Kuklus grožis jau retenybė
„Vaikystės nostalgijos“ – taip pavadinta ekspozicija vienoje Biržų muziejaus Arsenalo salėje. Joje rodoma daugiau nei trys šimtai senovinių eglės papuošalų – žaisliukų.
Visi eksponatai – tai jaunos moters Tomos Kaveckienės asmeninė kolekcija. Artėjant prie salės, kol žaisliukais padabintos eglutės dar nematyti, žvilgsnius prikausto pro atviras duris šviečiančios į šiaudinius sodus panašios medinės konstrukcijos, sėte nusėtos eksponatais.
Kampe prie židinio išvystam ir kuklią eglutę – ji be blizgių girliandų ir ryškių burbulų, puošta tik kolekciniais senoviniais žaislais, sukabintais ne tirštai, o taip, kad kiekvieną suptų pakankamai gyvos žalumos.
Taip santūriai ir skoningai papuoštą eglę šiais laikais jau retai kur bepamatysi.
Prasitarė apie lobį po lova
„Mano vienintelis prašymas buvo, kad eksponatų nekištų po stiklu. Kaip juos rodyti, sugalvojo kūrybingi muziejininkai“, – sako kolekcijos savininkė.
Pašnekovė įsitaiso šalia eglutės pastatytame minkštame krėsle. Šypsodamasi paaiškina, jog stovėti jau sunkoka – tiksi paskutinės dienos, kai į pasaulį pasibels kūdikis.
Su vyru Justu Kavecku 36 metų biržietė jau augina 6 metų Jokūbą ir 3-ejų Mykolą, dabar laukia trečio sūnaus.
Apie moters renkamus žaisliukus iki šiol žinojo tik šeima ir artimiausi draugai.
„Biržai – bendruomeninis miestas, nuo didmiesčių tuo ir skiriasi, kad žmonės čia kalbasi tarpusavyje, bendrauja, lengvai užkalbina ir nepažįstamą. Taip vasarą prie kavos puoduko išsikalbėjom ir su muziejininke Edita Mikelioniene, jai prasitariau apie po lova gulintį lobį“, – juokiasi moteris.
Tą kartą muziejininkė pasidalijo svajone iš kur nors gauti senovinių žaislų ir jais per Kalėdas papuošti muziejaus eglutę. T.Kaveckienė pasisakė, kad turi sočiai dėžėse suslėpto to gero ir galėtų paskolinti.
Ieškojo, kas džiugintų akį ir širdį
T.Kaveckienė žaisliukus kolekcionuoja beveik dešimtmetį, jų turi sukaupusi netoli tūkstančio.
Senoviškieji sudaro šiek tiek mažesnę kolekcijos dalį, apie 500 žaisliukų yra gaminti šiais laikais.
„Nesu niekaip susijusi su menais, baigiau statybos inžineriją, dirbau teritorijų planavimo ir statybos teisės eksperte. Niekada neketinau ką nors kolekcionuoti“, – juokiasi moteris.
Meilė kalėdiniams žaisliukams atsirado studijų metais. Nuvažiavus iš provincijos į sostinę svaigino ir didelis miestas, ir parduotuvių bei asortimento gausa.
„Labai mėgstu Kalėdas, o čia tokia dekoracijų pasiūla“, – prisimena, kaip užsikabino už eglės puošmenų.
„Tada seni žaisliukai buvo neįdomūs. Kas kita nauji, spalvoti, šiuolaikiški ir gražūs. Ieškojau pasakų ar filmukų personažų“, – pasakoja.
Grįžo antrą kartą
Sykį prieš Kalėdas užklydo į Kalvarijų turgaus sendaikčių skyrių, ieškojo kažkokio ten buitinio daikto.
Už akių užkliuvo parduodami seni žaisliukai, lygiai tokie, kokiais vaikystėje eglutę puošė Kirdonių kaime gyvenusi jos močiutė.
„Ji mirė, kai buvau dar vaikas. Išliko šilti prisiminimai apie močiutės namuose išpuoštą eglutę, to meto jaukumo jausmą. Tie vaikystės žaisliukai, nors nei spalvoti, nei ypatingų formų, man ir dabar patys gražiausi“, – pasakoja biržietė.
Tą kartą senų žaisliukų ji nepirko, pakilnojo ir išėjo. Kitą dieną grįžo atgal. Nuo to ir prasidėjo.
Vertę matuoja sentimentais
Pačiai netikėtai senų žaisliukų rinkinys sparčiai pildėsi. Sužinoję, kad ji tokius renka, artimieji rausėsi palėpėse ir nešė, ką radę. Pati tų lobių ieškojo sendaikčių turguose, internetu, pirko net aukcionuose.
Už vieną aukcione pirktą žaisliuką yra sumokėjusi net per 100 eurų. Tai kolekcininkų itin vertinamas Čipolino serijos žaisliukas, kai kam prestižo reikalas surinkti visą Čipolino seriją, nors tai yra gan sunku ir sudėtinga – tie žaisliukai gaminti mažomis serijomis, yra reti ir labai brangūs.
Biržietė tikino nesilygiuojanti į rimtus kolekcininkus – nesistengia surinkti serijų, skrupulingai neseka, kuriais metais ir kokiuose fabrikuose jie pagaminti.
„Pats rinkimas, o ne konkretūs eksponatai man džiaugsmingas procesas. Įdomiausi – įvairūs personažai, miško gyvūnija. Jų vertė daugiau moralinė nei piniginė“, – paaiškina.
Tada rodo beveik nespalvotus, visai neišvaizdžius, vietomis net nusitrynusius kankorėžius. Kad ir mažai grožio, bet jie labai brangūs, tokie kabėjo ant močiutės eglutės.
Buvo būtinas laikrodis, dabar – agurkas
Keliais žaisliukais kolekciją papildė ir moters mama. Jos karta tokių dalykų nesaugojo, kaip tik stengėsi atsikratyti visko, kas priminė sovietmetį.
Moteris rodo vienintelį tokios rūšies kolekcijos eksponatą – didžiulį violetinį kankorėžį. Jis storo stiklo, sunkus, daug didesnis už įprastus žaisliukus. Sovietmečiu jis buvo specialiai gamintas Kremliaus eglei ar didžiosioms miestų eglėms puošti.
Iš akiai įprastų žmogeliukų ir gyvūnėlių išsiskiria laikrodžio ciferblatas. Juk sovietmečiu tiesiog buvo privaloma ant eglutės kabinti laikroduką kaip besibaigiančių metų simbolį – tada Kalėdas švęsti buvo uždrausta, pagrindine švente laikyti Naujieji metai.
„Dabar iš Vokietijos atkeliavo mada, kad ant eglės būtinai turi kabėti agurkas“, – moteris seka ir šiandienos Kalėdų madų vėjus.
Parsivežė iš Sakartvelo turgaus
Du nykštukai parsivežti iš Sakartvelo sendaikčių turgaus.
„Prisimenu, lygiai tokie kabėdavo ant mamos papuoštos eglutės“, – sako.
Sakartvele biržiečiai gyveno ilgėliau. Jauną šeimą ten buvo nuvedęs didelis troškimas turėti savo verslą. Ji su vyru ir 4 mėnesių kūdikiu nuvyko į Tbilisį, ten išsinuomojo viešbutį ir tikėjosi užsiimti turistų apgyvendinimu.
Emigrantai kūrė planus ten likti ilgesniam laikui, nes patiko ir aplinka, ir žmonės, ir santykiai su vietiniais. Biržietė buvo pramokusi ir pagrindinių kartvelų kalbos žodžių.
Šeima verslą įsuko, bet, kilus konfliktui tarp Sakartvelo ir Rusijos, šalyje prasidėjo politinė ir ekonominė krizė. Nebeskrido lėktuvai su turistais, tad nebebuvo iš ko gyventi.
„Susikrovėm lagaminus ir grįžom atgal. Nieko nepraradom, galima sakyti, tokiu būdu pasinaudojom vaiko priežiūros atostogomis“, – nesijaudina dėl nesėkmės.
Laiko brangiausioje vietoje
Prieš trejus metus jų šeima paliko darbus sostinėje ir Biržuose nusipirko kavinę „Avanti“, teikusią viešųjų įstaigų maitinimo paslaugas. Dabar tai kavinė, dienos pietus ruošiantis restoranas ir viešbutis.
Šiuo metu darbe eksponuojama antra žaisliukų kolekcijos dalis, jais papuošta restorane stovinti eglė. Ant jos šakų sukabintos šiais laikais gamintos grožybės.
Parodai muziejuje biržietė davė ne visus senovinius žaisliukus, dar apie šimtą jų turi namie, tik greitosiomis negalėjo rasti.
„Daug kraustėmės, yra dar visokių neišpakuotų dėžių“, – nurodo, kur dalis žaisliukų gali būti.
Šiaip jau beveik visus kolekcinius žaisliukus, sudėtus į dėžes, ji visada laiko brangiausioje namų vietoje – po lova. Kasmet prieš Kalėdas su vaikais dėžes išsitraukia ir žaisliukus apžiūri, išsirenka, kuriais puoš namų eglutę.
„Noriu, kad žaisliukai būtų naudojami ir matomi“, – sako kolekcijos savininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Norą rinkti kalėdines puošmenas T.Kaveckienei pažadino malonūs prisiminimai apie jaukius ir šiltus močiutės namus bei ten patirtą laimės jausmą.
2. Ant medinių konstrukcijų sukabinti žaisliukai primena švytinčius sodus.
3. Savo darbe T.Kaveckienė eglę papuošė irgi kolekciniais žaislais.
4–12. Didžiulėje kolekcijoje yra įdomių naujoviškų ir nostalgiją keliančių senoviškų eglutės žaislų.
A.Švelnos nuotraukos
