Komisijai pakako vaizdo įrašo
„Kol kas niekas nesibarė dėl to, kad ir mieste girdėti mūsų dainos“, – šypsojosi politinių kalinių ir tremtinių mišriam chorui „Likimai“ vadovaujanti chorvedė Giedrė Baltuškienė.
Mat choristai renkasi į repeticijas Panevėžio centre, kur veikia Kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicija, ir čia ruošiasi net dviem dainų šventėms. Kai jie atsidaro langus, dainos pasklinda po aplinkines gatves.
G.Baltuškienė pasakojo, kad Vilniuje vyksiančios šiųmetės 100-osios Dainų šventės repertuaras kaip niekad sudėtingas. Per repeticijas nėra kada šnekėtis ar dykinėti, bet visi supranta, kad ne pramogauti renkasi ir kad niekas jų į atranką varu nevarė. Patys panoro dalyvauti ir buvo komisijos atrinkti tarp geriausių.
Pašnekovė aiškino, kad iki atrankos chorai nebūna tobulai išmokę kūrinių, bet komisija supranta, koks kolektyvo lygis ir ar pasirengs iki Dainų šventės. Šiemet chorvedė susirgo, kai vyko atranka, tad choras savo repeticiją įrašė į vaizdo juostą ir nusiuntė komisijai. Pastarajai to pakako.
O kas dvejus metus rengiama Tremtinių dainų šventė, kurioje dalyvaus ir „Likimai“, šiemet vyks Utenoje birželio vidury.
Iš kur energijos pliūpsniai?
Kurios iš šių dviejų švenčių choristai labiau laukia? To paklausta, G.Baltuškienė sakė, kad Tremtinių dainų šventei reikia parengti kitas dainas nei vykstant į sostinę. Jos taip pat reikalauja pastangų ir laiko, bet yra paprastesnės.
Vis dėlto Vilniuje vykstančiai Dainų šventei negali prilygti joks kitas renginys.
„Yra buvę, kad per Dainų šventę visą dieną lietus pliaupė, žmonės sušlapo ir sušalo. Būna, užeina didelė kaitra. Bet visa tai yra niekis, palyginti su džiaugsmo pliūpsniais ir pasididžiavimu, kai dainuoji kartu su milžiniška choristų minia“, – patikino vadovė.
Pasiteiravus, kas smagiausio nutinka vykstant į Dainų šventę su senjorais, G.Baltuškienė juokėsi, kad viskas – kaip ir su kitais chorais.
Šiemet panevėžiečiai ruošiasi važiuoti vienai dienai – į finalinį koncertą, bet ne kartą yra dalyvavę ir savaitę trunkančiose repeticijose.
„Prisimenu, kaip pirmą kartą likau pritrenkta – aš, kur kas jaunesnė už choristus, einu miegoti, o jie vakaroja, vaišinasi, šoka ir dainuoja. Rytą prabundu – jie jau atsikėlę! Nesuprasdavau, iš kur jie gauna tokių energijos pliūpsnių“, – stebėjosi pašnekovė.
Po to choristai kuo puikiausiai atlaikydavo ilgas ir varginančias repeticijas, bet vakare ir vėl nepuldavo į lovas.
Tamsoje susikibdavo už rankų
G.Baltuškienė pasidžiaugė, kad jos vadovaujami choristai Dainų šventėje niekad nėra pasiklydę, pasimetę ar nualpę.
„Būdavo, kad šventė baigiasi – ir užgęsta šviesos. Tamsoje susikibdavome už rankų ir pamažėle judėdavome autobuso link. Tvirtai laikydavomės vienas kito, kad į šoną nenuneštų milijoninė dalyvių minia“, – ilgesingai pasakojo panevėžietė.
Kai dalyviai susėsdavo į autobusus, reikėdavo tvarkingai išvažiuoti iš Vingio parko. Kol vieni kitus praleisdavo, kol namo sugrįždavo – praeidavo net kelios valandos.
„O choristams kas? Jie grįždami nesustodami dainuoja. Lyg būtų prisivalgę dinamito!“ – juokėsi G.Baltuškienė.
Ji šypsojosi, kad kitaip savo choristų ir nevadina, tik jaunimu. Pastarieji šventai tiki, kad yra stiprūs, energingi ir laimingi – tokie ir jaučiasi. Dejonės yra tabu.
Ir nors jiems – nuo 57 iki 86 metų, su užsidegimu dalyvauja renginiuose, popietėse, minėjimuose.
Repeticija kaip dvi minutės
„Pastaruoju metu į chorą ateina vis jaunesnių žmonių. Turbūt jie pasveria, kad per repeticijas teks dirbti, vargti, bet viskas tam – kad būtum atrinktas į Dainų šventę. O kas iš to, jei lankysi chorą tik dėl pramogos? Juk niekur nebūsi kviečiamas ir virsi savo sultyse“, – aiškino G.Baltuškienė.
Kompozitoriams prestižo reikalas Dainų šventei pasiūlyti savo naujausius kūrinius. Tad dauguma dainų būna negirdėtos arba jų melodija – pakeista.
Pavyzdžiui, Vytauto Kernagio išgarsintą dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ buvo įprasta dainuoti vienu ritmu, o dabar tenka mokytis visiškai kitu. „Lietuva brangi“ ir „Kai giria žaliuoja“ – su jomis būtų viskas gerai, bet vyresnio amžiaus choristams per aukštos natos. O taip yra dėl to, kad kūriniai pritaikyti ir jaunimo, vaikų chorams.
Finalinėje dalyje „Tėvyne mūsų“ – itin sudėtingas, 4 balsais atliekamas kūrinys. Laimei, panevėžiečiai jį jau yra mokęsi, tad belieka prisiminti.
„Nesame profesionalai, o kartelė – labai aukštai. Turiu diriguoti ir išmokyti dainuoti keturiais balsais, tad zuliname zuliname natas...“ – tęsė pašnekovė.
Dar tenka choristams vis priminti, kaip kvėpuoti, kaip laikyti lūpas, kad garsas būtų vienodas.
Repeticijos trunka dvi valandas, bet prabėga kaip 20 minučių. O kartais – kaip dvi minutės.
Chore nėra žmonių, kurie nebūtų dainavę kokiame nors kolektyve. Bet įrodymų, kad giminėje būta politinių kalinių ar tremtinių, nereikia.
„Jei žmogus kitokių pažiūrų, tai jo ir neprisikviesi. Ateina naujas žmogus, pradeda dainuoti apie tremtinio maldą – ir verkia... Mūsų dainos labai skausmingos, jautrios. Be to, lankome partizanų kapus, juos pagerbiame“, – kalbėjo chorvedė.
Jos tėvas – politinis kalinys, tad apie tremtį žino iš jo pasakojimų ir gerai supranta, ką pasakoja choristai, juos atjaučia.
Sulaukia ir provokatorių
„Likimų“ chorui G.Baltuškienė vadovauja 26 metus. Šias pareigas ji perėmė su vyru Romualdu Baltuška iš pirmųjų jo vadovų Margaritos ir Rimanto Vaičekonių.
Kai choras buvo perkeltas į Sąjūdžio būstinę, G.Baltuškienė liko viena vadovė, bet kartu su choristais rinko eksponatus apie pasipriešinimo kovas ir tremtį, tapo muziejininke.
„Tautos istorija baisi, skausminga. Šviesuomenė buvo išvežta mirčiai į amžinojo įšalo žemę, o iš likusiųjų čia bandyta atimti viltį. Sovietai bandė mums įteigti, kad mylėti Dievą, artimą, tėvynę yra blogis, nuodėmė“, – kalbėjo G.Baltuškienė.
Kaip rašoma Michailo Bulgakovo apysakoje „Šuns širdis“, sovietams nereikėjo baigti universitetų, jie teigė, kad valdyti gali kiekviena melžėja.
Ir štai į valdžią buvo ištraukti visokie padugnės šarikovai, neturėję kitų dievų kaip Stalinas ir Leninas.
G.Baltuškienė sakė, kad apžiūrėti ekspozicijos buvo atėjęs provokatorius. Jis filmavo ekspoziciją, rusiškai kalbėjo, kaip lietuviai tyčiojasi iš Stalino, o vaikus augina LGBT dvasia. Sakė, kad visa tai transliuoja tiesiai į Maskvą. Muziejininkė labai nustebo, kai provokatorius prabilo lietuviškai. Apie incidentą ji pranešė muziejaus direktoriui.
Jai įsiminė dar vienas įtartinas lankytojas – rusiškai kalbėjęs vaikinukas. Jis atidžiai ir nesiginčydamas klausėsi G.Baltuškienės emocingo pasakojimo, kaip sovietai pavertė bažnyčias sandėliais ir kaip nežinia, kada Rusija, kaip tas pasiutęs šuo, vėl bandys įkąsti Europai.
Tarp jos ir lankytojo užsimezgė dialogas, tada G.Baltuškienei teko paklausti, kam priklauso Krymas. Gudriai į ją pažvelgęs lankytojas atsakė, kad krymiečiams.
Prierašas po nuotrauka:
Naujausia nuotrauka – iš praėjusio savaitgalio Partizanų pagerbimo, visuomenės ir kariuomenės dienos Kėdainiuose.
