Kaimą išgarsino klasikas
Kunigiškiai – kaimas, esantis netoli kelio Anykščiai–Kamajai, labiausiai žinomas dėl to, kad netoli jo esančiuose Maleišiuose (tarmiškai Malaišiuose) gimė garsus dvasininkas, rašytojas, profesorius, lietuvių literatūros klasikas, tautos žadintojas Juozas Tumas, savo kūrinius pasirašydavęs Vaižganto slapyvardžiu.
Maleišiuose likę vien iš akmenų sudėti pamatai, turintys priminti gimtąją rašytojo sodybą, joje stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas šio rašytojo paminklinis biustas, o šių dienų medžio drožėjai čia kuria ir stato drožinius, vaizduojančius Vaižganto kūrybos veikėjus.
O šit Kunigiškiuose, esančiuose kiek daugiau nei už kilometro nuo Maleišių, buvusioje pradžios mokykloje, įkurtas Vaižganto muziejus.
„Tumų Juozukas šioje mokykloje, įkurtoje po 1863 metų sukilimo, mokėsi vos dvi žiemas nuo dešimties metų, nes, būdamas išties gabus, keturių žiemų kursą išėjo per dvejus metus“, – pradeda pasakojimą šio muziejaus įkūrėjas bei jo puoselėtojas, žurnalistas, knygų apie J.Tumą-Vaižgantą rašytojas ir leidėjas anykštėnas Vytautas Bagdonas.
Toliau jis pasakoja, kad, turėdami apsčiai darbų tėvų ūkiuose ar siunčiami tarnauti turtingesniems ūkininkams, vaikai neturėjo galimybių mokytis devynis mėnesius, kaip tai yra dabar. Mokslo metai tuomet prasidėdavę vėlyvą rudenį, baigdavęsi ankstyvą pavasarį ir skaičiuoti žiemomis.
Gabus mokinys J.Tumas mokslus tęsė Anykščiuose, po to Daugpilyje, paskui įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune.
Iškeldino mokyklą, įsteigė klubą
Muziejaus įkūrėjas vardija, kad Vaižganto vaikystės metais Kunigiškiuose buvo valsčiaus pastatas, daboklė, smuklė ir mokykla. Bažnyčios šis kaimas niekada neturėjo, o melstis žmonės važiuodavo į Svėdasus. Svėdasuose tuokėsi J.Tumo-Vaižganto tėvai, to miestelio bažnyčioje pakrikštytas ir pats būsimasis kunigas ir rašytojas.
Istorinė medžiaga liudija, kad pastate, kuriame mokėsi J.Tumas, mokykla veikė gana ilgai – iki 1949 metų. Tarpukariu jai suteiktas kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardas.
Įsteigus kolūkį, pavadintą „Lenino keliu“, buvusios mokyklos patalpose buvo įkurdinta biblioteka ir klubas, kuriame vykdavo šokiai bei agitaciniai renginiai. Tuo tarpu mokyklą iš Kunigiškių perkėlė į Vaižganto gimtinę Maleišius ir įkurdino į Sibirą ištremtų ūkininkų sodyboje.
Tačiau Kunigiškiuose buvo pastatytas mūrinis pastatas mokyklai. Šiuo metu didžioji mūrinė mokykla tapo nebereikalinga, nes nebėra kam joje mokytis, vaikai dabar vežiojami į Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją.
„Na, o klubas iš buvusios Kunigiškių mokyklos buvo perkeltas į netolimą Vaitkūnų gyvenvietę, joje pastačius gana didelius kultūros namus, veikiančius iki šiol“, – sako V.Bagdonas.
Pastatas buvo tapęs kregždžių lizdu
Iškrausčius švietimo ir kultūros įstaigas iš šimtametės Kunigiškių mokyklos pastato, jame buvo apgyvendintos į kolūkį „Lenino keliu“ dirbti atvykusios šeimos.
„Atsikėlę gyventi žmonės prie pastato statėsi įvairiausias pašiūres, gonkelius, verandas, priestatus, tad jis buvo tapęs nelyg kregždžių lizdu. Netoli mokyklos kolūkis šiems žmonėms pastatė iki šiol tebestovintį nemažą ūkinį pastatą, kuriame žmonės laikė gyvulius, krovė šieną“, – V.Bagdonas parodo iki šių dienų muziejaus teritoriją darkantį ūkinį mūrinuką.
Mokyklos pastatas tarnavo kolūkiečiams jų kūrimosi Kunigiškuose pradžioje. Kiek pagyvenę jame, žmonės pradėjo keltis į pačių pasistatytus ar kolūkio jiems pastatytus namus, tad mokyklos pastatas tuštėjo.
„Na, o tada istorijai neabejingi žmonės, daugiausia – išeiviai iš šių vietų, ėmė kelti mintį, kad mokykla turi būti išsaugota“, – prisimena muziejininkas ir pasidžiaugia, kad šiai idėjai buvo pritarta.
V.Bagdonas buvo kaip tik tas žmogus, kuriam buvusioje Kunigiškių mokykloje buvo patikėta kurti muziejų. „Dirbau tuomet kolūkio „Lenino keliu“ pirmininko Aleksandro Slaviansko pavaduotoju. Įsiklausęs į žmonių norą turėti muziejų, pirmininkas, beje, žydų tautybės, ėmėsi organizuoti mokyklos pastato remontą, o tai labiau reiškė jos atstatymą. Man buvo patikėta rinkti istorinę medžiagą bei eksponatus muziejui“, – toliau pasakoja V.Bagdonas.
Jis retsykiais išgirsta, koks tai buvo politizuotas, „balvonais“ apstatytas muziejus.
„Tai tiesa. Turėjome muziejuje pasistatę Lenino biustą, buvo surinkta medžiagos apie vietos revoliucionierius, socialistinio darbo spartuolius. Bet drauge muziejuje buvo ir eksponatų, susijusių su J.Tumo-Vaižganto kūryba“, – neslepia pašnekovas.
Tačiau kartu jis yra įsitikinęs, kad be tų būtinųjų sovietinių priedų nebūtų prisimintas ir garsus rašytojas, gal netgi nebūtų išlikęs pats muziejaus pastatas.
Nebuvo galima Vaižganto vadinti kunigu
„Tam, kad muziejuje atsirastų Vaižgantui skirtas kampelis, prašymus reikėjo rašyti ne tik Anykščių, bet ir Vilniaus valdžioms. Įamžinti šį garbų asmenį buvo leista, bet iškelta sąlyga, kad jis būtų pristatomas vien kaip rašytojas, jokiu būdu neužsiminta, kad jis – dvasininkas, kanauninkas“, – sako V.Bagdonas.
Gavus tokią užduotį, buvo itin sunku surasti Vaižganto, kurioje jis būtų be dvasininko atributo – sutanos, nuotrauką.
Kolūkinis muziejus su Vaižgantui skirtu kampeliu atidarytas 1987 metais, prieš pat Sąjūdį.
„Šiam muziejui bibliotekos dovanojo knygų, žmonės nešė buities rakandų, o šit Ukmergės rajono Žemaitkiemio mokykla padovanojo suolų, kokiuose sėdėdami mokiniai, tikėtina, mokėsi ir Vaižganto vaikystės metais“, – džiaugiasi pašnekovas.
Jauniesiems muziejaus lankytojams itin patinka šie senieji suolai, juos domina ir muziejui dovanota mokyklinė mergaičių uniforma.
Muziejininkas prisimena, jog atidarytas muziejus sulaukdavo itin daug lankytojų, jie reiškė padėką už senosios mokyklos pastato išsaugojimą.
„O laikams pasikeitus pasikeitė ir muziejus, kuriame dabar – vien Vaižganto gyvenimą ir kūrybą atspindinti ekspozicija bei rakandai, bylojantys apie senąją mūsų praeitį“, – džiaugiasi mūsų ekskursijos vadovas.
Jam malonu pasigirti, kad visi muziejaus eksponatai – dovanoti, nė vieno jų neteko pirkti.
Viena ekspozicijos dalis skirta ir šiose vietose rengiamoms Vaižgantinėms. O Vaižgantinės – tai rugsėjo mėnesiais, minint J.Tumo-Vaižganto gimtadienį, rengiama šventė, kurioje Vaižganto premija pagerbiami šalies rašytojai, savo kūryba geriausiai perteikiantys vadinamąją vaižgantiškąją tematiką – tautos deimančiukų paiešką.
Filmą apie Kunigiškių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gandrams Kunigiškiuose gera.
2. Būsimąjį J.Tumo-Vaižganto muziejų šimtametėje Kunigiškių pradžios mokykloje V.Bagdonas pradėjo kurti dar sovietmečiu.
3–4. Tai – bausmių vieta. Ant tokių pabertų akmenukų tekdavo klūpoti nepaklusniems mokinukams.
5. Vyresnieji tokią sovietmečio laikų mokyklinę uniformą atmena puikiai, jauniesiems muziejaus lankytojams ji – įdomus eksponatas.
6. Senieji mokykliniai suolai į Kunigiškiuose esantį muziejų atvežti iš Ukmergės rajono Žemaitkiemio mokyklos. A.Švelnos nuotr.
