Atsitokėjęs pratrūko spalvomis
Biržietis menininkas Antanas Ramašauskas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą reagavo taip, kaip daugelis jo kolegų kūrėjų: kurį laiką nebeprisivertė nei teptukų, nei pieštukų į rankas paimti.
„Buvau tiek šokiruotas, kad kurį laiką nieko negalėjau dirbti. Ukrainos užpuolimas atrodė protu nesuvokiamas. Stebėjau įvykius ir laukiau, kad kuo greičiau tas košmaras baigtųsi. Bet kuo toliau, tuo baisiau darėsi“, – dabar konstatuoja pašnekovas.
Vis dėlto kažkas pratrūko, ir netrukus kūrybiniai jausmai ėmė veržtis per kraštus.
Iš pradžių vyras grįžo prie grafikos. Nespalvoti paveikslai buvo tarsi liūdesio iliustracijos.
Tik vietoj anksčiau pamėgtų ramių senamiesčių vaizdų jis ėmė piešti vėjo taršomus aukštus medžius, nerimastingus debesis, rudeninį dangų.
„O kai labiau atsigavau, pratrūkau spalvom“, – pripažįsta virsmą.
Tada jis grafiką atidėjo į šoną ir ėmėsi aliejinių dažų – tapė ryškius, saulėtus peizažus, laivelius prieplaukose, javais vilnijančius laukus, lėtus mažų miestelių gyvenimus, kur nėra nė užuominos apie karą.
Pasiglemžė sūnėno gyvybę
Rodydamas per porą metų sukurtų darbų kolekciją, biržietis užsimena ir apie tai, kad karo netektys palietė ir jo giminę – kare galvą padėjo jaunas sūnėnas.
Už ukrainiečio ištekėjusi jo pusseserė gyveno Odesoje. Jos sūnus stojo ginti šalies, o po trijų mėnesių žuvo. Pusseserės šeima savo namų iki šiol nepaliko, tik po vienos netekties į Lietuvą pas gimines atsiuntė 17-metę dukterį. Mergaitė dabar gyvena Žagarėje pas tetas.
„Turiu 67 metų draugą ukrainietį, jam, kaip ir man, po infarkto operuota širdis. Abu su žmona jie – karo pabėgėliai, kasdien į ežerą eina žuvauti“, – pasakoja.
Nejauna pora į Biržus atkako iš Dnipro. Šiomis dienomis žmogus pasiguodė, kad ką tik buvo susprogdintas daugiabutis šalia jų namo.
„Iškart po karo jie pasiryžę vykti namo, labai ilgisi gimtinės“, – atkartoja draugo žodžius.
Du draugai išvyko ne kartu
Apžiūrėti kūrinių A.Ramašauskas kviečiasi į sodo namelį, ten vasaromis dažnai ir tapo. Bute, kūrybinėje dirbtuvėje, vyksta remontas.
Dabar jis ruošiasi didelei parodai gimtojoje Žagarėje. Ten veš grafiką – per 100 darbų.
Pirmoji A.Ramašausko specialybė – sieninė tapyba. Vėliau jis dar studijavo grafiką anuomečiame Leningrade.
„Mama piešė, tai ir aš turėjau polinkį“, – sako.
Vidurinėje mokykloje mokėsi kartu su dabar žinomu skulptoriumi Romualdu Kvintu, abu po pamokų bėgdavo į dailininko Vinco Maižiaus dirbtuves – vienas lipdyti, kitas tapyti.
Po vidurinės R.Kvintas į Telšius išvažiavo, o A.Ramašauskas į Klaipėdą.
„Prieš stojamuosius vienas jaunuolis įkišo galvą į auditoriją ir mums pranešė, koks natiurmortas išdėliotas – reikės piešti drapiruotę su dviem obuoliais. O aš net nesupratau, kas ta drapiruotė“, – juokiasi, koks tada buvo „žalias“.
Vietoj šautuvo gavo plunksną
Gavęs diplomą ką tik iškeptas freskų specialistas buvo nusiųstas į Vilniaus restauravimo dirbtuves. Nespėjo dorai kojų apšilti, o jau rudenį paėmė į sovietų armiją, išgabeno į Baltarusijos pasienį.
Bet menininko diplomas nulėmė, kad jį dalinyje paliko dirbti dailininku.
„Davė šriftu rašyti visokius rusiškus tekstus. Parašau su klaidom, vadai keikia: vėl tas prakeiktas vokietis klaidų privėlė“, – juokiasi vyras.
Vokiečiais daug kur sovietai vadino labai jau europietiškus lietuvius.
„Dvejus metus ištisai rašiau, grįžęs šriftu galėjau užsimerkęs bet kokį tekstą išvedžioti“, – dabar juokiasi.
Tai pravertė – daug vėliau jis Biržuose kūrė visokius reklaminius stendus ir plakatus.
Lakdino namo su Dievo pagalba pats klebonas
Biržuose A.Ramašauskas gyvena jau penktą dešimtmetį, bet šeimos rūpesčiai buvo ilgai užgožę kūrybą. Per metus jis sukurdavo vos vieną kitą paveikslą.
Prieš du dešimtmečius Panevėžyje dailininkas surengė personalinę parodą, o paskui vėl ilgam dingo iš viešumos.
Prisimena linksmą įvykį. Kartą jam bepaišant priėjo kažkoks vyras ir paklausė, ar menininkas negalėtų dievuliuko perdažyti? Kodėl gi ne? Nuėjo pagal nurodytą adresą, o baigdamas darbą susizgribo, kad pavėluos į autobusą.
Užsakovas tarė, kad ne bėda, parveš motociklu.
„Nurūkom žvyrkeliu milžinišku greičiu. Šaukiu jam į ausį, kad važiuotų lėčiau, mane, keleivį, pames. Anas atsisukęs juokiasi: Dievas su mumis!“ – prisimena ekstremalo žodžius.
Tik vėliau biržietis sužinojo, kad motociklu jį lakdino pats klebonas.
Svetur žinomas, o čia kuklinasi
Intensyvus kūrybinis laikas prasidėjo prieš 5 metus, kai vyras išėjo į pensiją.
Darbų kolekcija jau didžiulė, bet menininkas neskuba jų eksponuoti, vieną kitą parodą surengia tik kitų įkalbėtas. Biržiečiams savo menų jis dar nerodė, šiemet pavasarį kelis darbus pateikė tik bendroje parodoje muziejuje „Sėla“.
„Kad nėra čia kuo girtis“, – kuklinasi.
Užtat kūrėjas geriau pažįstamas Vokietijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos meno mėgėjams.
Biržietis 10 metų gyveno ir dirbo Švedijoje, porą metų Norvegijoje.
Kai vietos žmonės sužinojo, kad prieš juos – diplomuotas dailininkas, pasipylė užsakymai.
Nedrįso nubaidyti mūzos
Pažintis su Švedija ir švedais prasidėjo linksmai. Būdavo, šešias dienas atpluša, o sekmadienį eina į gamtą tapyti. Vieta graži, miestelis ant jūros kranto šalia Karlskrono miesto.
Tąkart molbertą pasistatė pievoje. Šalia stovėjo šieno vartytuvas, o kad būtų patogiau piešti, atsisėdo ant agregato.
Po kurio laiko prieina švedas ir labinasi, lietuvis atsako. Tada šalyje gyveno dar tik mėnesį, tik tiek svetima kalba ir temokėjo.
„Švedas kažką sako, aš linksiu galva, nors nieko nesuprantu. Pastovi ir vėl sako, aš vėl palinksiu. Po gero pusvalandžio jis palietė man petį ir rodo, jog atsistočiau. Tik tada susigaudžiau, kad žmogui reikia vartytuvo! Tai bent kultūra, lietuvis ūkininkas, ko gero, būtų mane nieko nelaukdamas nuvertęs“, – juokiasi.
Karvės portrete buvo šio to per daug
Iš pradžių švedai prašė vaikų ir šeimos narių portretų, paskui vietinių peizažų, savo sodybų atvaizdų, o galiausiai ir milžiniškų freskų.
Tuo laiku, kai gyveno Švedijoje, ten buvo įsigalėjusi mada ištapyti gamybinių pastatų lauko sienas. Lietuvis savo kūriniais puošė parduotuves, cechus, didelių ūkių statinius. Gaudavo užsakymų išpiešti net 100 kvadratinių metrų sienas.
Stambūs ūkininkai, auginantys gyvulius, norėjo, kad sienos piešinys tarsi pratęstų šalia plytinčias pievas su jose besiganančiomis karvėmis, kiti prašė per visus pastatus išpiešti pajūrį.
Buvo ir čia kuriozų. Štai vienas užsakovas modernios fermos sieną paprašė dekoruoti žydinčiom pievom ir jo gyvulių atvaizdais.
A.Ramašauskas kruopščiai dirbo, „priportretavo“ margų karvių, lygiai tokių, kokias švedas augino.
Išvydęs baigtą kūrinį šeimininkas lyg ir apsidžiaugė, bet tarė, kad blogai. Lietuvis suglumo. Kas gi ne taip? Švedas matė, kad menininkas nelabai supranta, ką jis aiškina, tad paėmė už rankos, nusivedė į fermą ir pabaksnojo į karvių galvas.
„Visos buvo be ragų! O piešinyje aš visas padariau raguotas“, – kvatoja.
Ragus teko uždažyti. Vėliau, kiek žvalgėsi, Švedijoje niekur nepamatė raguotos karvės.
Pinigai prieš ilgesį nublanksta
Galimybės visam laikui likti svetur biržietis nesvarstė.
„Uždarbis geras, šalis graži, bet viską nustelbė namų ilgesys“, – prisipažįsta vyras.
Kilsteli pluoštą popierinių laiškų – tai vis rašo draugai švedai, kviečia grįžti.
Pabandė dirbti ir Norvegijoje, ištvėrė tik dvejus metus, namo parginė tas pats ilgesys.
Ispanijoje 23 metus gyvenantis sūnus Nerijus irgi prašo tėvo kraustytis pas jį, net paruošęs atskirą namą ant jūros kranto.
„Ką aš ten veikčiau? Pusmetį pabandžiau, bet tai ne man. Kalbino prancūzė dailininkė, įdomu būtų pašnekėti apie kūrybą, bet nieko nesuprantu, ką ji sako. O čia viskas sava, miesto gatvelės, draugai“, – aiškina.
Kiek patylėjęs prisipažįsta, kad kalbos barjeras įveikiamas, jei užsibrėžtų, tai ir ispaniškai pramoktų. Anūkų dėka jau ir dabar kelis žodžius žino, pavyzdžiui, kaip ispaniškai sliekas, sraigė ir kirmėlė. Sūnus savo vaikus atsiveža ir į Lietuvą, bet šie lietuviškai nešneka.
Vyras rodo Vilniuje gyvenančios dukters sūnaus Mato įrėmintą piešinį.
„Anūkas sakė: tapyk, seneli, šitaip, tada būsi pirmas“, – džiaugiasi.
Medis netikėtai pats pasišaukė
„Portretai man visada gerai sekėsi, greitai pagaunu panašumą ir išraiškas. Reikėtų prie jų grįžti, tik visko vienu metu neaprėpsiu“, – sako.
Trumpam išėjęs atneša vario spalvos skulptūras.
Įspūdis apgaulingas, jos iš medžio, tik sumaniai nudažytos.
„Ką jau ką, bet dažus maišyti tai aš moku“, – primena patirtį užsienyje.
Keli mediniai kūriniai dar nenuspalvinti, tebeturi sodrų šviežio medžio kvapą.
Sunku patikėti, kad savitos stilistikos, lyg vandeniu nugludintos skulptūros yra vos prieš kelerius metus kaltus į rankas paėmusio kūrėjo darbas.
„Niekada nedrožiau, nebuvo poreikio, o prieš 5 metus medis pašaukė“, – gūžteli pečius talentais apdovanotas vyras.
Dar pasvarsto, gal tai mokyklinių metų mokytojo Maižiaus įtaka.
„Kai nuvažiuoju į Žagarę, būtinai jo dirbtuves aplankau“, – neslepia.
Mokytojas jau miręs, dirbtuvės priklauso kitam šeimininkui. Paskutinįkart nuvažiavęs mato, kad ant lauko durų prikaltas mokytojo tapytas paveikslas. Pasibeldęs savininko paklausė, ar nenori paveikslo parduoti? Tas atsakė, kad daugiau jų buvo, bet sudegino.
Ši žinia mokinį pribloškė.
Tą vienintelį išlikusį paveikslą biržietis nupirko ir parsivežė namo, pasikabino savo bute.
Menininko vizija
Įkvėpė klūpantys ir malonės prašantys
Antanas RAMAŠAUSKAS
„Barbora“ pasakoja apie gimtosios Žagarės praeitį.
Skulptūra išskaptuota iš medžio, padengta specialiais, varį imituojančiais dažais.
Drožiau be jokio eskizo, be piešinio, vaizdą turėjau tik mintyse. Pradėjęs net nežinojau, kaip pavyks.
Tiesiai į žiūrovą akis įsmeigusi mergina stovi už dviejų bažnyčių: senosios, statytos XV amžiuje, ir šiuolaikinės.
Barbora kadaise buvo realus žmogus, vietinių Žagarės dvarininkų duktė. Mirė vos 19-os sulaukusi, bet jau buvo išgarsėjusi pamaldumu ir miela širdimi.
Beveik du šimtmečius karstas su jos kūnu buvo saugomas senosios bažnyčios kriptoje ir traukė minias maldininkų. Žagariečiai ir čia užsukantys piligrimai tikėjo, jog palaimintąja laikoma Barbora gelbsti nuo negandų ir padeda net išgyti.
Keista, bet 1964 metais velionės kūnas dar nebuvo sudūlėjęs.
Sovietų valdžią žiauriai erzino žmonių požiūris į šventąją, tad palaikai buvo išimti iš karsto, išvežti į Vilnių neva tyrimams ir nebegrąžinti. Esą jie dingo.
Manau, kad pasakojimai apie Barboros mistines galias tėra graži legenda, bet viltis sulaukti stebuklo iki šiol traukia žmones, jie meldžiasi prie rūsyje stovinčio tuščio karsto.
Pats savo akimis mačiau klūpančius ir prašančius Barboros malonių.
Tai, kad legenda taip stipriai įsišaknijusi vietinių žmonių sąmonėje ir perduodama iš kartos į kartą, mane ir įkvėpė. Drožinyje toji mergaitė yra tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties. Svarbiausia čia ne religinis aspektas, o istorinis tarpsnis, primenantis kadaise čia klestėjusį dvarą ir jo gyventojus.
Kūrinys keliaus į mano gimtinėje rengsimą personalinę parodą, o po jos „Barborą“ padovanosiu muziejui.
Prierašai po nuotraukomis:
1. ir 2. Šie A.Ramašausko grafikos kūriniai keliaus į parodą gimtinėje Žagarėje.
3. Sūnaus portretas. 2020 m.
4. Darbuose dabar vyrauja šiltos spalvos, kuriančios ramybės įspūdį.
5. Urbanistinius vaizdus A.Ramašauskas dažnai piešia su aliejiniais pieštukais.
6. Aliejumi tapyta gimtosios Žagarės gatvelė dar laukia kelių potėpių.
7. Specialiais dažais dažytos skulptūros atrodo lyg varinės.
8. ir 9. Mažų miestelių gatvės ir kuklios bažnytėlės yra viena iš menininko mėgstamiausių temų.
10. A.Ramašauskui anūkas įteikė piešinį ir rekomendavo tapyti kaip jis.
11. Gyvendamas Švedijoje A.Ramašauskas buvo gavęs užsakymą nutapyti draugo namą.
12. Nedidelis A.Ramašausko sodo namelis Biržų pakraštyje vasaromis virsta menų dirbtuvėmis.
13. Akmenimis puošti gėlynai – paties dailininko sukomponuoti.
A.Švelnos nuotraukos
