteris nori sumeistrauti rūkyklą, pirtį, seniausią Liudvinavo namą. Jos darbuose vaizduojamas istorijos etapas – maždaug nuo 1910 iki 1960 metų.
Rodyklės netgi rodo tikslų laiką
Pasvalio viešnia pasakojo, kad sodybų vaizdais ji norėjo atkurti kuo tikroviškesnį seną lietuvišką kaimą, natūralumą, autentiškumą, siekiant išsaugoti ir puoselėti senąsias vertybes. Dėl to kaimelyje gausu įvairių miniatiūrinių lininių staltiesėlių, rakandų, menininkų medžio dirbinių, molinių „uzbonėlių“.
Jos šeimai yra labai svarbus tvarus vartojimas, todėl kaimelyje „Minis“ plastikinių detalių beveik nėra. Visos namų konstrukcijos pagamintos iš senų dėžių, kartono ar suspausto medžio.
Nameliai ir jų visas vidus yra atkurti pagal senolių pasakojimus, nuotraukas, išlikusius senus namus, skaitant įvairius lietuvių liaudies pasakojimus, keliaujant po kaimus ir lankant muziejus.
„Visada stengiuosi kuo autentiškiau atkurti namo sienų spalvą ar tapetus, indus, interjerą. Daugumą baldų sukūriau pati, jų ieškau ir sendaikčių turguose. Būna, kad ir draugai padovanoja. Man labai svarbu, kad būtų atkurtas kuo tikslesnis anų laikų gyvenimas. Net miniatiūrinio verpimo ratelio mechanizmas veikia, o ant sienų pakabinti laikrodukai rodo tikslų laiką“, – pasakojo A.Trikšienė.
Pakeliami stogai – pastatams apžiūrėti
Seniausi baldai, pastatyti A.Trikšienės sukurtame gyvenamajame name, paimti iš lėlių namelio. Ant jų išspausti pagaminimo metai – 1929-ieji. Mažiausia interjero detalė – žibalinė lempa. Ją kaunietė gavo iš vieno kolekcininko.
Bažnyčios langai puošti vitražais, altorius – apšviestas, sustatyti baltai dažyti suolai, šventųjų skulptūros, pakabinti paveikslai. Prie bažnyčios pastatyta ir prakartėlė. Tarsi lankytojų laukiantis knygynas – pilnas knygų. Vaistinės kampe stovi koklinė krosnis, lentynose pridėta buteliukų su vaistais, ant prekystalio – kasos aparatas. Pašte galima pamatyti laikraščius, antspauduotus laiškus, siuntas. Krautuvėje – gausybė prekių: tortas, pyragai, duona, vyno buteliai, žaislai.
Pirmas kūrinys buvo suvalkietiška troba, vėliau atsirado įvairių šalies regionų pastatai. Iš senos nuotraukos pavyko atkurti Anykščių rajone esantį Savičiūnų dvarą. Pagrindiniai dvaro pastatai buvo pastatyti dar XVIII amžiaus viduryje. Medinio didelio namo įėjimą puošia dvi kolonos. Vidus dvelkia prabanga: stovi puoštos koklinės krosnys, pakloti kilimai, langus dengia užuolaidos. Svetainėje stovi masyvus pastatomas laikrodis, ant stalo – gramofonas.
„Norėjau, kad žmonės galėtų matyti ir sukurtų namelių vidų. Todėl sukonstravau pakeliamus stogus, jie atsidaro kaip skrynios dangčiai. Nesvarbu, kelintą valandą baigčiau kūrinį, visuomet atidžiai viską apžiūriu ir patikrinu“, – atviravo pašnekovė.
Po darbo su ligoniais – į kūrybą
Vieno namelio padarymas užtrunka nuo savaitės iki pusės metų. Konstruodama Žagarės arbatinę, menininkė prie jos užgaišo daugiau nei du mėnesius. Moteris kuria laisvalaikiu. A.Triškienės pagrindinis darbas visiškai nesusijęs su menu: ji dirba Kauno ligoninėje klinikine logopede.
Moters pacientai – galvos traumas, insultus, smegenų operacijas patyrę suaugę žmonės. Po ligos jiems pasireiškia kalbėjimo sutrikimai.
Tautodailininkės sutuoktinis Martynas žmoną labai palaiko, padeda kūrinius nuvežti į parodas. Abi atžalos – 8 metų Dominykas ir 5-erių Vytautas – turi polinkį į meną. Tai jaučia tėvai.
Kai A.Triškienės darbai išpopuliarėjo, menininkė sulaukia ir asmeninių užsakymų. Žmonės prašo pagal nuotraukas padaryti jų vaikystės namų kopijas.
„Aš net pati susigraudinu, kai pamatau, kiek jausmų užsakovui sukėlė kūrinys. Tai šventė būna visai giminei, jie nugrimzta į vaikystės prisiminimus. Tada ir pati pajuntu šių namų jaukumą, meilę, užuodžiu jų mamos keptus blynus“, – savo kūrinių dvasią perteikė menininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Trikšienė pirmą namelį sukūrė sūnui.
2. 3. Pagal Savičiūnų dvaro nuotrauką (2 nuotr.) sukurta miniatiūrinė jo kopija.
4. Muziejininkės Justina Nemeikšienė ir Gita Rachmančiukienė (dešinėje) džiaugiasi parodos lankytojų gausa.
5. Mažoje parduotuvėje lankytojų laukia daugybė maisto ir pramoninių prekių.
6. 7. Aukščiausiame kaimelio pastate – bažnyčioje, kaip tikruose maldos namuose, yra altorius, suolai atsisėsti, šventųjų statulos ir paveikslai.
8. 9. Seniau „aptieka“ vadintoje vaistinėje stovi koklinė krosnis, lentynose sustatyti vaistų buteliukai, ant prekystalio – kasos aparatas.
10. 11. Pašto viduje – siuntos ir antspauduoti laiškai. A.Trikšienės šeimai labai svarbus tvarus vartojimas, todėl kaimelyje „Minis“ plastikinių detalių beveik nėra.
V.Savickienės nuotraukos
