Laukia gausybė netikėtumų
„Kur pažiūrėsi – vien Lietuva!“ – dairydamasi po Panevėžio dailės galeriją džiugiai šūkčioja lankytoja.
Parodoje tikrai gausu užuominų į lietuvybę ir žiūrovus stebinančių technologijų.
Tautiniais metaliniais ornamentais siuvinėtos lentos, iš raštų lengvai atpažįstama močiutės lovatiesė, tik žvilganti variu, mat iš tiesų nuausta iš plonytėlaitės vielos. Rainų vaikystės pirštinių, kojinių ir megztukų margumynas, virtęs didžiuliu paveikslu. Sengirės vaizdą, o kartu ir kaldintas kapinių saulutes primenantis audeklas. Realistiniai erdvėje kabantys žmonių atvaizdai, tiesiog įsiliejantys į parodos lankytojų minią, – tai vis netikėtumai.
Panevėžio dailės galerijoje rodoma šiuolaikinio tekstilės meno parodoje „S/Kietas K/Raštas“ pateikiami austi, rišti, nerti, tapyti, siūti, siuvinėti, formuoti, narplioti, velti, kamšyti, atspausti, išėsdinti ir dar keisčiausiomis technikomis sukurti darbai.
Parodos pavadinimas – su kodu. Jis šifruojamas taip: skietas reiškia audimo staklių dalį, primušančią ataudus prie prieaudų, reguliuojančią audinio kelią ir formuojančią lygų kraštą. Kitas – tai neminkštas, atsparus, nepasiduodantis aplinkos poveikiui. Kraštas – geografinė vieta, kurioje gimsta tos pačios tautos žmonės, o raštas tekstilėje apibūdinamas kaip ritmiškai atsikartojantis bazinio audinio struktūros ir kompozicijos modulis.
Sukūrė ir bangavimo iliuziją
Tarp beveik penkių dešimčių autorių savo kūrybą rodo ir dvi panevėžietės: žinoma gobelenų kūrėja Savirija Kaziūnaitė ir jos mokinė, dabar dailėtyros doktorantė Miglė Lebednykaitė.
„Anksčiau jei ką panašaus tekstilininkai būtų rodę, galėjo likti ir nesuprasti. Dabar viskas naujoviškai – ir technikos, ir dizainas. Man atrodo, kad žiūrovui šiais laikais tų naujovių ir reikia, o ne įprastų gobelenų“, – iš rėmų išsiveržusiu tekstilės menu džiaugėsi S.Kaziūnaitė.
Bet mūsų mieste tekstilė, jos žiniomis, kaip meno rūšis jau nebeegzistuoja.
„Likom tik dvi tekstilininkės, aš ir Vera Olšauskienė. Pastaraisiais metais aš jau nieko nebekuriu“, – kalbėjo S.Kaziūnaitė.
Parodai ji davė šenilo technika sukurtą kūrinį. Jis iš daug sluoksnių susiūtų medžiagų, o viršutinis kaprono sluoksnis sukarpytas. Spalvos ir kirpimo linijos kuria bangavimo iliuziją.
Drobės iš filmo – iki žiūrovų
M.Lebednykaitės kūrinys nekaba ant galerijos sienų. Ji su du dešimtmečius gyvuojančia kūrybine 6 narių grupe „Baltos kandys“ bendrą kūrinį „Ritinimas“ pristato tamsiame kambarėlyje.
Įėjus ekrane matyti vešli pieva ir į žiūrintįjį čiurlenantis akmenuoto upelio vanduo. Po kelių minučių vaizdas keičiasi, prie vandens su drobių rietimais ateina moterys. Jos audinius skalauja, džiausto pakrantėje.
„Panaudojom senus močiučių ir promočiučių audeklus. Mūsų kūrinys – ritualinis meditacinis vyksmas, jis kalba apie tai, kaip mūsų pramotės drobes skalbė, balino, ant žolės džiovino. Per moters liniją, ritindamos iš praeities, mes susukame savo istoriją“, – paaiškino kūrinio prasmę.
Pareigų daug, bet visur spėja
„Į Panevėžį dažnai grįžtu, čiagi tėvų namai“, – sakė žinomo skulptoriaus Juozo Lebednyko ir ilgametės Dailės galerijos vadovės Jolantos Lebednykienės duktė.
Ji tekstile užsikrėtė vos tik pravėrusi dailės mokyklos duris.
Gavusi Vilniaus dailės akademijos magistro diplomą, toliau mokytis tekstilės paslapčių panevėžietė išvyko į Japoniją. Ten iš senųjų Kioto meistrų sėmėsi patirties, kaip išausti kimono audinį, sukurti šio apdaro dizainą ir jį pasiūti.
Grįžusi apsigynė dailėtyros daktarinę disertaciją tautinio kostiumo tema.
Šiuo metu M.Lebednykaitė Dailės akademijoje dėsto etnografinę tekstilę ir tekstilės istoriją, o Vilniaus universitete – Rytų Azijos meną.
Panevėžietė dar dirba ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje, vadovauja Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriui.
„Gyvenimas intensyvus, bet kūrybai laiko randu. Negalėčiau stovėti vietoje“, – šypsosi menininkė.
Viena iš pastarųjų jos personalinių parodų vyko pernai Bažnytinio paveldo muziejuje – lankytojai galėjo pamatyti kimono ir jos eksperimentus su rytietiškais ornamentais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Kaziūnaitė apgailestavo, kad Panevėžyje nebeliko tekstilininkių.
2. S.Kaziūnaitės šenilo technika sukurtas darbas „Akvarelė“.
3. Ryškiaspalviai kūriniai rodė šiuolaikinių autorių naujovišką požiūrį į tekstilę.
4. Realistiškai išausti žmonių atvaizdai tiesiog susiliejo su žiūrovais.
G.Kudirkienės nuotraukos
