Kad ir mažas, vis tiek svarbiausias
Taip jau susiklostė, kad Kupiškio rajone esančius du Subačius vieną nuo kito skiria 3 kilometrai. Niekas neabejoja, kad šiuo pavadinimu senasis Subačius pasidalijo su jaunesniuoju.
Senąjį, nuo kurio prieš 440 metų prasidėjo vietovės istorija ir kuris šiandien beturi truputį daugiau nei šimtą gyventojų, visi toliau vadina Subačiaus miesteliu – jau vien sena bažnyčia ko verta.
Vardą naujojo, pradėjusio kurtis tik prieš 150 metų, bet šiandien priskaičiuojančio tūkstantį su viršum gyventojų, subatėnai nurodo tarmiškai: Subačiaus gelžkelio stotis.
Ir nebandyk ginčytis, kad šį, kur kas patogesnėje vietoje atsiradusį, vertėtų vadinti miesteliu. Net navigacija pagal subatėnų taisykles, į paiešką įvedus „Subačiaus miestelis“, atveda į senojo Subačiaus centrą, į baltutėlę Švč. Trejybės bažnyčią.
Į žvalgytuves su būriu pagalbininkų
Po abu Kupiškio rajono Subačius žvalgomės su būriu konsultantų: architekte ir bendruomenės pirmininke Saule Rudzinskiene, prancūzų kalbos mokytoja, šaškininke ir protmūšių dalyve Rita Kurulyte, buvusia ilgamete bendruomenės vadove Aldona Virbickiene, kelintos kartos subatėnu Alvydu Likša, geležinkeliete Larisa Morkūniene, ilgus metus Subačiaus gimnazijai vadovavusia Janina Ivanoviene ir jaunosios kartos atstovu, profesionaliu krepšininku, gimnazijos mokytoju bei treneriu Sauliumi Likša ir aktyviausiu Subačiaus bendruomenės nariu, dideliu savo krašto patriotu Valdu Šateika.
Visų jų pasakojimai apie du Subačius spalvingi – tiek apie praeitį, tiek apie tai, kaip ji atsišaukia dabartyje. Bandysime aiškintis, kurgi pakasti dviejų bendravardžių vietovių lobiai.
Pynė vainikus atlaidams ir Tėvo dienai
Žvalgytuves pradedame nuo miestelio maldos namų, visais laikais per svarbiausias šventes gausiai lankomų ir vietinių gyventojų labai prižiūrimų. Pagal istorinius šaltinius, pirmoji bažnyčia šioje vietoje pastatyta 1590 metais, vėliau Dievo namai ne kartą perstatyti, dabartinė mūrinė iškilo 1884-aisiais.
Šventoriuje į tvorą atremti dviračiai, vadinasi, bažnyčia neužrakinta.
Viduje nuo ankstaus ryto triūsė moterys, pynė žalumynų vainikus Jėzaus statulai papuošti.
Už bažnyčios priežiūrą atsakinga Aldona Virbickienė, ilgus metus vadovavusi miestelio bendruomenei, paaiškina, kad ruošiasi šventei, sekmadienį po Sekminių bus Švč. Trejybės tituliniai atlaidai ir Tėvo diena, bažnyčia tradiciškai prisipildys tikinčiųjų.
„Seniau prie kiekvienos kolonos rišdavom po berželį, dabar jau ne, keičiasi tradicijos“, – paaiškina.
Anot jos, užteks vainikų iš mirtų. Tie visžaliai šliaužiantys augalai gal ir ne taip vadinasi, bet čiuonykštėms moterims jie panašūs į biblines mirtas.
„Pas mus jos populiarios, beveik kiekvienam kieme rasi, dabar gi vainikus pynėm iš Ritos užaugintų“, – pristato vieną talkininkę.
Tai gal bažnyčia ir yra didžiausia miestelio vertybė?
A.Virbickienė neabejoja, kad taip.
Dar tik neišsiaiškino, kokia skulptūrų vertė
Rita Kurulytė, buvusi prancūzų kalbos mokytoja, o dabar nuolatinė proto mūšių dalyvė, veda rodyti paslaptingų maldos namuose esančių vertybių.
Nišose prie paradinių durų, pridengtos bažnytinėmis vėliavomis, stovi dvi skulptūros.
Anot R.Kurulytės, niekas apie jas nieko nežino: nei kas kūrė, nei kada čia atsirado. Apžiūrėjusi skulptūras ji rado du numerius: 1621 ir 1622. Pagal išvaizdą neatrodė, kad tai jų sukūrimo metai. Išsiaiškino, kad tai inventorizacijos numeriai.
„Ir klebonui neaišku, ką su tomis skulptūromis daryti, kaip jas rodyti ir ar rodyti, kol nežinoma jų vertė. Gal ir nereikia afišuotis, kad ko nenutiktų“, – abejoja ir pašnekovė.
Ji primena tragediją: vienais metais žmogus vogė iš bažnyčios metraščius, į vidų pateko pro remontuojamą stogą, o lįsdamas atgal su grobiu nukrito ir žuvo.
A.Virbickienė atveria ant netoli durų esančios kolonos pritvirtintą siaurutį stalčiuką, išima iš jo nago dydžio medinius kvadratėlius su skaičiais.
„Tai numeriukai: atėjusieji į pamaldas galėjo išsipirkti vietas lomkose (bažnytiniuose suoluose), kad nereikėtų stovėti. Atkiši numeriuką ir tavęs jau niekas iš lomkos neišstums“, – pasakoja, ką girdėjusi iš senų žmonių.
Tikrai didelis lobis – blaivybės sąjūdžio pėdsakas
Pasak A.Virbickienės, didžiausia jų bažnyčios įdomybė – blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininko ir puoselėtojo, žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus biustas.
Ji nežino, o ir iš senųjų subatėnų negirdėjo, kada tas biustas pakabintas. Aiškus tik toks istorinis faktas, kad 1858 metais lankydamasis Kupiškyje M.Valančius paragino tikinčiuosius užsirašyti į steigiamą blaivybės broliją, pats savo ranka į ją užrašė daugiau nei 100 pasižadėjusiųjų negerti. Pasak istorikų, tai ir buvo blaivybės sąjūdžio pradžia, nuo Kupiškio išplitusi po visą Lietuvą.
Įvairiose vietose steigėsi blaivybės draugijos, vienu metu caro valdžia jas uždraudė, po kurio laiko draugijos atsikūrė.
Tarpukariu katalikų blaivybės skyrius veikė ir Subačiuje.
Kai A.Virbickienė prižiūrėjo vietinę senutę Nastutę Kopūstaitę, šioji nuotrupomis pasakojo apie savo jaunystę tarpukariu, minėjo ir blaivybės draugiją. Pati tuomet priklausė pranciškonų tretininkų organizacijai, gyveno pagal vienuolių taisykles, tad rašytis į blaivininkus kaip ir nebuvę prasmės.
Anot N.Kopūstaitės, blaivininkai buvo įskiepiję neigiamą požiūrį į degtinės mėgėjus.
Pašnekovės manymu, blaivybės propaguotojai Subačiuje įspaudė gilų pėdsaką, net iki šių dienų išlikusi netolerancija girtuokliams.
„Nežinau, kaip anksčiau, bet nuo 1985 metų, kai aš čia atsikrausčiau, miestelyje nebuvo nei aludės, nei alkoholiu prekiaujančios kavinės“, – sako ji.
Žinoma, kam labai reikia, tas svaigalų nusiperka krautuvėje, ne paslaptis, kad yra ir vienas kitas išgeriantis, bet niekad neišsiblaivančių miestelis jau neberegi.
„Per pamokslus kunigai vis primindavo, kad vyskupas M.Valančius propagavo blaivybę, kad mūsų krašte ir blaivybės sąjūdis kilo. Dažniausiai apie tai iš sakyklos kalbėdavo kunigas Albertas Kasperavičius. Dabar, deja, pamoksluose blaivybė nebeminima“, – apgailestauja pašnekovė.
Medalius kabintų pirmiausia dviem guvioms moterims
R.Kurkulytė suabejoja, ar gilios blaivybės šaknys dabartiniais laikais dar ką nors reiškia. Štai ji pati prisipažįsta tik dabar sužinojusi, kad bažnyčioje yra blaivybės sąjūdžio įkvėpėjo biustas.
Jos manymu, šiais laikais didžiausia abiejų Subačių vertybė yra darbais savo kraštą garsinantys žmonės.
„Jei reikėtų kabint medalį už žinios apie Subačių skleidimą, jį skirčiau režisierei bei aktorei Violetai Mičiulienei ir kitai scenos moteriai – Oneidai Kuncungai. Kokius interviu beduotų, nuolat pasididžiuoja, kad yra iš Subačiaus miestelio“, – džiaugiasi ji.
Pasak R.Kurkulytės, Subačiaus vaikai yra ir garsi tarpukario operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus žmona, kalbininkas Pranas Skardžius, Australijos lietuvių rašytoja Agnė Lukšytė, esperantininkas Laurynas Skupas, režisierius Povilas Gaidys. Visi jie, pasak pašnekovės, yra vertingiausi gimtinės lobiai.
Žodį apie lobius tarsteli ir kelintos kartos subatėnas, mechanikas technikas pagal specialybę Alvydas Likša.
Vyras viengungis, nei prie šeimos, nei prie daiktų neprisirišęs.
„Man didžiausia vertybė – laisvė. Koks gerumas, kad Lietuva laisva!“ – tvirtai taria.
Ir virgulės parodė, kad čia gera energetika
Sukam ir į dabartinės bendruomenės pirmininkės Saulės Rudzinskienės kiemą.
Ji gryna vilnietė, architektė landšaftininkė, į Subačių atsikrausčiusi prieš dešimtmetį, kai išėjo į pensiją.
„Kodėl Subačius? Kadaise čia vyro giminės gyveno, kai atvažiavau, man viskas patiko. Sodybą, tiesa, patikrinau su virgulėmis, rodė, kad tinkama energetika. O svarbiausia – malonūs žmonės“, – vardija privalumus.
Architektė prisipažįsta, kad dabar su vietiniais šiek tiek pakonfliktuoja kaip savo srities specialistė. Ji yra natūralios gamtos šalininkė, savo sklype palieka nepjautos žolės saleles, o subatėnams atrodo, kad pas naujokę netvarka.
„Jie kiemus čiustija, blizgina, varo su žoliapjovėm ir kitokiom pjoveklėm, o aš kovoju prieš vejas, man reikia pievų, kur bitės ir vabaliukai. Tie sugraužia senas žoles, organika patenka atgal į žemę, tada pievos gausiai žydi“, – aiškina.
Bet, nepaisant to, pašnekovė svarsto, kad didžiausia šiandienos vertybė – senieji miestelio gyventojai: nuoširdūs ir visad pasiruošę padėti, santūroki, žinių iš savo namų nenešiojantys, bet mielai bendraujantys.
Labiausiai vertina darbo vietą
Apie naująjį Subačių, kurio gyvavimas ilgus metus sukosi apie geležinkelį, kalbamės su ilgamete geležinkelio darbuotoja Larisa Morkūniene, buvusia Subačiaus gimnazijos direktore Janina Ivanoviene ir šios gimnazijos auklėtiniu, profesionaliu krepšininku bei fizinio lavinimo mokytoju Sauliumi Likša.
Stabtelim prie baltai tinkuoto geležinkelio stoties pastato. Pro užrakintų durų stiklus matyti laukiamoji salė, bilietų kasos langelis ir dvi eilės kėdžių.
Pastatas keleiviams – jau istorija, keleivinis traukinys nebevažinėja.
„Šiandien jokių traukinių nėra“, – informuoja čia 31 metus dirbanti L.Morkūnienė.
Kitomis dienomis bus, krovininiai kursuoja iki Daugpilio iš Mažeikių, Klaipėdos, Radviliškio.
Anot moters, kadaise geležinkelis subatėnams teikė daug darbo vietų, dabar pagrindinė darbavietė yra Klaipėdai priklausantis Subačiaus naftos terminalas, šiuo metu į jį nukreipiama daug krovininių vagonų.
„Man vertybė – darbo vieta“, – savąjį lobį nurodo pašnekovė, o tu gali suprasti kad – geležinkelis su jo sena stotimi.
Ryškiausiai prisimena vagone įrengtą krautuvę
Pedagogė J.Ivanovienė su vyru gyvena tolėliau nuo geležinkelio, tėvų statytuose namuose. Su traukinių dundėjimu ji augo nuo kūdikystės.
Kiek subatėnams reikšmingas geležinkelis?
„Kai jį nutiesė, šalia greitai dygo ir gyvenvietė, Subačius savo istoriją rašo nuo bėgių atsiradimo, bet taip nėra, kad vietiniai į geležinkelį ir su juo susijusią veiklą žiūrėtų kaip į vertybę“, – patikina.
Jos pačios vaikystės prisiminimuose gausybė epizodų, susijusių su traukiniais.
„Penkioms minutėms čia stodavo traukinys Maskva– Kaliningradas, su drauge bėgdavom į peroną obuolių pardavinėti“, – sako.
Ryškiausiai prisimena vagone įrengtą krautuvę. Atitemptą iki Subačiaus vagoną atkabindavo, nustumdavo į šoną, pastatydavo laiptukus – ir gyventojai eidavo apsiprekinti.
„Prisimenu, mama ten nupirko latviškas raudonas šlepetes, pasipuošiau per Kalėdas“, – šypsosi pašnekovė.
Ilgus metus Subačiaus pakraštyje buvo garinių garvežių saugykla, jų stovėjo net šimtas. Sakydavo, kad jie čia saugomi karo atvejui. Prieš kelerius metus visus garvežius išvežė nežinia kur.
O štai keleivinio traukinio ji nepasigenda.
„Šiais laikais daugelis turi automobilius ar sėda į autobusą. Aš pati traukiniu važiavau prieš keliolika metų, su mokiniais ekskursijon į Panevėžį“, – pasakoja.
Pašnekovės manymu, šiandien didžiausias Subačiaus lobis yra vietiniai žmonės ir gimnazija. Čia visokių talentų apstu ir ankstesniais laikais jų buvo.
Rodo knygelę apie Subačiaus įžymybę, medžio drožėją Algirdą Balną.
„Žymus fotografas Povilas Šinskis irgi Subačiuje gyveno, atsikėlęs iš Panevėžio Biržų gatvėje pasistatė namelį ir atidarė ateljė. Prisimenu, kaip vaikystėj bėgdavom į jo studiją fotografuotis“, – kalba ji.
Taip pat rodo knygą su šio fotografo nuotraukomis, tarp kurių ne viena ir iš Subačiaus gyvenimo.
Bėgiai asocijuojasi su tremtimi
Vienas aktyviausių Subačiaus istorijos puoselėtojų Valdas Šateika nurodo, kad lobis – tai ką tik restauruotas geležinkelio vandens bokštas.
„Nuo jo prasidėjo Subačiaus gyvavimas: nebūtų bokšto, nebūtų ir geležinkelio. Jis mūsų vizitinė kortelė“, – sako vyras.
Kupiškio sporto mokyklos krepšinio treneris ir Subačiaus gimnazijos mokytojas S.Likša irgi pasidžiaugia istorinio statinio egzistavimu, o štai pats geležinkelis jam nekelia jokių malonių jausmų.
„Iš tėvų, senelių ir istorijos mokytojų pasakojimų man labai įstrigo tai, kad iš mūsų geležinkelio stoties buvo tremiami žmonės. Kišami į gyvulinius vagonus ir gabenami į Rusijos šiaurę. Atplėšti nuo namų, nuo tėvynės, į nežinią, šaltį ir badą“, – sako jis.
S.Likšos nuomone, didžiausia Subačiaus vertybė yra gyventojų vienybė ir tarpusavio supratimas.
Filmą apie Subačių žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Senojo Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčia kadaise svetingai priėmė blaivybės pradininką vyskupą M.Valančių.
2. Kad Subačiuje veikė blaivininkų draugija, liudija bažnyčioje kabantis vyskupo M.Valančiaus biustas.
3.ir 4. Apie šias dvi paslaptingas skulptūras nieko nežino nei parapijiečiai, nei dabartinis klebonas, tad belieka spėlioti, kokia jų vertė.
5. Subatėnas A.Likša nesąs prie nieko prisirišęs, tad didžiausia vertybe laiko Lietuvos laisvę.
6. Iš Vilniaus atsikrausčiusi S.Rudzinskienė džiaugiasi vietinių žmonių geru būdu ir blaivininkų veiklos palikimu, kad čia nėra aludžių.
7. Ties kalbininko J.Skardžiaus nameliu jo giminaičiai pastatė koplytstulpį.
8. J.Ivanovienė didžiausiu abiejų Subačių lobiu įvardijo čia gyvenančius ir gyvenusius gabius žmones, jų įspaustą pėdsaką kultūroje ir istorijoje.
9. Ilgametė geležinkelietė L.Morkūnienė apgailestavo, kad nebekursuoja keleiviniai traukiniai.
10. Geležinkelio reikmėms tarnavęs vandens bokštas dabar virsta muziejumi ir Subačiaus vizitine kortele.
A.Švelnos nuotraukos
